Skomantas Povilionis

VDU viešosios informacijos ir komunikacijos magistras

Tik išsilavinęs žmogus yra tikras savo krašto patriotas

Kpt. Skomantas Povilionis – Lietuvos kariuomenės vado atstovas spaudai, o taip pat VDU viešosios informacijos ir komunikacijos magistras. Žmogus, be galo gerbiantis ir mylintis savo kraštą bei besididžiuojantis galimybe prisidėti prie jo gynybos. Su Skomantu kalbėjomės apie karjeros galimybes kariuomenėje, mūsų universitetą, išsilavinimo svarbą bei kuo pačiam kariškiui naudingas VDU įgytas menotyros studijų bakalauras.

Kada susidomėjote kariuomene?
Kariuomenė nėra objektas, kuriuo susidomima sulaukus 18 metų. Susidomėjimas kariuomene gimsta dar vaikystėje, aplinkoje, kurioje augi, ir supratime apie krašto gynybą – kai atsiranda noras prie jos prisidėti.
Asmeniškai man labai imponuoja danai. Teko bendrauti su buvusių jų Nacionalinės gvardijos (daniškai Hjemmeværnet) mokyklos viršininku pulkininku Stenu Volenbergu (Steen Wollenberg), kuris teigė: „Mūsų krašto žmonės labai gerai išmano ir vertina savo krašto istoriją bei kultūrą. Todėl ir turime milžinišką Nacionalinę gvardiją“. Kaip tik tuo metu Danijoje buvo bandoma šias milžiniškas pajėgas mažinti, tačiau nesėkmingai; nuo 70 000 sumažinta tik iki 65 000. Nes žmonės ne tik norėjo, bet ir reikalavo galimybės laisvai tarnauti savo kraštui kaip atsargos kariai.
Noras būti kariu, noras mokėti ginti savo kraštą kyla ne iš susidomėjimo uniforma ar šaudymu. Tai ateina kartu su išsilavinimu, savo krašto istorijos ir kultūros pažinimu. Tačiau svarbu pažinti ne tik savo kraštą. Svarbu pažinti ir tai, kas yra už sienos, kad turėtum galimybę palyginti. Pamatyti, ką savo Tėvynėje vertini labiausiai ir ko niekada nenorėtum atsisakyti ar kam nors atiduoti.
Išvažiavimas iš savo šalies jokių būdu nereiškia nemeilės Tėvynei. Priešingai, tai tik savęs lavinimo dalis. Kaip jau minėjau, tik išsilavinęs žmogus yra tikras savo krašto patriotas. Juk turi suprasti ir išmanyti tai, ką nori ginti. Jeigu tai darai pagal kažkieno kito suformuotus vaizdinius, tai panašiau į fanatizmą.
Viena iš universiteto misijų yra ugdyti kritinį mąstymą, tuo tarpu kariuomenė – statutinė organizacija. Ar neatsiranda trintis tarp universitete išmokto kvestionavimo ir įsakymų vykdymo kariuomenėje?
Žinoma, kariuomenėje turi būti tvarka, kad būtų vykdomos operacijos ir pasiekti vadovybės nustatyti tikslai, tačiau savo darbe kiekvienas esame ekspertas. Išsilavinusiam žmogui kariuomenė – didelis žingsnis į priekį, nes čia jis gali lavinti ir gilinti savo sugebėjimus, įgytus studijų metu.  Inžinerija, medicina, finansai, personalo vadyba, raketinės technologijos ir viešieji ryšiai – tai tik keletas iš gausybės sričių, kuriose specialistai gali tobulėti. Taigi savo srityje eksperto patarimai ir pasiūlymai yra ne tik pageidaujami, bet ir būtini. Tad kiekvienas karys turi galimybę patarti vadovybei, kaip tam tikrą užduotį ar veiksmą atlikti geriau. Galima net apibendrinti, kad karį tikru vadu padaro sugebėjimas atrasti įvairių sričių specialistus ir pasinaudoti jų žiniomis bei patirtimi. Pripažinkim, kad nei vienas žmogus negali būti visų sričių žinovu, o taip bendradarbiaujant pasiekiami žymiai geresni rezultatai. Kita vertus, mes nediskutuojame apie tai, ar karys turi klausyti, kuomet jam sakoma: „Privalai eiti į dešinę ir už 200 metrų užimti poziciją“. Tačiau netgi tokioje situacijoje karys, pamatęs, kad, jo nuomone, galima geresnė pozicija, gali pateikti pasiūlymą vadui, kuris ją apsvarstys ir nuspręs ar pakeisti sprendimą.
Vadinasi, sritis, kurioje Jūs galite daugiausiai duoti kariuomenei – komunikacija?
Tarnaudamas kariuomenėje visą laiką dirbau šioje srityje: tiek būdamas kariu savanoriu, tiek atlikdamas pareigą tarptautinėse operacijose, tiek dabar Lietuvoje. Komunikacija – tai sritis, kurioje aš galiu prisidėti. Kita vertus, ėjimas tarnauti į kariuomenę – individualus pasirinkimas. Juk gali būti, kad bus naudingiau, jei savo veikla užsiimsi civiliniame gyvenime. Pavyzdžiui, medikui galbūt labai gerai bus dirbti privačioje klinikoje, tačiau jei jis save mato tik kaip karo mediką – tai, žinoma, jo vieta kariuomenėje, kur jis galėtų realizuoti save ir duoti tai, ko galbūt kitas negalėtų. 
Žinoma, medikas gali dirbti ir civilių aplinkoje, ir būti karo mediku. O Jūs, būdamas Lietuvos kariuomenės vado atstovas spaudai, ar įsivaizduotumėt save dirbantį ne kariuomenėje?
Niekada negali sakyti „ne“, tačiau šiuo metu savo darbe jaučiuosi labai gerai ir matau dar labai daug galimybių tobulėti. Nereikia užmiršti, kad būdamas Lietuvos kariu aš taip pat esu ir NATO karys, todėl savo žinias galiu pritaikyti žymiai didesniu mastu: dalyvaudamas tarptautinėse operacijose, bendraudamas su užsienio žiniasklaida, su kariais iš kitų valstybių ir kultūrų, apskritai, su žmonėmis iš labai įvairių sričių.
Matyt, VDU komunikacijos studijos labai prisidėjo prie Jūsų karjeros. O kokį pėdsaką Jūsų dabartiniame gyvenime paliko menotyros bakalauras?
Menotyra – tai ne tik linijos brėžimas teptuku. Į šias studijas taip pat reikia žvelgti daug plačiau. Juk visur aplinkui matome daug grožio, meno, dalykų, kuriais galime žavėtis, todėl šios srities išmanymas gyvenimui suteikia daugiau žinių ir pilnatvės. Mes, kariai, važinėjame po skirtingus kraštus, matome daug labai skirtingų meno kūrinių. Pavyzdžiui, Afganistane, Goro provincijoje, kur veikia Lietuvos vadovaujama Provincijos atkūrimo grupė, yra UNESCO kultūros paminklas – Džam minaretas. Tai antras pagal aukštį plytų mūro minaretas pasaulyje, išlikęs nuo XII a. Guridų dinastijos klestėjimo laikų. Turėdamas tokį išsilavinimą, galiu daug efektyviau įvertinti šį paminklą ir galbūt net pajausti didesnį malonumą apsilankęs tokioje vietoje. Galiu suprasti, koks svarbus ir vertingas šis paminklas vietos gyventojams. Juo labiau kad tikrai ne kiekvienas menininkas, menotyrininkas ar apskritai civilis, dėl savaime suprantamų priežasčių, galėtų čia apsilankyti.
Vaizduotėje dėliojant kariuomenės eksperto paveikslą, prieš akis visų pirma iškyla žmogus su tiksliuoju išsilavinimu. Ar sunku žmogui su humanitariniu išsilavinimu rasti vietą kariuomenėje?
Anaiptol. Kariuomenės vykdomi tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu humanitarinės pakraipos specialistų kariuomenėje yra ne mažiau, nei tiksliųjų mokslų atstovų. Kita vertus, mūsų kariai yra įgiję ir ne po vieną specialybę. Yra tokių, kurie turi ir humanitarinių, ir tiksliųjų mokslų diplomus. Kaip minėjau, mums reikia labai plataus spektro specialistų. Šiuolaikinėje kariuomenėje nepakanka mokėti žygiuoti, šaudyti ar iškasti apkasus. Žinoma, kiekvienas karys turi mokėti šiuos bazinius dalykus kaip abėcėlę, tačiau jo specialybė atveria žymiai platesnes galimybes ir veikos sritis.
Ačiū už pokalbį!