Marius Pinigis

VDU diplomatijos ir tarptautinių santykių magistras

Ne diplomas žmogų padaro menininku

Marius Pinigis – vienas įvairiapusiškiausių VDU bendruomenės narių. Jis tuo pačiu metu geba būti vienintelio Lietuvoje šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėju ir politologu. Su Mariumi kalbamės apie tai kaip šie iš pažiūros labai skirtingi užsiėmimai atsirado jo gyvenime, kaip šiuo metu jie persipina ir kokį vaidmenį jo gyvenime turėjo universitetas.

Labas, pirmiausiai atskleisk kuo svajojai tapti užaugęs būdamas vaikas?

Vaikystėje svajojau tapti policininku arba kaubojumi, vėliau užsimaniau tapti mokslininku. Visada norėjau juo būti! Visgi, esu labai dėkingas mamai, kad ji nuvedė mane teatro mokyklą, kurioje dvylika metų sąžiningai pasimokiau ir įgijau ne tik akademinių žinių, bet ir teatrinį išsilavinimą. Deja, tokių mokyklų yra nedaug.

Po dvyliktos klasės abejojau kur pasukti. Norėjau tapti aktoriumi, bet mokslai neblogai sekėsi. Dėl to, atsidūriau čia, įstojau į politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Drąsiai galiu teigti, jog sprendimo nesigailiu, o įgytos žinios yra labai naudingos. Visgi, net studijuodamas universitete giliai širdyje norėjau savo likimą susieti su menu.  Po poros metų mano gyvenime atsirado Kauno šokio teatras „Aura“. Panašiu metu pradėjau dvejoti, svarstyti, ar neverta pamėginti įgyti profesionalaus menininko diplomą, bet, nusprendžiau, jog, šiais laikais diplomas ne visada yra būtinas mene, nes ne jis žmogų menininku padaro.

Mokykloje mokeisi ne tik šokio, bet ir apskritai aktorystės?

Taip, mokykloje turėjome ir judesio, ir vadinamojo dramos teatro pamokų. Teatro suvokimas buvo ganėtinai kompleksiškas. Aš esu iš Panevėžio ir mums profesionalias pamokas vesdavo Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai, būdavo tarsi stabai, mistiniai personažai, kurie ne vieną moksleivį paskatino siekti menininko kelio. Manau, kad mano buvusi mokykla yra ypatinga ir jos sistemą galėtų įsidiegti nemažai kitų mokyklų. Ne tam, kad ruoštų menininkus, bet įvestų kultūrinį lavinimą, kuris labai praplečia akiratį. Nesvarbu ką tu darytum – ar mokytumeisi meną, ar politikos mokslus – esi atviresnis.

O kaip tavo gyvenime atsirado politikos mokslai? Ir kodėl ne fizika, chemija?

Visų pirma, man visada patiko istorijos pamokos. Taip pat, turėjau labai gerą pavyzdį – mūsų mokyklos direktorius buvo politologas. Mažas vaikas, pamatęs pasitempusį ir labai protingai šnekantį žmogų, susipranta, jog tai yra idealas, link kurio jis norėtų siekti. Taip pat,  politikos mokslas – labai platus, tai nėra kažkokia specialybė. Dar besimokydamas mokykloje supratau, šios studijos man suteiks geriausią galimybę suvokti, kas yra aukštasis mokslas. Juk universitete negauni tik kažkokių labai konkrečių žinių, bet sužinai bendrų dalykų apie pasaulį, visuomenę, gali įgyti labai platų žinių spektrą. Galiausia, septintoje ar aštuntoje klasėje kilo ambicija tapti Lietuvos Respublikos.

O po šešerių metų universitete nepakeitei nuomonės apie politikos mokslus?

Universitetas tave suformuoja kaip asmenybę, ir aš labai džiaugiuosi, kad mano asmenybę suformavo šiame fakultete. Aišku, visada tikiesi aukštesnės kokybės arba ypatingų dėstytojų, bet iš to ką gauni stengiesi pasiimti teigiamus dalykus ir atmesti neigiamus, kurių, be abejo, visur pasitaiko.

Kaip prisistatai, sutikęs naujus žmones? Kaip šokėjas, kaip politologas ar kaip šokėjas – politologas?

Manau, jog esu šokėjas – politologas. Nors šiuo metu mano pagrindinė veikla yra šokis, giliai širdyje žinau, kad aš nesu tik šokėjas. Man norisi daugiau ir aš vis tiek neatsisakau vaikystės svajonės – tapti mokslininku. Juo labiau, kad net ir mene politikos mokslai man visiškai netrukdo, priešingai – jaučiu, kad labai padeda. O meniškumas savo ruožtu padeda moksle. Platus mąstymas persipina visose mano gyvenimo srityse ir mane asmeniškai teigiamai veikia. Aišku, kartais būna labai sunku, pavyzdžiui, kai egzaminų sesijos metu statom spektaklį – ruošiuosi egzaminui, bet galvoje spektaklis, o per repeticijas galvoje arba bakalauro arba magistro baigiamasis darbas. Pasitaikydavo kai nuo visko tiesiog pervargdavau ir nenorėdavau nei vieno, nei kito.

Tačiau, kiek pamenu, neatrodė, jog teatras tau trukdo mokytis.

Aš kaip tipiškas lietuvis darbininkas, –  kuo ankščiau keliuosi, tuo daugiau padarau, kuo daugiau veiklų turiu, tuo labiau save motyvuoju geriau jas padaryti – žinau, kad neturiu daug laiko, todėl tą akimirką turiu maksimaliai susikaupti ir viską padaryti gerai. Manau, jog auklėjimas turėjo didelę įtaką. Tėvai neversdavo manęs mokytis, tačiau įdiegė atsakomybės jausmą, kad viską daryčiau iki galo. Būdavo nesvarbu, ar tai spektaklis ar repeticija, tačiau prie mokslų visada sėdėdavau iki tol, kol žinodavau, jog būsiu gal ir ne ramus, bet tikrai garantuotas dėl savęs.

Agnė pasakojo, jog  jūs mokote, kas yra šiuolaikinis šokis. O praeitą semestrą mokei, kas yra politologija. Ar galima šiuos dalykus palyginti? Veikiausiai yra ir skirtumų, ir panašumų?

Iš šokio pasaulio į akademinę veiklą aš atsinešiau kūrybiškumo – laisvesnį bendravimą,  dėstytojo-studento santykį pakeičiau vyresnio kolegos, bandančio perteikti žinias, vaidmeniu. Stengdavausi įsigilinti į kiekvieną žmogų

Aš negaliu tiksliai pasakyti, kas yra šiuolaikinis šokis ir kuo jis skiriasi nuo modernaus šokios, nes tai yra labai neapibrėžtos sąvokos. Modernus šokis yra labiau sustatytas, jame kūnas yra taisyklingesnis, taip pat yra tam tikros technikos, nuo kurių tu atsispiri. Šiuolaikiniame šokyje irgi kartais naudojam tas pačias technikas, tačiau esminis skirtumas yra tas, jog tu ne tik gali, bet ir turi atsisakyti to, ką esi išmokęs – laužai linijas, standartus, mokaisi kitų dalykų; net panaudoji teatro elementus, nuimi juos, nebelieka scenos; arba nebėra spektaklio, yra performansas, akcija kažkur gatvėje, be žiūrovų, be nieko. Šiuolaikinio šokio spektras labai platus.

Kiekviena valstybė turi savas šiuolaikinio šokio mokyklas, stilistikas, kurios kas dieną kinta. Kaip ir visur kitur, taip ir šiuolaikiniame šokyje yra mados. Sakykime, prieš vienerius ar dvejus metus vienas nuogumas buvo labai madingas. Buvo žengiama iki pačių vulgariausių, gašliausių scenų. Ar tai gerai ar blogai – ne man spręsti.

Rodos, tavo gyvenimo ritme puikiai dera fizinė ir protinė veikla.

Kartais juokaudamas sakau, jog vadovaujuosi antikiniu posakiu „Sveikame kūne – sveika siela“. Duodu šiek tiek ir kūnui, ir sielai. Man patinka meniškas mąstymas, bet traukia ir analitiški, gilesni pamąstymai, tyrinėjimas, pasaulio, visuomenės suvokimas. Dažnai ir moksle, ir mene analizuojamos tos pačios temos, tik kitu kampu. Žiūrėjimas į tą patį dalyką keliais pjūviais – dar vienas būdas suvokti, kas tu esi. Mano atveju – per šokį, tai yra per meną, arba per mokslą, politologiją.