Politologas Lauras Bielinis mano, jog tam tikrose situacijose net didžiausias rėksnys yra naudingesnis už profesorių. „Tačiau rėksnys užmiršta pasitraukti, kai baigiasi jo „politines funkcijas“ atitinkanti situacija“, - sako politologas, sutikęs pokalbyje pasidalinti mintimis apie Lietuvos nūdieną.

Kokia Jūsų nuomonė apie šiandienos Lietuvos politinę situaciją? Atrodo, kad artėjantys rinkimai bus labai palankūs populistams, kurie vieną dieną rėkia apie teisingumą, o jau kitą dieną pritaria esamai valdžiai. Ką jūs manote apie tokius „išsišokėlius“? Ir kaip reikėtų traktuoti tokias politines ir nepolitines gaujas?

Pritariu Jūsų populistų palyginimui su politinėmis gaujomis, nes ši metafora leidžia suvokti populizmo prigimtį. Populistai, kaip ir gaujos (gyvūnų ar socialinės), auga ir dominuoja ten, kur tarpusavio palaikymo bei supratimo jausmas yra silpnas.

Šiandien mūsų visuomenė dėl krizės ar dėl kitų priežasčių yra labai susiskaldžiusi, nepatikli ir nualinta rutinos. Todėl dabar lengviau tikima jėga (fizine, politine ar mistine), o ne racionaliu, atsakingu ir nuosekliu kalbėjimu. Tad populistas, kalbantis iš esamos ar potencialios jėgos pozicijų, gąsdinantis ar grasinantis, tampa politiniu autoritetu. Dėl to Lietuvai yra reali grėsmė sulaukti ne sisteminių partijų valdymo, bet emocingos vienadienių populistų suvaidintos, silpnos ir netikros, tačiau bevaisės ir neproduktyvios „tironijos“.

Suprantama, visuomenė yra įvairi ir ne visi balsuos už labiau verkiantį ar garsiau rėkiantį, bet triukšmo bus daug...

Lietuviai dažnai patiki naiviais pažadais, kad viskas pasikeis. Juk taip sakė daugelis revoliucionierių ir iš to nieko neišėjo. Kaip jūs manote, kodėl žmonės niekaip nepasimoko iš istorijos? Kodėl vis lipama ant to paties grėblio?

Pritariu senai suformuotai taisyklei, kad istorija nieko nemoko, ji tik parodo kaip buvo tam tikru laikotarpiu tam tikromis situacijomis.

Mūsų visuomenė vis labiau ima be pagrindo tikėti politikų pažadais, nei žvelgti blaiviai ir vertinti savarankiškai į ateitį, taip ji netenka protingo pagrindo, pasimeta. Tikėjimas (turiu galvoje politinį tikėjimą partijomis, pažadais, vadais) atstoja žinojimą, jis neįpareigoja ir nereikalauja atsakingumo - tai nepilietiškų, inertiškų visuomenių atributas.

Todėl kai diskusijoje man kažkas sako apie savo tikėjimą tuo ar kitu politiku, tampa liūdna, nes kalbantysis demonstruoja savo nenorą būti savarankišku, nenorą turėti savo išprotautą nuomonę (tai sunkus darbas - turėti savo nuomonę), toks pilietis teigia turįs nuomonę, nes jis jaučia tam tikrus jausmus, emocijas kalbamojo politiko atžvilgiu. Bet emocija formuoja, stiprina tikėjimą be žinojimo. Politikoje tai pražūtis.

Lietuvių nusivylimą politika iliustruoja daugybė pavyzdžių. Kartais atrodo, jog tuomet, kai kalba pasisuka apie politiką, neįmanoma pasakyti nieko gero. Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti nenuvilianti politika? Bent jau kokie turėtų būti pagrindiniai jos bruožai?

Nevertinčiau Lietuvos situacijos pesimistiškai. Mes vis bandome lyginti save su dar nepasiektu. Verčiau pažvelkime, iš kur jau ištrūkome. Esu ne vieną kartą buvęs buvusioje Tarybų Sąjungoje, ir matau, kiek daug jau padaryta, koks sunkus kelias jau nueitas.

Mes judame į priekį karštai ginčydamiesi ir emocingai kovodami tarpusavyje, bet tai rodiklis, kad mes judame, kad mes veikiame ir nestovime vietoje. O klaidos, sunkumai visada bus. Bet jei matysime juose tik nesėkmes, tada sugniuždysime save. Verčiau sunkumuose matykime sau iššūkį.

Jūs dažnai kritiškai pasisakote apie esamą valdžią. Kokius siūlymus jai pateiktumėte, jei galėtumėte tai daryti?

Dėl savo kritikos valdžioms ne kartą esu pats kritikuotas, bet siūlyčiau toje kritikoje matyti ne valdžių neigimą, o valdžios klaidų bei politikų saviapgaulės konstatacijas. Turiu tik vieną siūlymą - kas bebūtų valdžioje, jis turi mokėti girdėti oponentus ir visada derinti su jais savo sprendimus, nes valstybė, tauta - tai ne valdantieji, o visi, kurie kitaip galvoja, nori progreso. Tad reikia tartis ir girdėti vienas kitą.

Ar politika, jūsų supratimu, yra tik gerovės užtikrinimo garantas, ar šis tas daugiau? Kas apskritai yra politika? Juk toks klausimas pats savaime politiškai nekorektiškas – todėl į jį būtina atsakyti.

Aš į politiką žvelgiu labai technologiškai. Man ji yra santykis dėl valdžios iškovojimo ir jos išsaugojimo. Gerovė - greičiau protingos politikos pasekmė.

Pereikime prie žmonių nuomonės formavimo. Dažniausiai akcentuojami geri ir blogi politikai. Žaidžiama emocijomis ir nesistengiama rasti tvirtų argumentų. Pasakykite: kas yra naudinga politika?

Labai abstraktus klausimas, nes tai, kas man gali atrodyti naudinga, kitam nieko vertas daiktas. Juk nesudėtinga rasti žmogų, siaurai suprantantį kultūrą ir todėl siekiantį per politiką sumažinti paramą jai.

Aš manau, kad be stiprios kultūros nebus ir stiprios politikos. Todėl jei manęs klaustų apie mano simpatijas politinėms partijoms, atsakyčiau kaip visada - esu bibliotekos partijos atstovas.

Taip ir apie politikus sunku kažką aiškaus pasakyti, nes tam tikrose situacijose net didžiausias rėksnys yra naudingesnis už profesorių. Tiesiog rėksnys užmiršta pasitraukti, kada baigiasi jo "politines funkcijas" atitinkanti situacija....

Kitas momentas - švietimas. Jis Lietuvoje tarsi ir nesulaukia labai rimto dėmesio, nors būtent jis formuoja visos tautos mentalitetą. Jūs ateinate dirbti į VDU – kas lėmė tokį jūsų apsisprendimą?

Vengiu kalbėti apie švietimą bendrai, nes nesu didelis žinovas. Bet manau, kad švietimo negalima paversti paslauga. Švietimas yra labai subtilus procesas, kur neišvengiamas asmenybės ugdymo elementas. Todėl siekiu, kad mano sūnus lankytų tokią mokyklą ir esu dėkingas jo mokytojams, kurie išties ugdo jį savo pavyzdžiu, santykiu į mokinį, reiklumu ir jautrumu. Kalbu apie Vilniaus Jėzuitų mokyklą.

Na, o mano apsisprendimą pereiti į VDU nulėmė galimybė dėstyti įdomius kursus. Be to, profesorių G.Mažeikio ir Š.Liekio požiūris į dalyko dėstymą bei nauji bendri projektai padarė savo - pereinu į VDU.

Ar VDU regite daugiau laisvės nei VU?

Ir VDU, ir VU labai panašūs ir tuo pačiu skirtingi universitetai. VU turi tokią ilgą istoriją, kad jūs instinktyviai paklūstate per šimtmečius nusistovėjusiam santykių ritmui. Manau, kad tai neblogai ir tai yra savotiška VU laisvės sąlyga. VDU - daug jaunesnis ir tuo pačiu lankstesnis universitetas, čia daugiau galimybių improvizacijoms, taigi čia laisvė reiškiasi kitaip.

Bet jie panašūs, nes abu yra taip arti ir taip susieti tarpusavyje politiškai, kultūriškai, jog sudėtinga juos atskirti. Ir neverta, nes tai vieninga akademinė Lietuvos komanda.

Nekuriant priešingų stovyklų ir nesistengiant nieko supriešinti – ar manote, kad Lietuvoje iš principo įmanomas neangažuotas mokslas?

O kaip Jūs įsivaizduojate neangažuotą mokslą? Nebent tam tiktų termometro stulpelio pavyzdys, kur termometras rodo temperatūrą nepriklausomai nuo stebėtojo, bet ir tai: vieniems celsijus, kitiems farenheitas - o tai jau pozicija. Visiems rekomenduočiau paskaityti paskutinę A. Jokūbaičio knygą: "Vertybių tironija ir politika", kur autorius puikiai kritikuoja ydingą nuostatą į neutralumą politikoje ar moksle.

Mes persmelkti ideologinių nuostatų ir pozicijų, todėl deklaruodami neutralumą, neangažuotumą, apgaudinėjame save, arba, iškreipiame supratimą apie reiškinius. Todėl mokslas visad bus toks, koks bus mokslininkas, ar mokslo įstaiga. Betgi tai puiku.

Kokie jūsų tikslai ir siekiai VDU? Ir kodėl būtent šis universitetas?

Kaip jau sakiau, VDU dirbantys kolegos pasiūlė dėstyti įdomius kursus, atsiranda keletas bendrų projektų, kurie man reikšmingi. Taigi pasirinkau tą vietą, kurioje tikiuosi realizuoti save pilniau. Bet tai mano asmeninis pasirinkimas, šiek tiek egoistinis, tačiau kurgi jūs matėte mokslininką, kuris atsisakytų siūlomų, jo interesus atitinkančių, akademinių perspektyvų?

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vilis Normanas, „Karštas komentaras“