Sikstas Ridzevičius

Organizacinės psichologijos magistras

Nuo VDU sklido labai gera dvasia – laisvės, novatoriškumo…

Sikstas Ridzevičius – nuolat ieškantis, veikiantis bei kuriantis žmogus. VDU pabaigęs psichologijos bakalaurą bei organizacinės psichologijos magistro studijas, šiuo metu Sikstas aktyviai dirba leidybos srityje. Beje, tokia veikla jis susidomėjo būtent universitete.

Papasakokite, ką šiuo metu veikiate?
Šiuo metu dirbu trejose įstaigose: UAB „Jūsų Flintas“, draudimo brokerių bendrovėje „FT Broker“ bei „Akademinėje kredito unijoje“ Paskolų komiteto nariu. Taip pat užsiimu kita veikla – domiuosi sporto psichologija, vedu mokymus verslo, produktų kūrimo, pardavimo temomis. Tačiau pagrindinė veikla visgi yra leidykla „Jūsų Flintas“, kurioje su kolegomis leidžiame knygeles – šiuo metu jau ne tik Lietuvos, tačiau ir užsienio vaikams. Taip pat dalyvaujame įvairiose parodose. Galime pasidžiaugti, kad mūsų produkcija yra viena populiariausių tarp vaikų.
Baigėte psichologijos studijas. Kuo Jus patraukė ši sritis?
Baigęs mokyklą paėmiau į rankas laikraštį, kuriame buvo galimų studijų programų sąrašas. Po vieną ėmiau išbraukinėti programas, kurios manęs netraukė, ir galiausiai liko tik psichologija. Tad galima sakyti, kad buvau visiškai neapsisprendęs, tačiau gal būtent todėl man taip pasisekė.
Kodėl pasirinkote būtent VDU?
Tuo metu buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, atkurtas universitetas. Nuo VDU sklido labai gera dvasia – laisvės, novatoriškumo… Mano akimis tai buvo pats laisviausias universitetas. Labai patiko ir tai, kad žmogus šiame universitete jau tada galėjo pats sudaryti savo studijų programą – tai reiškia, būti savo ateities režisieriumi. Tai man labai patiko ir esu be galo dėkingas, kad baigiau būtent šią aukštąją mokyklą.
Kokie Jūsų studijų metų prisiminimai?
Sąžiningai prisipažinsiu – ruošiausi mūsų pokalbiui. Mąsčiau, kas man yra universitetas, kokie yra prisiminimai, kas universitete man iš tiesų buvo svarbu. Atsakymas – pasaulėjauta. Universitete sutikau žmonių, kurie turėjo unikalią pasaulėjautą, kuri man imponavo. Tai, kaip jie savo disciplinoje sugeba matyti pasaulį, jausti jį, suformuoja vertybes bei praplečia požiūrio lauką.Pamenu muzikos paskaitas pas gerb. G. Kuprevičių, filosofiją pas K. Skrupskelį, vystymosi psichologijos kursą pas A. Palujanskienę, taip pat biologiją pas M. Venclauską ir G. Beresnevičių su savo lietuvių kultūros „šernais“ ir požemiais… Tai – žmonės, kurie tikrai turėjo savo discipliną atspindinčią pasaulėjautą. Jei universitetas sugeba surinkti tokią publiką, manau, kad tai jau yra tam tikra kultūra – universitetinė kultūra. Tai potencialiai gali formuoti visuomenės intelektualų, aristokratišką elitą.

Tokie pirmieji VDU žingsniai man patiko ir, manau, kad ta kryptimi viskas buvo daroma labai gerai. Tikiuosi, kad šiuo metu visa tai niekur nedingo, o tik dar labiau išsiplėtė.

Universitetas Jums suteikė pasaulėjautą, išsilavinimą. Kokias dar galimybes atradote VDU – ar buvote aktyvus bendruomenės narys?
Besimokydamas VDU įstojau į korporaciją „Neo-Lithuania“, kuri tuo metu buvo pagrindinė studentų organizacija, veikianti dar ir dabar, tad nuo studentiško gyvenimo neatitolau. Manau, kad tokia „korporantiška“ dvasia yra labai svarbi, nes tai yra bendruomenė, kurią laisvai pasirenki ir kuri tave tiek išmoko kultūringai leisti laisvalaikį, tiek formuoja ryšius tarp žmonių. Būtent ten radau tikruosius savo studijų draugus, su kuriais vis dar bendrauju.Dalyvavau ir Studentų atstovybės veikloje, buvau atsakingas už kultūrinę sritį: pradedant šokių organizavimu ir baigiant poezijos vakarų rengimu. Beje, kalbant apie poeziją, dalyvaudavau ir L. Lamberto vardo jaunųjų poetų konkursuose.

Studijų metu taip pat buvote vienas iš pagrindinių „Savas“ laikraščio leidėjų. Kaip kilo tokia mintis?
Taip, bevaikščiodamas Laisvės alėja sugalvojau šio laikraščio pavadinimą. Visiems tai labai patiko, o ir aš pats labai tikėjau šiuo pavadinimu, jo prasme. Tad galima sakyti, kad esu laikraščio „Savas“ krikštatėvis.
Ar tai buvo pirmoji Jūsų darbinė patirtis leidyboje, lėmusi dabartinę veiklą?
Tikrai taip. Manau, kad veikla formuoja žmogų. Jei tam tikra veikla tave įtraukia ir užsiimdamas ja pats gerai jautiesi, tai reiškia, kad tai ir yra tavo kelias. Nereikia svarstyti, ar tai apsimoka, ar pavyks – tokie svarstymai labai dažnai išbalansuoja. Jei tau smagu – viskas yra gerai, nes būtent tai ir yra svarbiausia. Vaikiškų knygelių leidyba gal ir skamba juokingai, tačiau, pavyzdžiui, „Disney“ yra ne tik pats didžiausias produkcijos vaikams gamintojas, tačiau taip pat užima 21 vietą tarp kitų pasaulio kompanijų pagal žinomumo, mėgiamumo, pelningumo ir kitus kriterijus. Kiekvienu aspektu gali rasti į ką lygiuotis ir ko siekti. Svarbiausia daryti tai, kas patinka.
Visgi psichologijos neapleidote. Žurnalas „Aš ir psichologija“ – Jūsų ir Jūsų studijų draugų kūrinys. Papasakokite, kaip kilo ši idėja?
Nuolat kuriu vaikams, tad pagalvojau, kad reikia sukurti kažką moterims. Orientavausi į tas, kurioms atsibodo skaityti „Laimą“ ar „Cosmopolitan“, maniau, kad joms bus įdomiau skaityti kitokio pobūdžio žurnalą, pažiūrėti į save kitu kampu. Taip pat norėjosi atiduoti duoklę studijoms bei buvusiai žmonai, kuri tuo metu domėjosi psichologija.
Minėjote, kad šiuo metu specializuojatės ir sporto psichologijoje. Kiek žinau, Harmoningos asmenybės institute baigėte ir koučingo studijas. Kuo patraukė ši sritis?
Ačiū Dievuliui ir prof. Goštautui, kad baigus studijas, mums reikėjo atlikti praktiką. Praktikos metu kartu su alkoholikais perėjau „Minesotos“ programą. Dvi savaites praleidau anoniminių alkoholikų grupėje ir per tą laiką supratau ir patyriau daugiau nei per šešerius studijų metus.Visada norėjau atsakyti sau į klausimą, ką psichologas gali duoti žmogui ir kaip tai įgyvendinti. Aš vis dar nežinau to atsakymo, tačiau alkoholikų atveju vienintelis sprendimas yra padaryti taip, kad žmogus turėtų kitą priklausomybę. Kodėl tai pasakoju ir kuo tai susiję su sporto psichologija? Tikiu, kad geru psichologu gali būti tik žmogus, sulaukęs 40-45 metų. Iki tol nueik savo gyvenimo kelią, sukurk verslą, bankrutuok, pastatyk namą, sudegink jį, vesk, išsiskirk, dar kartą vesk, dar kartą išsiskirk – nugyvenk, turėk tikrus išgyvenimus, kuriuos perleidai per save, per kūną, jausmus, mintis, ieškojimus… Ir tada tau bus ramu ir būdamas psichologu tu nekenksi sau ir savo aplinkai.

Tuo tarpu sporto psichologijoje pakliūni į komandą. Nesvarbu, kas tu esi ir ko nori gyvenime, ši komanda sieks pergalės ir bus daroma viskas, kad taptum tokiu, kuris tinka pergalėms. Visa kita yra tiesiog nesvarbu. Jei kažkam netinka komandos tikslas, vadinasi tas žmogus netinka komandai. Sporto psichologijoje nėra tokio gilaus kapstymosi į humanizmą, ieškojimo, filosofinių išvedžiojimų. Čia viskas yra paprasčiau.

Ar yra psichologijoje dar nišų, kurios domina ir kuriose norėtųsi patobulėti?
Šiuo metu apie tai tiesiog nesvarsčiau…
Nejaučiate tam poreikio?
Aš perskaitau kiekvieną mūsų žurnalo numerį ir man tikrai įdomu, ką kolegos parašo, ką jie mato, svarsto, siūlo, kuo pasaulis gyvena. Kažkada svarsčiau, kad kol esi neapibrėžtam santykyje su Tėvais – tai psichologija, tačiau kai pradedi ieškoti savęs ir gilintis į save, tai jau panašiau į teologiją. Tai greičiausiai man dar įdomu būtų sinergijos tarp religijos ir mokslo paieška.
Pabaigoje – ką galėtumėte patarti VDU studentams?
Gyvenkite ir jauskite gyvenimą, o sėkmė jus aplankys netikėtai.