Parodoje „Spalvotos balos“: asmens emocijos

694

VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) kovo 6 – balandžio 22 dienomis veikia grafikės, dizainerės Ramintos Ardzevičienės dailės paroda „Svalvotos balos“.

Tai trečioji personalinė Ramintos Ardzevičienės paroda. Autorė – diplomuota menininkė, baigusi Vilniaus dailės akademijoje taikomosios grafikos specialybę, parodose dalyvaujanti nuo 2009 m.

Parodoje „Spalvotos balos“ pristatomi linksmi paveikslai su dar linksmesniais pavadinimais („Onka“, 2015). Tai tarsi asmenybės emocijų išsitaškymas ant drobės smulkmeniškos siurrealistinės abstrakcijos būdu pasakojant istorijas ištrauktas iš pasąmonės gelmių, realybę tarsi sapną dekonstruojant ir vėl sudedant į tvarkingas formas. Tapyba R. Ardzevičienei yra „atsipalaidavimo forma kur gali būti laisvas, nepriklausomas, tikras, su savo nuotaika ir mintimis toks koks esi“.

R. Ardzevičienė, pasitelkusi siurrealistinį automatizmą, tapo stengdamasi „išjungti protą ir logiką, leidžiant formoms ir spalvoms „sukristi atsitiktinai“ jų nevaržant, nepririšant prie taisyklių“. Tai tarsi perėjimas nuo konkretaus siužeto į abstrakciją ir atgal. Jos kūriniai – „tai lyg pasąmonės dėlionės susijungiančios ir vėl išsibarstančios, labiau būsenos nei konkrečios minties“ fiksacija. Tai spalvota nuotaika, kuri perkelia į abstrakčią pasaką be aiškių ribų, be pradžios ir pabaigos. Autorę domina žmogaus pasąmonės srautas, tai „kas lieka tarp žodžių, tarp eilučių, nutylėta ir nepasakyta, tas momentas kai nutildomas protas ir lieka tik intuicija ar jausmas, tai kas neapčiuopiama, nepamatuojama ir nepaskaičiuojama“.

Ramintos Ardzevičienės darbai primena vieno garsiausių siurrealizmo meno srovės atstovų Choano Miro (Joan Miró) XX a. ispanų tapytojo kūrinius. Skirtumas tik spalvų įvairovėje ir sodrume bei formų tankume. Jos darbai, kaip ir Ch. Miro – prisotinti vaikiškos išraiškos galios, juose dingsta natūralistinis erdvės suvokimas. Ištobulinta individualia ir iškart atpažįstama vaizdinių kalba menininkė kuria laisvai plevenančių naivių figūrų, augalų ir pasakų būtybių pasaulį. Lygius spalvotus paviršius užpildo ištisa raizgalynė mažų būtybių, abstrakčių ir apčiuopiamų formų kartais tampančių atpažįstamais objektais. Formos banguoja ir jungiasi viena su kita, sukurdamos virpantį siužetą perteikiamą tiksliai ir kruopščiai („Geltonas miestas“, Spalvotos balos“, „Miškas“). Paveiksluose svarbiausi pasakotojai – ryškios spalvos, kurios ritmingai maišosi, sukurdamos nerimastingą nuotaiką, džiugesį, lengvumą ir žaismingumą („Portretas“, „Žalias“). Iš visų parodoje eksponuojamų kūrinių išsiskiria paveikslas „Mano neuronai“ (2017). Jame, tarsi abstrakčiojo ekspresionizmo meistrų įkvėpta, autorė ekspresyviai išreikia emocinę iškrovą, ištaškydama tiesiai ant drobės…

Ramintos Ardzevičienės tapybos darbai – emocionalūs ir prisotinti vaikiško tyrumo išreikšto ryškiomis spalvomis, paliekantys galimybę žiūrovui abstrakčią pasaką pasipasakoti pačiam. Tiesiog išdrįsti pabraidyti „spalvotose balose“.

Apie parodą rašo menotyrininkė Vilma Valiukonienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.