Osvaldas Stripeikis: „Verslumui specialybė nesvarbi“

1201

Verslumas Lietuvoje dažniausiai siejamas tik su verslininku, savo įmonę įkūrusiu žmogumi. Tačiau, pasak VDU Verslo praktikų centro direktoriaus, Vadybos katedros docento dr. Osvaldo Stripeikio, pasaulyje verslumas jau seniai suvokiamas kaip tam tikrų kompetencijų rinkinys, kuris padeda žmogui būti visaverte visuomenės dalimi, dirbti ir kurti. Verslūs gali būti įvairių profesijų, įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių sluoksnių atstovai.

Ugdyti ne verslininkus, o verslius žmones – vienas iš esminių VDU ir jame paskaitas apie verslininkystę skaitančio dėstytojo O. Stripeikio uždavinių.

– Apie verslumą, ypač apie poreikį jį ugdyti, šiais laikais kalbama labai daug. Jūs su savo studentais dalinatės žiniomis būtent apie verslumą. Kaip Lietuvoje jis suvokiamas?

– Pradėsiu nuo to, kad verslumo sampratų ir apibrėžimų iš tiesų yra labai daug . Vis dėlto, bendras modelis būtų toks – verslumas plačiąja ir siaurąja prasme. Lietuvoje kol kas dažniau susiduriama su antrąja samprata. Ką tai reiškia? Kitaip tariant, verslus žmogus mums siejasi su tokiu, kurio darbo rezultatas yra įmonės įkūrimas. Taip verslus žmogus visiškai sutapatinamas su verslininku, nors iš tiesų taip nėra.

Vakarų pasaulyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje ir kitose šalyse verslumas suvokiamas jau kur kas plačiau. Šiuo atveju, kai kalbame apie verslų žmogų, turime galvoje ne tą, kuris įkūrė įmonę, o tokį, kuris turi idėjų, pasižymi tam tikru mąstymo būdu, turi tam tikras kompetencijas ir sugeba ne tik generuoti idėjas, bet ir jas įgyvendinti. Beje, vėlgi – nebūtinai verslo kontekste, tai gali būti projektai, seminarai, socialinės idėjos, nevyriausybinės organizacijos ir pan.

Bendrąja prasme verslus žmogus gali būt bet kuris, tai nepriklauso nuo amžiaus ar specialybės. Verslus gali būti ir studentas, ir mokytojas, ir menininkas, ir visi kiti. Tai labiau atspindi mąstymo būdą, kaip žmogus suvokia save ir pasaulį, o ne pačią veiklą.

– Verslumo ugdymui šiuo metu skiriama daug dėmesio ir investicijų. Kokia iš to nauda pačiai valstybei, visuomenei?

– Visų pirma, verslus žmogus yra aktyvus, pastebintis galimybes. Tokios valstybės kaip Lietuva, kuri neturi gamtinių išteklių, kuriais galėtų prekiauti, pagrindiniai resursai ir yra žmonės. Piliečiai, kurie turi daug idėjų, mato platų pasaulį ir kaip tas mintis jame realizuoti. O tai, mano nuomone, skatina tiek visuomenės, tiek valstybės vystymąsi.

Verslus žmogus gali būti ir verslininku, bet verslininkas versliu žmogumi – ne visada. Verslus žmogus sugeba ne tik generuoti idėjas, jis ir pasižymi tuo, kad savo veiksmais daro įtaką visuomenei. Remiantis pasaulio pavyzdžiais, garsiausiais entrepreneriais laikomos tokios asmenybės kaip Richardas Bransonas, Steve’as Jobsas, Elonas Muskas ir kt. Taip, jie yra ir verslininkai, bet tuo pačiu ir žmonės, kurie geba daryti įtaką visuomenei.

Išvada – kuo daugiau verslių žmonių, entreprenerių, tuo geriau visuomenei. Beje, paminėtina, kad labai svarbų vaidmenį atlieka ir socialiniai entrepreneriai. Šiuo atveju, vienu iš geriausių pavyzdžių galima įvardinti Nobelio premijos laureatą Muhamadą Junusą, kuris labai smarkiai prisideda prie kovos su skurdu.

– Ar verslumą iš viso galima išugdyti? O gal tai įgimta savybė?

– Nors yra keletas teorijų, palaikančių ir vieną, ir kitą pusę, aš manau, kad taip – išugdomas. Ilgą laiką buvo manoma, kad verslumas, kaip ir vadovavimo bei lyderystės sugebėjimai, yra įgimtas. Tačiau mano argumentas būtų toks – kai mes ateiname į pasaulį, sakykime, vaikščioti dar nemokame. Tai išmokstame per praktiką, keldamiesi, griūdami ir vėl keldamiesi. Lygiai taip pat ir verslumas, kurio esmė – tam tikrų kompetencijų lavinimas.

Pasaulyje verslumo kompetencijomis yra laikomas kūrybiškumas, gebėjimas pažinti ir analizuoti save, pastebėti problemas ir jas spręsti, komandinis darbas, veiklumas bei sugebėjimas užmegzti ryšius. O viso to yra išmokstama.

Šiuo klausimu reikėtų pridurti, kad kalbėdami apie kompetencijos įgijimą turime galvoje tokią formulę – žinios, praktika ir nuostatos. Kai sakoma, kad verslumo galima išmokti, tai nereiškia, kad užteks perskaityti knygą apie tai. Žinoma, reikės ir to, žinios ir svarbios, bet esmė – praktika ir patirtis. Galbūt bėda ta, kad šiuolaikinis žmogus įpratęs viską greitai gauti ir įgyti, o su kompetencijomis taip nėra. Tam reikia ilgo kelio.

– Kas labiausiai prisideda prie tų kompetencijų ugdymo – šeima, universitetas, darbas?

– Aš manau, kad įvairiai. Tai labai priklauso ir nuo žmogaus, nuo jo pasaulio suvokimo modelio. Svarbu ir tai, ar tėvai vaikui sako, „Tu gali, jei nepavyko, pabandyk dar kartą“. Tačiau manau, kad labai didelį vaidmenį asmenybės formavime atlieka ir universitetas. Ko tu negauni šeimoje, gali gauti čia. Žmogus išeina į pasaulį iš tos komforto zonos ir būtent čia taip pat formuojamos vertybės. Aišku, kalbėdami apie vertybes, kompetencijų ugdymą, turime atsiminti, kad pirmiausia viskas priklauso nuo paties žmogaus. Jo motyvacijos, pasiryžimo.

– Jūs paminėjote, kad svarbiausias yra praktinis minėtų kompetencijų ugdymas. Kaip tai daroma VDU? Kokie būdai pasirenkami?

– Vytauto Didžiojo universitete studentų ugdymui pasitelkiamas Verslo praktikų centras. Jame vykdomi įvairūs projektai, yra keturi skirtingi įrankiai, kurie leidžia ugdyti studentų verslumą per patirtį. Tai, ką sužino paskaitų metu, verslumo laboratorijose ar atlikdami vienus bei kitus projektus studentai gali pritaikyti praktiškai.

Be to, yra projektų, kurie suteikia jiems galimybę išbandyti tikrąjį komandinį darbą, taip pat įsigilinti į realias įmonių problemas, ieškoti sprendimų, išeičių. Visa tai po truputį ir augina jaunų žmonių patirtį.

– Kaip manote, ko Lietuvoje dar trūksta, kad galėtų iš tiesų ugdyti aktyvų ir verslų žmogų?

– Na, kai kalbame apie verslumo ugdymą, labai svarbu, kad dalyvautų kuo daugiau skirtingų institucijų. Ne tik šeima ir universitetas, svarbu, kad prie to prisidėtų ir verslas, ir įvairios organizacijos. Vienas universitetas negali ugdyti verslumo. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau žengiami pirmieji žingsniai, kai universitetas ir verslas tikrai ieško dialogo.

Šia kryptimi žengiant universiteto partneriu galėtų būti ir nevyriausybinės organizacijos ir savivaldybės. Jų prisidėjimas labai svarbus, nes jos turi erdvę praktikai, tik per kurią ir ateina ta patirtis. Manau, kad taip ir turėtų būti kuriama palanki ekosistema versliam žmogui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.