Julijus Grickevičius

VDU istorijos bakalaurantas

Universitetas labai pasitiki kiekvienu studentu – vadinasi, studentas taip pat turi pasitikėti savo universitetu.

Ko gero, Julijaus nereikia pristatinėti. VDU bendruomenei žinomas kaip renginių vedėjas bei festivalio „VDU Jazz Jungtys“ organizatorius, Julijus taip pat dirba Kauno simfoninio orkestro atstovu spaudai bei kasmet organizuoja festivalį „Daugirdas gyvai“. Negana to, mūsų pašnekovas dar ir studijuoja, tad su Julijumi kalbamės apie darbą, studijas ir, žinoma, džiazą.

VDU bendruomenė tave puikiai pažįsta kaip renginių vedėją, „VDU Jazz Jungčių“ organizatorių. Papasakok, ką dar veiki gyvenime?
„Jazz Jungtys“ yra labai svarbi dalis mano gyvenime, tačiau taip pat svarbus yra Kauno miesto simfoninis orkestras ir apskritai koncertų organizavimas. Tarp jų ir festivalis „Daugirdas gyvai“, kurį rengiu jau 3 metus iš eilės.
Nuo pat mažens buvai aktyvus – priklausei mokinių parlamentui, Lietuvos moksleivių sąjungai. Kas skatino dalyvauti tokioje veikloje?
Aš manau, kad laikas mokykloje buvo labai įdomus, nes galėjai rinktis iš daugelio dalykų. Visgi darbas tose organizacijose ko gero buvo tam tikra savirealizacija. Mokykla sąlygoja labai pamatuotus, konservatyvius rėmus, taisykles. Organizacijose, kuriose teko dirbti, viskas buvo žymiai laisviau – daug įdomių žmonių, minčių, idėjų, renginių, įvykių. Tad buvo puikios galimybės įsitraukti į tokią veiklą, bandyti kažką kurti pačiam. Manau, kad tai buvo svarbus ir labai įdomus periodas.
Domiesi ir užsiimi be galo daug dalykų. Išduok paslaptį – kaip viską suspėji?
Daug ką veikti yra negerai. Žymiai geriau susikoncentruoti ties keliais konkrečiais aspektais. Aš manau, kad tiesiog reikia matuoti savo dieną ir laiką. Išties neveikiu aš tiek jau daug – pavyzdžiui, „Jazz Jungtys“ nevyksta nuolatos, tik kartą per metus. Tačiau  tokios veiklos visgi reikalauja visų metų pasiruošimo ir darbo. Tad manau, jog dienos ritmas ir jos skirstymas į tam tikrus etapus yra labai svarbus, norint įgyvendinti tam tikras idėjas, už kurias esi atsakingas. Tai reiškia, kad tų idėjų vystymasis priklauso tik nuo to, kiek tam tikros ambicijos bei entuziazmas leis iškelti kartelę. Tačiau visada turėtų būti siekiama daugiau ir einama į priekį, nes grįžti į tą pačią poziciją yra labai neįdomu – nuolat reikia plėtros, veiklos vystymo, kaitos. Tai nėra visada lengva, bet kiekvienas iššūkis palieka labai daug patirties.
Natūralu, kad turint tiek skirtingos veiklos, mokslai lieka kiek nuošaly. Ar galima sakyti, kad šiuo metu tu labiau studentauji, nei studijuoji?
Manau, kad aš visada studentavau. Tik įstojus į universitetą, pradėjau dirbti Kauno šokio teatre „Aura“. Tai buvo neįtikėtinai didelis žingsnis mano gyvenime – pirmoji reali darbinė patirtis. Ši patirtis meniniame kolektyve buvo gana sudėtinga. Juk kolektyvas turi savas gyvenimo, darbo taisykles, vertybes, o staiga įsileidžia žmogų iš šalies, kuris anksčiau tame nėra dalyvavęs. Išties pirmieji metai buvo gana sudėtingi, nes reikėjo išsilaikyti ir įrodyti, kad aš galiu ir kad nežadu pasiduoti po pirmųjų nesėkmių. Dirbau ten beveik du metus ir labai įdomu tai, kad su „Auros“ komanda iki šių dienų likome labai gerais bičiuliais. Esmė tame, kad tokiose įstaigose darbo diena nėra matuojama nuo 8 iki 5 – viskas vyksta tol, kol pasiekiamas tikslas. Vadinasi, tavo laiko sąnaudos yra niekam neįdomios. Darbo diena gali pasibaigti vidurnaktį, bet jeigu tai yra verta tavo siekių ir tikslų, tai viskas yra normalu. Atitinkamai susipozicionavo ir mano studijos. Man patiko, kad universitetas visgi parodė, kokių dar yra galimybių ir kad jas galima nedelsiant išnaudoti ir įgyvendinti.
Mokaisi istoriją – tai sritis, kuri berods neturi nieko bendro su renginių organizavimu, muzika. Kodėl visgi pasirinkai šį mokslą?
Neįsivaizduoju savęs studijuojant kultūros vadybą ar renginių organizavimą, nes visa tai turi būti mokomasi vietoje – čia ir dabar. Žinoma, bet koks pasiruošimas yra vertingas, tačiau praktiniai dalykai visgi leidžia keisti požiūrį, prisitaikyti prie naujovių ir panašiai. Juk organizuojant renginį aplinkybės keičiasi kas minutę – visa tai ugdo ne tik teorinius gebėjimus, bet ir apskritai gebėjimą reaguoti į susiklosčiusias aplinkybes bei problemas konkrečiu laiku.Grįžtant prie klausimo – aš neturėjau abejonių stodamas į istoriją. Galbūt tai buvo labai idealistinis mano požiūris, tačiau kartu niekada ir nesitikėjau būti istoriku. Aš iki šiol aktyviai domiuosi istorija, dalyvauju Pirmojo pasaulinio karo bei Napoleono laikų istorijos rekonstrukcijose – tai dar vienas labai įdomus praktinis istorijos aspektas.

O iš kur pomėgis muzikai? Kiek žinau, ypač domiesi džiazu, klasika – ar tai tėvų įtaka?
Ko gero šis pomėgis atsirado gana anksti – klasika domėtis pradėjau visiškai atsitiktinai. Berods 1997 m. Pasaulio futbolo čempionato metu Prancūzijoje koncertavo trys tenorai – Placido Domingo, Jose Carreras ir Luciano Pavarotti. Tai ir buvo mano susidomėjimo klasikine muzika pradžia. Pradėjęs dirbti Kauno simfoniniame orkestre, neišvengiamai turėjau pradėti rimčiau bei detaliau domėtis klasika. Tada nemažai mano stereotipų griuvo. Pamačiau kokia yra klasikinės muzikos virtuvė, susidūriau su muzikos istorija, muzikinio proceso dalyviais.
Kaip gimė mintis organizuoti „VDU Jazz Jungtis“?
Ši mintis kilo gana spontaniškai. Tai buvo idėja, kuri turėjo vienyti muzikuojančius žmones akademinėse erdvėse – universitete. Pirmajame festivalyje tai ir bandėme įgyvendinti – koncertavo ir patyrę, Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai, ir dar tik besikuriančios jaunos, įdomios grupės. Mes laikėmės šios idėjos, tačiau ilgainiui tai ėmė nebepateisinti pačios festivalio koncepcijos – norėjosi judėti dar toliau, siekti daugiau. Kiekvienas festivalis sąlygojo naujas pažintis, žmones, norinčius dalyvauti festivalyje, naują interesą, o tuo pačiu ir naujus projektus. Tad tiesiog priėjome prie išvados, jog šis festivalis turėtų būti skirtas aktualiai muzikai. Taigi per pastaruosius kelerius metus išsigrynino „Jazz Jungčių“ idėja – yra patyrę veteranai, kurie jau turi savo įvaizdį bei savo veidą, o taip pat yra naujos grupės, kurios arba yra tų veteranų pasekėjos, arba dar ieško savęs, eksperimentuoja. Kaskart surasti tą naują veidą ir parodyti jį visiems scenoje yra nepaprastai įdomu.
Esi dar labai jaunas. Kokie tavo ateities planai?
Mano ateities planai… manau, kad muzika, ypač džiazas, sąlygoja tam tikra prasme būti pasaulio piliečiu. Visiškai nesvarbu, kad pats negroju muzikiniame kolektyve, orkestre ar grupėje. Aš norėčiau plėsti „Jazz Jungčių“ veiklą tarptautiniu lygmeniu ir pabandyti užmegzti aktyvius ryšius – tai daryti mes iš esmės jau ir pradėjome su skandinavų festivaliais. Norėtųsi organizuoti unifikuotą veiksmą vienu metu – siųsti Lietuvos atlikėjus į užsienio sceną ir matyti užsienio atlikėjus Lietuvoje. „VDU Jazz Jungtys“ taip pat galėtų turėti leidybinį aspektą bei bendradarbiauti šioje srityje. Apibendrinant, man labai patiko vieno personažo frazė: „Mano darbas yra sėdėti ir žiūrėti į paveikslus“. Aš norėčiau, kad mano darbas būtų sėdėti ir klausyti muzikos. Kada nors…
Ar turi moto, kuriuo vadovaujiesi gyvenime?
Moto… Aš manau, kad turiu tam tikrą vertybinę sistemą. Visada turi duoti adekvačiai tiek, kiek imi. Taip pat nemeluoti sau ir būti sąžiningas pats prieš save.
Ką tau reiškia VDU?
Džiazas yra tam tikras gyvenimo būdas. Lygiai taip pat ir universitetas yra tam tikras gyvenimo būdas. Man labai gaila, kad aš nebuvau toks aktyvus studentas, koks buvau bendruomenės narys. Tačiau manau, kad dar priimsiu šį šansą ir išbandysiu save stropaus studento amplua.VDU reiškia labai daug. Manau, kad tai yra labai daug durų atveriantis universitetas. Ko gero, diplomo vertė priklauso nuo to, kiek pats pasiėmei ir kiek pro tas atviras duris nuėjai. Universitetas labai pasitiki kiekvienu studentu – vadinasi, studentas taip pat turi pasitikėti savo universitetu.