Nuo studijų Indonezijoje iki praktikos pas B. Galdikas

1685

„Universitete, dar bakalauro studijose, vykau į Laplandiją tobulinti žinias, ten atlikome paukščių mokslinius tyrimus. O Bulgarijoje prisidėjau prie Egipto Maitvanagių apsaugos programos. VDU šiuo metu sudaro puikias sąlygas studentams tobulintis užsienyje“, – teigia Žymantas Čekas, pagal dvišalių mainų programą studijuojantis Indonezijoje ir dirbantis su žymiausia orangutanų tyrinėtoja – profesore Birute Galdikas.

Papasakokite šiek tiek apie save, kokios yra Jūsų pagrindinės motyvacijos gyvenime?

Domiuosi daugybe dalykų, niekad nenustygstu vietoje, vis neišbandęs ko nors naujo. Tačiau daugiausiai laiko savo gyvenime skiriu užsiėmimams, kurie vienaip ar kitaip siejasi su gamta. Mano profesija ir pašaukimas yra gamtininkystė, tai žinojau jau nuo mažų dienų. Pamenu, kai pradinėje mokykloje auklėtoja klausė, kuo būsite kai užaugsite – žinoma, pasididžiuodamas atsakiau, jog būsiu gamtininkas. Turbūt dėl meilės gamtai turiu būti dėkingas savo tėčiui, kuris buvo biologas ir nuo mažens mane tampydavosi į įvairias gamtininkų išvykas.

Tačiau užtrukau, kol galutinai suvokiau savo motyvacijas gyvenime – baigęs mokyklą nusprendžiau stoti į mediciną tuometiniame Kauno medicinos universitete. Vis dėlto, pasimokęs keletą metų supratau, kad tai ne man – norint būti geru gydytoju, reikia turėti pašaukimą. Nusprendžiau grįžti ten, kur vedė širdies balsas, tad perstojau į VDU Aplinkotyros ir ekologijos studijų programą. O medicina ir dabar tebėra vienas iš mano hobių.

Kas paskatino Jus išvykti studijų mainams? Kuo naudingos studijos užsienyje?

Keletą metų ieškojau kelių, kurie nuvestų pas profesorę Birutę Galdikas, kurią pelnytai galima vadinti žymiausia orangutanų tyrinėtoja ir viena iš garsiausių gamtosaugininkių. Sakyčiau, kad tai buvo mano vaikystės svajonė. Viskas taip dėsningai susiklostė, jog įstojęs į VDU magistrantūros studijas, sužinojau apie galimybę išvykti dvišalių mainų studijoms į Indoneziją, į labai gerą Azijos aukštąją mokyklą – Bandungo technologijos institutą, kuriame kaupiau žinias apie tropinių kraštų biologinę įvairovę. Tai buvo tarsi pasiruošimas prieš išvykstant dirbti su orangutanais. Kodėl naudingos tokios studijos? Manau, kad tai neįkainojama patirtis, padėjusi pamatą tolesnei mano karjerai.

EDELWEISS -simbol of ever lasting love

Pagal VDU dvišalių mainų programą išvykote į Indoneziją. Kodėl būtent ten? Kodėl susidomėjote šia egzotiška šalimi?

Pagrindinė priežastis yra ta, jog norėjau atvykti pas profesorę B. Galdikas atlikti praktiką Borneo saloje. Norėjau čia apsilankyti dėl unikalios gamtos – tropinio klimato juostoje gyvūnų ir augalų gausa yra neapsakomai didelė, vien išėjus į miesto parką negali atitraukti akių nuo keisčiausių augalų formų, o kur dar įvairiausios gyvatės, milžiniški driežai, komodo varanai, begalės beždžionių, vorai, didžiausia paukščių įvairovė…  Man, kaip gamtininkui, tai tarsi rojaus kampelis.

Ko gali tikėtis studentai, nuvykę studijuoti į Indonezijos universitetą? Kokia studijų ten pridėtinė vertė, nepaisant įgyjamų profesinių žinių ir gebėjimų?

Studijų kokybė gera, tačiau reikia įdėti nemažai pastangų, norint rodyti gerus rezultatus. Kadangi Azijos universitetuose studijuoja labai nedaug žmonių, kolegos itin darbštūs ir gabūs, tad nenustebkite, kad teks dirbti kur kas daugiau nei studijuojant Lietuvoje. Tiek teoriniai, tiek praktiniai užsiėmimai skiriasi nuo vykstančių VDU, taip pat ne visi kolegos gerai kalba angliškai, tad gali kilti iššūkių organizuojant grupinius darbus.

Ar akademinė kultūra Indonezijoje labai skiriasi nuo lietuviškosios?

Taip, akademinė kultūra skiriasi smarkiai. Indonezijoje tenka pamatyti neįtikėtiną pagarbą dėstytojams ir „privalomą mandagumą“. Į dėstytojus kreipiamasi „ponas“ arba „pone“. Nesilaikant šių mandagumo taisyklių užtrunkama ilgiau, kol susitariama dėl įvairių klausimų, taip pat visi reikalai tvarkomi kur kas ilgiau nei Lietuvoje, daugybė popierizmo, niekas nevyksta be valdžios patvirtinimo. Kartais net juokinga – norint atlikti menkiausią pakeitimą studijų programoje, tenka nueiti kryžiaus žygius. Važiuojantiems studijuoti rekomenduoju apsišarvuoti kantrybe ir pradėti visus reikalus tvarkyti likus mažiausiai pusmečiui iki išvykimo.

Durianas - vertingiausias Azijos vaisius

Pasidalinkite įspūdžiais apie Indonezijos kultūros ypatumus. Daugeliui iš mūsų Indonezija atrodo tarsi kitas pasaulis, kurio galbūt niekada nepamatysime.

Įspūdžiai patys geriausi. Žmonės labai paslaugūs ir draugiški, visada maloniai bendrauja su baltaodžiais, kuriuos vadina „bulie“. Kultūra yra persismelkusi islamo tradicijų – kiekvieną rytą 5 valandą visi miestai ir kaimai skamba nuo musulmonų maldų, kiekviena mečetė turi garsiakalbius ir nesibodi kuo garsiau išdainuoti giesmę. Jau tapo įprasta, kad atėjus maldos laikui kolegos tiesiog atsiprašo ir išeina į maldos namus pasimelsti, taip pat ir keliaujant – draugai atėjus maldos metui sustoja ir eina melstis. Kalbant apie religiją, įsimintiniausias nuotykis buvo tuomet, kai su kolegomis kopėme į Papandayano ugnikalnį – įkūrėme stovyklavietę kraterio pakraštyje ir vakarop užklupo itin stipri tropinė liūtis, tad draugai vienas po kito tiesiog ėmė melstis palapinėje – apsigobė specialiu dvasiniu rūbu ir atliko visas „apeigas“. Mane apėmė tikrai labai įdomus jausmas, tiesiog sėdėjau ir galvojau – „oho – kokių įdomybių pasaulyje būna“.

O kaip dėl aprangos? Galbūt teko susidurti su kokiomis nors taisyklėmis, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėjote, kultūra yra persismelkusi islamo tradicijų?

Taip, svarbus dalykas Indonezijoje yra aprangos taisyklės. Į universitetą, maldos namus, valdžios institucijas negalima eiti su šortais ar sandalais – būtina dėvėti ilgas kelnes, nes kitaip tiesiog būsite išvaryti arba sulauksite daugybės nemalonių žvilgsnių.

Taip pat, kalbant apie įvairias taisykles, svarbu paminėti, jog alkoholio vartojimas daug kur yra uždraustas. Bandungo miesto baruose ir keliose parduotuvėse galima įsigyti alkoholio, tačiau  tarp studentų indoneziečių 99 proc. alkoholio griežtai nevartoja, tik europiečiai ir iš budistinių šalių atvykę studentai kartais lepinasi alumi. Vyno mėgėjų išvis reta, nes paprasčiausias vynas kainuoja apie 400 000 rupijų (30 eurų), o tokia suma Indonezijoje sudaro trečdalį minimalaus atlyginimo. Ją vietos gyventojams būtų per daug skaudu mokėti, todėl vietiniai turi tokį pigų šlykštaus skonio vyną „Angromera“, kurio net vynu nepavadinsi – retas jį mėgo.

pagrindine susisiekimo priemone -motoroleris

Viena iš kasdienybės realijų svečioje šalyje yra judėjimas iš vienos vietos į kitą – transporto sistema, kuri dažnai parodo kultūrinius šalies ypatumus. Kaip yra Indonezijoje?

Motoroleriai – tai pagrindinė transporto priemonė, kurių tūkstančiai pasipila į gatves kiekvieną rytą. Nors dauguma ir renkasi motorolerius, transporto kamščiai čia normalus dalykas, kuris sunkiai suvokiamas europiečiams. Atstumą, kurį galima nueiti pėsčiomis per 15 minučių, su automobiliu gali tekti važiuoti valandą, o kartais net ir dvi. Kadangi Javos sala yra tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, transporto kamščiai dienos metu būna ir keliuose tarp miestų – visuomet atsiminsiu vieną kelionę, kai vykome kopti į ugnikalnį – nors ugnikalnis yra tik už 60 kilometrų, tačiau kamščiuose išstovėjome  net septynias valandas, kol iki jo nusigavome.

Indoneziečiai ir lietuviai – kuo jie labiausiai skiriasi? Kokius pagrindinius kultūrinius skirtumus galėtumėte įvardinti, ką būtinai reikėtų žinoti užsieniečiui nuvykus ten?

Indoneziečiai yra kur kas karštesnio kraujo nei lietuviai, gali greitai įsižeisti ar supykti, tačiau dažniausiai yra labai mandagūs ir paslaugūs. Indoneziečiai yra mažiausiai dešimt kartų mandagesni ir paslaugesni už lietuvius, tad vykstantiems ten rekomenduoju išmokti pagrindines mandagumo frazes, kad nesusiklostytų nemalonių situacijų nuvykus.

Ar Indonezijoje Lietuva žinoma? Galbūt teko pristatyti tėvynę?

Dauguma indoneziečių net neįsivaizduoja, kas ta Lietuva. Teko sutikti tik vieną keliautoją indonezietį, kuris turi draugą lietuvį, su kuriuo susipažino Tailande. Apie tėvynę teko pasakoti, visiems net atsibodo.

Neitiketina vaisiu ivairove

Koks Indonezijos skonis? Kokia ten tradicinė virtuvė?

Bandungo miestas laikomas Indonezijos maisto sostine – pilnos gatvės virėjų ir kepėjų, sulčių gamintojų, saldumynų pardavėjų. Rytais ir vakarais maisto gamintojai tiesiog vaikšto gatvėmis ir šaukia „kas norit valgyti?!“, arba stuksena tokį medinį skambalą ir laukia, kol kas išbėgs iš namų ir nupirks jų maisto. Maisto pardavėjų tiek daug, kad net sunku įsivaizduoti – man Bandungo miesto gatvės yra tarsi nuolat šurmuliuojanti Kaziuko mugė, pilna žmonių ir pardavėjų, siūlančių begalę patiekalų. Tačiau nenustebkite, kad indoneziečiai nevalgo tokių keistenybių kaip varlės, vikšrai, šunų ar kačių mėsa, vabzdžiai ir gyvatės – jų reiktų vykti ieškoti į kitas šalis, kurios čia pat, tik už valandos ar kitos skrydžio. Pagrindinis maistas: ryžiai, vištiena, sojos gaminiai – tempe ir tohu, žuvis ir keptos ar virtos daržovės, taip pat pilna įvairiausių egzotinių vaisių – papajų, drakono vaisių, gyvatės vaisių, guavų ir daug kitokių.

Įdomu, ką veikiate laisvalaikiu būdamas Indonezijoje? Turbūt ten visai kitokios galimybės nei tėvynėje…

Indonezijoje stengiuosi keliauti ir aplankyti kuo daugiau visokių vietų – nuo ugnikalnių, iš kurių atsiveria neišpasakyto grožio kraštovaizdžiai, iki įspūdingų paplūdimių. Daug laiko leidžiu gamtoje, stebėdamas gyvūnus ir augalus. Jau atlikdamas praktiką Borneo saloje įsigijau žvejybos įrangą, tad laisvu nuo darbo laiku vykstu į upes gaudyti šamų – jų čia pilna visur, tačiau didesnių egzempliorių ne taip lengva sugauti. Smagu tai, kad nereikia jokių leidimų, tiesiog žvejoji bet kur ir nesuki sau galvos.

Kokie Jūsų ateities planai? Ar siejate savo ateitį su Indonezija?

Borneo saloje pas profesorę Birutę Galdikas atlieku mokslinius tyrimus. Bendradarbiaudami su tarptautiniu orangutanų fondu „Orangutan Foundation International“ ir VDU atliksime genetinius orangutanų populiacijos tyrimus. Planuojame atsivežti genetinę medžiagą į Lietuvą ir su partnerių pagalba atlikti genominę mėginių analizę. Tad su Indonezija palaikysiu ryšius dar metus, kol apsiginsiu baigiamąjį magistro darbą, o dėl tolesnės ateities bus matyt, būtų tikrai smagu ir toliau sieti ateitį su Indonezija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.