Partijų rinkimų programos: kas svarbu, o kas paraštėse

1898 1

Juozas Augutis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius

Kas ketverius metus tarsi Ariadnės siūlą partijos tiesia rinkiminius pažadus, padėsiančius išeiti iš problemų labirinto, į kurį, beje, jos pačios ir atvedė. Vėl liejasi pažadai, tarp jų ir jau girdėti prieš ketverius, aštuonerius ar net daugiau metų. Šiame straipsnyje ieškosime panašumų ir skirtumų tarp svarbiausių Lietuvos partijų rinkimų programų, skirtų švietimui ir mokslui.

Nors 2016-aisiais kaip niekada jaučiama rinkiminių idėjų ir agitacijos sausra, partijų  programų strategai ir rašytojai nemažai laiko praleido konsultuodamiesi su komunikacijos ekspertais ir, panašu, rinkodaros pradmenis įsisavino. Jos žaidžia lozungais, kurie galbūt patiks plačiajai visuomenei, bet neįtikins švietimo ekspertų, verslininkų, ar žurnalistų: „sudarysime negąsdinančią egzaminų sistemą“, „pritrauksime pasaulinio lygio mokslininkus ir dėstytojus iš užsienio“, „sieksime sumažinti ministerijų ir Seimo narių skaičių“, ne mažiau nei 70 proc. profesinio mokymo įstai­gų absolventų, baigusių mokslą 2020–2021 m., įsi­darbins pagal specialybę“ ir t.t.

Kiekvienas pradedantysis rinkodaros specialistas žino, kad emocinė vertė ir socialinė atsakomybė yra tie raktiniai žodžiai, nuo kurių atsispiriant pradedamas dėlioti reklamos scenarijus. Skaitant partijų programas apima nevienareikšmiškas jausmas: jų lakoniškumas ir telegrafinę komunikacijos strategiją primenanti forma tarsi pataikauja rinkėjui, kuris, jie tiki, ilgųjų programų neskaito, o viršijantys galimybes siekiai skatina manyti, kad visi jie tikisi būti opozicijoje.

Žaliųjų partijos programos teiginiai skamba teisingai ir moderniai, daug dėmesio skiriama visuomenės įtraukimui, tačiau net ir ilgojoje programos versijoje nėra užsimenama apie priemones, kaip ketinama visų gerų tikslų pasiekti. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) nepatingėjo surašyti 30 puslapių apimties naujo švietimo plano, bet jie žaidžia su skaičiais, „Eurostat“, MOSTA skaičiavimais (lengvas triukas, keliantis patikimumo įspūdį) ir neįveda kitų švietimo kokybės vertinimo kriterijų: moraliniai, intelektualiniai standartai bei gebėjimai, privalomi kiekvienai išsilavinusiai asmenybei.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkimų programos tonas atrodo labiausiai užtikrintas (neva, kalba patirtis, bet prioritetų sąrašas itin trumpas), o Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS), viena intelektualiai pajėgiausių partijų, pateikia eilinį, be naujesnių įžvalgų, biurokratinį dokumentą, kurį galima būtų pritaikyti bet kuriai kitai partijai. Jei įvesdami „krepšelių“ sistemą jie bent siekė pokyčių, permąstyti švietimo finansavimo modelį, tai šį kartą liberalais jie lieka tik labiau dėl savo vardo.

re120803

Bendrasis ugdymas: supermokiniai ir supermokytojai

Turbūt daugiausia partijų dėmesio sulaukė bendrasis ugdymas. 2016 m. į fizikos ir chemijos mokytojo specialybę neįstojo nei vienas pirmakursis, kai tuo tarpu pagal OECD PISA Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai nesiekia ES vidurkio. Patyčių bendraamžių tarpe ir jaunuolių savižudybių skaičiumi esame tarp „lyderių“ pasaulyje. Nors paskutinis faktas, rodos, nesujaudino daugelio partijų, tuo tarpu mokinių pasiekimų lygis ir mokytojų atlyginimų klausimas daugiau ar mažiau paliestas visose rinkimų programose. Iš 19-kos partijų, dalyvaujančių 2016 metų Seimo rinkimuose, vos dvi (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei TS-LKD),  savo programas grindžia išsamesne švietimo sistemos analize, Lietuvos ir Europos galiojančiais teisės aktais, dokumentais bei statistine analize, kitos apsiriboja jau daugybę kartų girdėtų, bet ne visada teisingų problemų ir pasekmių išvardijimu. LVŽS bendrojo ugdymo programa remiasi vienodai gerų sąlygų sudarymu visiems Lietuvos moksleiviams visur diegiant geros mokyklos koncepciją, „mokinio krepšelio“ principą pakeičiant klasių komplektų metodika, stiprinant kiekvieno mokytojo vaidmenį, siūlant įvesti etatinio apmokėjimo tvarką, mokytojų ir administracijos rotaciją bei sukuriant vientisą pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą. TS-LKD programa mokyklų klestėjimą sieja su profesionaliais švietimo lyderiais kiekvienai mokyklai, mokyklų veiklos efektyvinimu ir tolimesniu mokyklų tinklo pertvarkymu. Supermokinius ir supermokytojus mokyklose taip pat norėtų matyti ir liberalai, žadėdami egzaminus, kurie negąsdina moksleivių ir turės mažesnę įtaką stojant į aukštąsias mokyklas. LSDP rinkimų programa – atsargi ir lakoniška, net pernelyg kaip šiandien valdančiajai partijai. Ji pradedama pažadu pakelti mokytojo profesijos prestižą pakeliant pedagogo atlyginimą iki 1200 eurų. Siūlydami atsigręžti į tautinės mokyklos koncepciją, kiekvieną dieną mokykloje pradėti Lietuvos himnu Tvarkos ir teisingumo partija (TT) taip pat pateikia visą sąrašą pažadų, tarp kurių minimas ir mokytojų atlyginimų pakėlimas. Padidinti mokytojų atlyginimus po 7–10 proc. kasmet pasižada ir Darbo partija (DP), užtikrindama, kad  išspręs ir kitas bendrojo ugdymo problemas.

Profesinis ugdymas daug partijų dėmesio nesulaukia

Profesinio rengimo mokyme LVŽS siūlo eiti lankstaus mokymo keliu, didinti praktinio mokymo dalį, išplėtoti pameistrystės mokymo sistemą. Konservatoriai įsitikinę, kad Lietuvai geriausiai tiktų Vokietijos profesinio mokymo modelis, kai dalį laiko moksleiviai studijuoja mokymo įstaigoje, o kitą įmonėje. Tačiau nereikia pamiršti, kad Vokietijos pramonė ir verslas (ypač stambusis) turi gerai išplėtotas mokymo bazes, ko Lietuvos įmonės negali pasigirti. Kita vertus, kodėl būtinai tinka Vokietijos modelis, o ne, pavyzdžiui, Suomijos. Čia reikia pastebėti, kad partijos pirmiausia turėtų siūlyti išanalizuoti įvairius į Lietuvą panašiose valstybėse esamus modelius. Po to rinktis tai, kas geriausiai tiktų Lietuvai. Dabar, panašu, kad vėl darytume išskirtinumo klaidą, kai pasirenkamas pirmas pasitaikęs sprendimas, bet nebūtinai tinkamiausias. Bet taip jau darėme, kai buvo 2009 m. įvesta šiandien daugelio partijų kritikuojama „studijų krepšelių“ sistema, kuri net ne visai tiksliai kopijuota nuo Jungtinės Karalystės.

Kitų partijų programose profesinis ugdymas nesusilaukia  didesnio dėmesio. Socialdemokratai planuoja, kad profesinių mokyklų moksleivių įsidarbinimas išaugs trečdaliu, Darbo partija žada aktyviau vykdyti profesinį informavimą ir teikti profesinio konsultavimo sąlygas, o Tvarkos ir teisingumo programos kūrėjai visai praleidžia šią ugdymo dalį.

Aukštajame moksle – bado dieta

Diskutuojant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje dažniausiai skundžiamasi, kad prasta aukštojo mokslo kokybė, kad atsiliekame su inovacijomis ir pirmaujame pagal žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičių. Pagrindinė „visų blogybių priežastis“, nurodoma, – per didelis aukštųjų mokyklų skaičius (turime 13 valstybinių bei 7 privačius universitetus ir 13 valstybinių bei 10 privačių kolegijų). Nors šis skaičius atitinka ES vidurkį – 4,6 universiteto 1 milijonui gyventojų. Pavyzdžiui, tris kartus mažesnėje Estijoje yra 12 valstybinių ir specializuotų universitetinių aukštųjų mokyklų.

Populiariausias iš to kylantis siūlymas ir pateikiamas beveik kaip panacėja – valstybinių universitetų skaičiaus sumažinimas. Štai TS-LKD siūlo sukurti 2–3 nacionalinius universitetus ir Lietuvos regionų poreikius atitinkantį 10-ies kolegijų tinklą. Prisiminus dviejų Kauno universitetų sujungimo preliminarią sąskaitą – 127 mln. eurų – imi abejoti, ar po „konsolidavimų“ už tokią kainą valstybėje liktų lėšų aukštojo mokslo konkurencingumo didinimui, aukščiausio tarptautinio lygio mokslininkų pritraukimui į Lietuvą, dėstytojų atlyginimų didinimui trečdaliu ir kitiems dalykams, kuriuos siūlo finansuoti TS-LKD savo programoje. Beje, 2016 m. valstybės biudžete 13 valstybinių universitetų ir akademijų buvo skirta vos 177 mln. eurų (tad tie 127 mln. sudarytų beveik 72 proc. metinio biudžetinio valstybinių universitetų finansavimo). Kita vertus, TS-LKD apie bendrą aukštojo mokslo finansavimo perspektyvą kalba itin atsargiai ir tepažada, kad „trumpuoju laikotarpiu aukštajam mokslui skiriamas finansavimas nemažėtų“. Išvada čia aiški, kad finansinio bado dieta aukštajame moksle tęsis toliau. Gal su išlyga, kad „nusipelniusių gyventi geriau“ sąraše veikiausiai atsidurtų „besikonsoliduojantys“ universitetai. Bet ir tie tik trumpalaikėje perspektyvoje.

Kaip ir Liberalų sąjūdis, TS-LKD siūlo palikti konkurencinį studentų finansavimą per krepšelius. Tuo tarpu LVŽS kaip ir LSDP šiuo klausimu turi kitą nuomonę ir iš esmės pasisako už nemokamą studentų (kurių kasmet mažėja maždaug po 10 proc.) mokslą. Dalinai juos remia ir darbiečiai bei Tvarka ir teisingumas. LVŽS siūlo keisti krepšelinį finansavimą į valstybines sutartis arba valstybės užsakymus, universitetų tinklą pertvarkyti atskiriant universitetus, profilinius universitetus ir taikomųjų mokslų universitetus – kolegijas.

Taigi, pasiūlymų spektras gana platus, galima rinktis. Kita vertus, net į partijų rinkimų programų paraštes nepateko, bet ir liko už tų paraščių daug reikšmingų švietimo ir aukštojo mokslo problemų. Tarp tokių būtų studijų programų susmulkėjimas ir fragmentacija kaip svarbiausia studijų (ne)kokybės sąlyga, ženklus Lietuvos išlaidų vienam moksleiviui ir studentui atsilikimas nuo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkio visuose mokymo lygiuose – nuo pradinio iki aukštojo mokslo, taip pat aukštųjų mokyklų valdymo demokratizacija, regioninių universitetų ateitis ir panašiai. Galiausiai, partijos pamiršo, kad visiems sėkmingiems politiniams sprendimams reikia išklausyti ir įsiklausyti į švietimo ir mokslo bendruomenės balsą. Be bendruomenės paramos, kaip rodo patirtis, gerais norais kelias tik į pragarą grįstas.

Partijų švietimo programų dalių palyginimas

Politinė partija Švietimo ir mokslo finansavimas (dalis nuo BVP) Mokslinių tyrimų ir eksperimentų plėtros (MTEP) finansavimas (dalis nuo BVP) Mokytojų atlyginimai Dėstytojų / mokslo darbuotojų atlyginimai Universitetų tinklas / jungimas Mokestis už mokslą Mokymasis visą gyvenimą
DP Investicijos į MTEP iki 2020 m. 1,9 proc. nuo BVP Didinsime pedagogų darbo užmokestį Skatinsime mokslo institucijų iniciatyvas didinti mokslininkų ir tyrėjų darbo užmokestį Inicijuosim Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklo peržiūrą Kuo didesniam studentų skaičiui užtikrinsime nemokamas studijas  aukštosiose mokyklose Sieksime kokybiško suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą
LRLS 2020 metais, atskaičius mokesčius, 1200 eurų per mėnesį Sieksime, kad dėstytojų atlyginimai pasiektų ES valstybių vidurkį Tęsime AM konsolidavimo projektą. Taikysime AM jungimosi skatinimo mechanizmą Užtikrinsime, kad daugiau kaip 50 % studentų mokytųsi valstybės lėšomis Skirti žymiai didesnį dėmesį mokymosi visą gyvenimą veiklų finansavimui
LVŽS Ne mažiau Ne mažiau Mokytojų, kito pedagoginio personalo atlyginimams užtikrinti parengsime ir įdiegsime etatinio apmokėjimo tvarką. Darbo užmokestį diferencijuosime atsižvelgiant į darbuotojų atitiktį kvalifikaciniams reikalavimams ir darbo sąlygų skirtumus priklausomai nuo ugdymo įstaigos ir jos buvimo vietovės tipo Suformuosime aukštųjų mokyklų tinklą iš universitetų, profilinių universitetų /akademijų ir taikomųjų mokslų universitetų – kolegijų Visiems Lietuvos gyventojams, atitinkantiems priėmimo sąlygas, pasirinktoje aukštojoje mokykloje garantuosime nemokomą vietą Palaikysime švietimo institucijų kokybės kultūros plėtotę ir nuolatinį mokymąsi
LSDP Mokytojas vidutiniškai uždirbs ne mažiau kaip 1200 EUR AM dėstytojų atlyginimai išaugs trečdaliu Kelios aukštosios mokyklos susijungs į stambesnius vienetus Visi pagal valstybės užsakymą į AM priimti bakalauro studijų studentai mokysis nemokamai Dvigubai išaugs besimokančių suaugusiųjų skaičius
TS-LKD Užtikrinsime, kad trumpuoju laikotarpiu aukštajam mokslui skiriamas finansavimas

nemažėtų

Lietuvoje po ketverių metų vidutinis minimalus mokytojų atlyginimas turi siekti 75

proc. nuo BVP per capita, o maksimalus – 135 proc. (Dabar

ribos sudaro atitinkamai 32,3 ir 59,4.)

Nemažinant finansavimo trumpuoju

laikotarpiu tai leis ne tik adekvačiau finansuoti aukštąjį mokslą, bet ir sparčiai kelti

dėstytojų bei tyrėjų vidutinį darbo užmokestį.

1. sukurti 2-3 nacionalinius universitetus

 

2. sukurti 10-ies Lietuvos regionų specializaciją ir regionų švietimo bei jų

ekonominės plėtros tikslus atitinkančių kolegijų tinklą.

Universitetas

ar kolegija studijų finansavimą pagal studijų krepšelių ir stipendijų metodiką

užsitikrintų tik tada, jei:

1) visiems stojantiesiems taikys minimalų stojamąjį balą,

2) į studijų programą, atsižvelgus į studijų krypties specifiką, bus priimtas atitinkamas skaičius studentų

TT Efektyvinsime aukštojo mokslo ir MTEP skirtų lėšų naudojimą.

 

 

Nuo 2017 m.

atlyginimai visiems mokytojams bus skaičiuojami pagal maksimalius koeficientus.

2018 m. sausio 1 d. 5 proc. didės algos visiems be išimties pedagogams.

Tiek pat jos bus keliamos ir 2019 m. ir 2020 m.

Didinsime akademinio personalo ir tyrėjų atlyginimus 30 % Pertvarkysime mokslo institucijų ir studijų institucijų bendradarbiavimo sąlygas Didinsime VF vietų skaičių šalies universitetuose Sudarysime galimybes mokytis visą gyvenimą nuo gimimo iki senatvės, kurdami įvairias

ugdymo formas ir skirdami tikslinį finansavimą neformaliojo švietimo suaugusiųjų veikloms

Komentarai

Vilija Targamadzė

IR IŠVADA. KRITINĖS SITUACIJOS ŠVIETIME SPRENDIMO IŠ ESMĖS NENURODO NEI VIENA PARTIJA.TAM REIKALINGAS BENDRAS SUSITARIMAS DĖL VISUMINĖS ŠVIETIMO VIZIJOS IR JOS KONCEPTO.O PASKUI JAU STRATEGIJOS IR TAKTIKOS KLAUSIMAI. O dabar fragmeniškas vaizdelis. Ir akad.J.Augutis teisingai pastebi, kad "Nors 2016-aisiais kaip niekada jaučiama rinkiminių idėjų ir agitacijos sausra, partijų programų strategai ir rašytojai nemažai laiko praleido konsultuodamiesi su komunikacijos ekspertais ir, panašu, rinkodaros pradmenis įsisavino. Jos žaidžia lozungais, kurie galbūt patiks plačiajai visuomenei, bet neįtikins švietimo ekspertų, verslininkų, ar žurnalistų: „sudarysime negąsdinančią egzaminų sistemą“, „pritrauksime pasaulinio lygio mokslininkus ir dėstytojus iš užsienio“, „sieksime sumažinti ministerijų ir Seimo narių skaičių“, „ne mažiau nei 70 proc. profesinio mokymo įstai­gų absolventų, baigusių mokslą 2020–2021 m., įsi­darbins pagal specialybę“ ir t.t." Ar pajėgs partijos ir atskiri jos žmonės "perlipti" per savo ego ir susiorientuoti į Lietuvą. Vargu. O gal? Viltis yra, kad ir profesionalų(Lietuvos ekspertų) nemėtys į šalį, skirstydami į savus ir ne. O gal išties atsivers politikų ir valdininkų akys, širdys ir protai, Bet tam dar reikia ir doros, meilės ir pagarbos Tėvynei ir jos žmonėms, o ne tik sau ar saujelei "viską išmanančių".Taip ir lieka užribio ar paribio mintys, idėjos, žmonės. Atsiranda simuliakrai ir imitacijos...Tiesiog turi valdžią ir sprendi, o kam tie profesionalai. Nors švietimo politiką turi formuoti profesionalai, gaunantys paslaugą(čia vadybine prasme, bet ne ugdymo mokslo prieigos) ir politikai.O dabar telieka politikai. Ir ką čia dar pasakysi..Tik viltis rusena...O Lietuvos žmonės išsivaikšto, to priežastys ne tik finansinės...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.