Andrius Būdvytis

„Ten, kur dabar esu, važiavau ne greitkeliu, ėjau žvyrkeliu“

Vytauto Didžiojo universiteto absolventas Andrius Būdvytis pripažįsta, kad jo kelias į teisės pasaulį nebuvo lengvas, tačiau tai jį užgrūdino ir suteikė vertingų gyvenimo pamokų. Dabar A. Būdvytis vadovauja savo advokatų kontorai ir pats dėsto studentams teisės dalykus, o studijas vertina kaip trampliną, nuo ko kurio atsispyrus galima atlikti įspūdingą šuolį.

Ar turite posakį, kuris apibūdintų Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Dažnai vadovaujuosi posakiu „Kas, jei ne aš, kada, jeigu ne dabar?“. Taip pat manau, kad svarbu mokėti gyventi šia diena. Nereikėtų šio frazės suprasti paviršutiniškai – kad raginu elgtis lengvabūdiškai ar neatsakingai. Tačiau svarbu gyventi suvokiant, kad kiekvieną dieną turime išnaudoti mums suteiktą galimybę veikti ir nuveikti tai, apie ką svajojame, nes antro šanso gali ir nebūti. Kad ir kaip grėsmingai skambėtų, man patinka labai prasminga Steve’o Jobso frazė, kad jo didžiausia varomoji jėga yra mirtis, t. y. žinojimas, kad svajonėms įgyvendinti kiekvieną dieną lieka vis mažiau laiko.

Ką Jums asmeniškai reiškia Jūsų karjera?

Kokius dešimt metų po universiteto baigimo man karjera buvo viskas. Profesinei veiklai skyriau ne tik darbo laiką, bet ir beveik visą savo laisvalaikį. Teisė yra tokia sritis, kurios, mano manymu, negali išmokti – turi ją suvokti. Nebuvau tarp gabiausių, kuriems viskas pavyksta iš karto, visi pasiekimai man kainavo daug pastangų. Buvo metas, kai į darbą ateidavau 8 ryto, išeidavau 10 vakaro, nuolat dirbdavau ir savaitgaliais. Bet įdėtos pastangos atsipirko. Dabar jaukiai jaučiuosi ten, kur esu, o tų, universitete buvusių gabiausių, „teisinėje arenoje“ nerandu, dominuoja tie, kurie daug ir sunkiai dirbo bei tikėjo savimi.

Ilgainiui supratau, kad karjera svarbi, tačiau negalima apleisti ir kitų gyvenimo aspektų, antraip jis bus nepilnavertis. Neseniai skaičiau įdomų kompanijos „Coca Cola“ vadovo Muhtaro Kento pasakymą šia tema. Įsivaizduokime, kad gyvenimą sudaro keturi kamuoliai: sveikata, karjera, šeima ir draugai. Tik vienintelis jų yra guminis: tas, ant kurio užrašyta „karjera“, visi kiti – stikliniai. Jei iš rankų išslys kamuolys „karjera“, jis atšoks nuo žemės atgal, visi kiti išslydę suduš. Taigi, saugoti reikia ne guminį kamuolį, o stiklinius. Dienotvarkę reikia išmokti susidėlioti taip, kad darbui užtektų tų aštuonių ar devynių jam skirtų valandų, kad per tą laiką nuveiktumei maksimumą.

Ar sunkiai siekėte karjeros tikslų? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Mano kelias iki to, kur esu dabar, buvo painus ir ilgas: galima sakyti, kad ne važiavau greitkeliu, o ėjau žvyrkeliu. Po mokyklos baigimo stojau į politologiją, bet neįstojau. Tuomet baigiau turizmo ir sporto vadybos bakalauro studijas tuometiniame Kūno kultūros institute. Vėliau baigiau teisės magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete, studijų metais dvejus metus dirbau teisinės pagalbos centre. Vėliau tapau advokato padėjėju. Norėdamas tapti advokatu, advokatūros egzaminą išlaikiau tik iš trečio karto. Neišlaikius egzamino, jį perlaikyti būdavo galima tik po vienerių metų. Reikėjo daug pastangų suklupus vėl atsistoti ir eiti pirmyn. Tačiau tuo metu kiekvieną dieną tuo gyvenau. Juokauju, kad kol išlaikiau advokatūros egzaminą, universitetą baigiau dar bent kelis kartus. Taigi, mano kelias į advokatūrą buvo gana sudėtingas. Buvo laikas, kad užduodavau sau klausimą, ar tai tikrai man, ar einu teisingu keliu. Ilgainiui supratau, kad tai ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Dabar aiškiai suprantu ir jaučiu, kad teisė – mano sritis, o kiekviena nesėkmė iš tikrųjų buvo kelias į sėkmę.

Kokius profesinius tikslus sau keliate dabar?

Kaip man pabrėždavo mano praktikos vadovas advokatas Gintaras Pukas, advokatui svarbiausia žinios ir profesinė garbė. Taigi, kiekvienos dienos tikslas – nuolat tobulėti, semtis žinių ir patirties. Kadangi kontoroje esame jau septyniese, šiuo metu svarbiausias mano tikslas yra suburti ir išlaikyti kompetentingą, sau itin aukštus tikslus keliančią, patikimą komandą, kuri būtų pajėgi rezultatyviai spręsti sudėtingiausias teisines problemas.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš studijų universitete, darė įtaką Jums kaip asmenybei?

Kai mokiausi Vytauto Didžiojo universitete, tuometiniam Teisės institutui vadovavo Tadas Klimas. Tuomet Teisės institute buvo labai griežta tvarka, ir kažko nepadarius, neatlikus savo pareigų, tekdavo už tai atsakyti. Tokių situacijų pasitaikė ir man: žaidžiau universiteto krepšinio rinktinėje ir kartais dėl varžybų ar treniruočių tekdavo praleisti paskaitas. Nors nuolat tapdavome studentų krepšinio lygos čempionais, tinkamai atstovavome universitetui, tačiau tuometiniam Teisės instituto vadovui tai įspūdžio nedarė. Dėl praleistų paskaitų kartą buvau išprašytas tiesiog iš egzamino, gavau skolą, dalyką teko klausyti iš naujo kitais metais, o studijas pabaigti metais vėliau nei mano grupės draugai. Buvo labai apmaudu, tačiau dabar šią situaciją priimu kaip pamoką, kad rezultatą lemia pastangos, kad reikia mokėti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ne visada būna taip, kaip norėtumei. Universitete dar tik mokomės gyventi ir pasekmės yra sąlyginai švelnios. Gyvenime kažko nepadaręs gali daug prarasti: pralaimėti bylą, netekti kontrakto, artimo žmogaus… Tad ta disciplina, kurią patyriau universiteto laikais, mane padarė pavyzdingesniu žmogumi.

Kita vertus, universitetas nėra vien mokymo įstaiga, jis suteikia kur kas daugiau: progą sutikti gerą bičiulį, būsimą partnerį, klientą ar netgi šeimos narį – pavyzdžiui, aš universitete ne tik įgijau žinių, bet ir sutikau savo antrąją pusę, su kuria sukūrėme šeimą ir sėkmingai darbuojamės vienoje kontoroje. Be to, studijuodamas žaidžiau universiteto krepšinio rinktinėje, kurioje visi komandos draugai buvo tarsi broliai, besivadovaujantys principu „vienas už visus ir visi už vieną“. Nors mūsų komandoje kurį laiką ir nebuvo krepšinio žvaigždžių, profesionalių žaidėjų, nuolat skynėme pergales. Tai buvo nuostabūs metai, kuriuos prisimenu su nostalgija. Universitete sutikau daug įdomių žmonių, gerų bičiulių, su kuriais bendrauju iki šiol.

Kitaip tariant, universitetas nėra vieta, kurioje semiesi tik profesinių žinių, jo teikiamos galimybės kur kas platesnės. Klausimas – kiek mes patys pajėgūs ir pasiruošę jas išnaudoti. Universitetą palyginčiau su tramplinu, kuris suteikia progą tam gražiam, jei ne pačiam gražiausiam gyvenime šuoliui.

Kokios bylos Jums labiausiai įsiminė, padėjo tobulėti kaip teisininkui?

Per dešimtmetį yra buvę išties daug įdomių bylų, tad vieną ar kelias išskirti sudėtinga. Kita vertus, kalbėti apie konkrečias bylas draudžia įsipareigojimas laikytis konfidencialumo. Labiausiai įsimena tos bylos, kur esant sudėtingam teisiniam ginčui, pavyksta padėti žmogui atkurti pusiausvyrą, teisingumą. Tobulėti padeda kiekviena byla, kiekviena išspręsta situacija. Jei jau pajauti, kad iš bylos nieko nepasiėmei, tai signalas, kad kažką darai ne taip. Be abejo, įsiminė pirma byla, kurioje kaip advokato padėjėjas atstovavau žmogui. Nors teismo posėdžio metu laikiausi santūriai, stengiausi atrodyti rimtas, tačiau taip jaudinausi, kad visas teismo posėdžio detales smulkiai prisiminiau tik nuvažiavęs pusę kelio nuo Vilniaus į Kauną.

Darbe turbūt pasitaiko ir kurioziškų atvejų?

Kartą po bylos kitos šalies naudai liudijusi moteris mums pasiūlė: „Gal dar turite kokių bylų, aš galiu ir jose paliudyti“.

Mano kolegai buvo nutikusi dar viena juokinga situacija. Gavus pranešimą, kad užminuotas Kauno apylinkės teismas, ten buvę žmonės buvo evakuoti iš pastato, tarp jų – ir mano kolega. Vėliau jis sužinojo, kad teisėjas vis tiek išnagrinėjo bylą – žinia apie neva užminuota pastatą jo nepasiekė, ir teisėjas toliau tęsė savo darbą.

Kita įdomi situacija nutiko dėstant paskaitas teisės studentams universitete. Buvo gal lapkričio mėnuo, kuomet anksti temsta, ir staiga dingo elektra. Auditorijoje tamsu, nors į akį durk, paskaitoje dalyvauja gal 50 studentų. Dingus šviesai studentai sujudo, apsidžiaugė, kad baigėsi paskaita, o aš juokais, bet rimtu balsu pranešiau, kad paskaita tęsiasi. Studentai liko savo vietose, o aš, nors ir neketinau tamsoje vesti paskaitos, buvau priverstas tai daryti. Buvo smagu stebėti, kaip studentai konspektavo tai, ką girdi, pasišviesdami mobiliaisiais telefonais.

Kas Jus motyvavo pasirinkti advokato karjerą? Ar jaučiatės šiame darbe realizuojantis save?

Advokato darbas labai dinamiškas, įvarus, jame nėra rutinos, kasdien susiduriama vis su kitokia situacija, naujais ir įdomiais žmonėmis. Tam, kad gerai išspręstumei teisinį ginčą, suformuotumei pagrįstą poziciją, tenka gilintis ne vien į teisę, bet ir į kitas sritis. Taigi, advokatas turi nuolat tobulėti, būti universalus. Advokatui būtina greita reakcija, sugebėjimas improvizuoti, nes pasitaiko netikėtų, keblių situacijų, kartais oponentai bando išmušti iš vėžių ir pan. Tai šiame darbe mane žavi.

Kita vertus, advokato darbas – nuolatinis stresas ir adrenalinas, nes kiekviena ginčytina situacija dažniausiai veda į konfliktą. Tai sunkioji advokato darbo pusė. Tačiau per ilgą laiką prie tos įtampos taip pripratau, kad išėjus atostogų, po trijų ramybės dienų ima kažko trūkti.

Teismai, advokatų darbas dažnai vaizduojamas ir filmuose. Ar skiriasi realybė nuo to, ką matome ekrane?

Skirtumų tikrai yra, nors filmų siužetai pagrįsti gyvenimiška patirtimi. Filmuose dažniausia laimi gėris, deja, ne visada taip nutinka ir gyvenime. Pasitaiko atvejų, kad net būdamas teisus gali pralaimėti teisinį ginčą arba priešingai, būti neteisus, bet išnešti sveiką kailį. Viskas priklauso nuo detalių: turimų įrodymų, tinkamo situacijos įvertinimo, tinkamai pasirinktos teisinės pozicijos, advokato kandidatūros, drįsčiau teigti, kad net nuo teisėjo nuotaikos. Iki teismo posėdžio salės seka ilgas, kruopštus, sunkus ir atsakingas darbas, kuris iš šono nematomas ir filmuose retai parodomas. Nerekomenduočiau advokato profesijos rinktis pagal filmus, nes gali tekti nusivilti. Verčiau jau pabendrauti su gyvu advokatu.

Eglė Budrienė (e.budriene@vkt.vdu.lt)
Nuotr. Jono Petronio (j.petronis@vkt.vdu.lt)