Naujas rektorius: daugelio specialybių nebeliks

3083

Nuo liepos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus pareigas pradėjo eiti prof. Juozas Augutis. Kaip pats sako, atėjo ne vadovauti universitetui ir jo žmonėms, o tik padėti. „Į rektoriaus postą tikslingai netaikiau, save pirmiausia laikau mokslininku – tai mano prigimtis. Tačiau ilgus metus dirbant mokslininku, vėliau ir mokslo prorektoriumi, sukaupiau didelę patirtį ir įgijau suvokimą tiek vidaus, tiek ir išorės procesų, kurie daro įtaką universitetui. Taip pat labai tikiuosi, kad dar nepraradau to noro padaryti taip, kad valdžia (administracija – red. pastaba) mūsų universitete bent jau netrukdytų universiteto žmonėms kurti ir dirbti, o jeigu man pasiseks – tai ir padėti universiteto bendruomenei geriau atsiskleisti mokant studentus, rašant mokslinius straipsnius, monografijas, ruošiantis paskaitoms, konferencijoms ar pasineriant į mokslinius tyrimus“, – tikina naujasis VDU rektorius.

Svarbu mokytis iš patirties. Kokios patirties įgijote eidamas VDU mokslo prorektoriaus pareigas?

Kad universitetas yra sudėtingas, įvairus ir daugialypis ir jam iki šiol trūko sistemų įvairovės: skirtingų studijų ir mokslo organizavimo modelių, įvairesnių bendruomenės paskatinimo būdų. Dabar eidamas į rektoriaus poziciją suvokiu, kad universitete gali ir privalo egzistuoti skirtingi modeliai bei sistemos ir tai tik praturtina universitetą. Taip pat tvirtai žinau, kad reikia nepasiduoti unifikacijai, nes išorė (ministerijų reikalavimai, studijų kokybės vertinimo „lentelės“, įvairūs programų reglamentai ir aprašai) stengiasi visus universitetus suvienodinti ir didžiausia grėsmė kyla būtent Vytauto Didžiojo universitetui, puoselėjančiam laisvų studijų – artes liberales – sistemą.

Daug kas Jus pažįsta kaip žmogų iš administracijos, mokslo prorektorių. O koks Jūs esate laisvalaikiu, ką mėgstate veikti už universiteto ribų?

Nors teko aplankyti daug skirtingų pasaulio šalių, kuriose visada pirmas įspūdis – gražu, vėliau supranti, kad nieko nėra gražiau už Lietuvą, Aukštaitijos, Žemaitijos ar Dzūkijos vietoves. Jeigu turiu laiko ir galimybių, stengiuosi ištrūkti į savą, lietuvišką gamtą, kurioje ne tik pailsiu, bet gamta yra ir mano minčių bei įkvėpimo šaltinis. Taip pat mėgstu skaityti, nors skaitymui tik dėl malonumo lieka vis mažiau laiko, daugiausiai skaitau mokslinę literatūrą, kad palaikyčiau profesinį lygį. Labai džiaugiuosi, kad universitete turiu bičiulių, kurie yra rašantys – Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis ir kiti, kurių knygas skaitau. Jeigu paklaustumėte, koks mano mėgstamiausias autorius, turėčiau pripažinti, kad pastaruoju metu tai būtų būtent Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai. O mano mėgstamų naujų gerų mokslinės fantastikos knygų, tokių, kokias rašė Herbertas Velsas, Rėjus Bredberis ar Artūras Klarkas, sunku beatrasti.

Kas Jums patikdavo vaikystėje? Ar visada buvote linkęs į tiksliuosius mokslus?

Be matematikos, be galo patikdavo ir istorija, žavėjo mokslinė fantastika. Kiek save prisimenu, visada turėdavau lakią fantaziją, patikdavo mintyse kurti įvairius pasaulius, istorijas, povandeninius ar kosmoso miestus. Kartais kelias savaites ar net mėnesius gyvendavau tokiame pasaulyje su savo sukurtais personažais, išradimais, kurių dar nebuvo ir kai kuriuos net pavyko atspėti. Lavinama fantazija nuo vaikystės man daug kur padėjo – ir moksle, ir darbe, tikiuosi, šios nuostabios savybės nepraradau ir ji man gelbės einant ir rektoriaus pareigas.

Skaitant studentų atsiliepimus apie Jus kaip dėstytoją, Jūs apibūdinamas kaip studentų draugas. Ar draugiški santykiai natūraliai mezgasi su visais Jus supančiais VDU bendruomenės nariais?

Absoliučiai taip. Net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Siekiant bendrų rezultatų, geri santykiai labai svarbu. Puikius santykius, tiek su studentais, tiek ir su kolektyvo nariais, reikia stengtis palaikyti, ir ypač VDU, nes kitaip bus užgožta artes liberales idėja.

VDU pradėjau dirbti nuo pat jo atkūrimo, todėl prisimenu atneštą artes liberales bendravimo kultūrą iš Vakarų, kuomet kolegos užsieniečiai su visais universiteto bendruomenės nariais bendravo natūraliai, paprastai ir draugiškai, o į studentus žiūrėjo kaip į sau lygius partnerius. Mums, santūriems lietuviams, iš pradžių buvo keista, tačiau labai greitai supratome, kad tai ir yra tikroji sėkmingo bendravimo ir bendradarbiavimo formulė.

Kaip dėstytojas dirbate su jaunais žmonėmis. Kokia tai karta?

Dabartinė karta, kuri studijuoja universitete, yra nuostabi, kaip ir visos buvusios ar būsimos. Žinoma, kiekvieno laikotarpio karta turi savo specifiką, problemas ir ypatybes. Dabartiniai studentai pasižymi žingeidumu, drąsa ir žinoma jie puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas, jiems nesvetimas naujų idėjų ir dalykų kūrimas bei įgyvendinimas. Visa tai suteikia puikų pagrindą kuriant ateities specialybes, kurių šiandien galbūt dar ir negalime įsivaizduoti, tačiau jau dabar puikiai suprantame, kad daugelio tradicinių specialybių nebeliks.

Būtent tokiame transformacijos periode kaip niekad išryškėja socialinių ir humanitarinių mokslų svarba, kuriuos jaunimas, baigiantis mokyklą, procentaliai renkasi ženkliai daugiau nei kitų sričių. Mano manymu, tai rodo, kad moksleiviai galbūt geriau suvokia save, savo aplinką ir savo ateitį, negu ministerijų „planuotojai“, siūlydami „receptus“ ateičiai ir įsprausdami į rėmus rinktis vienokias ar kitokias programas, patys nežinodami, ar jos bebus dar reikalingos po keliolikos metų…

UM62EOZSRC

Ar sutinkate su tuo, kad mokinių ir studentų mokymosi lygis krenta?

Tie, kurie sako, kad kiekvienos kartos mokymosi lygis mažėja, gali būti, kad patys turi problemų su savo dėstymu ar bendravimu su jaunimu. Mokytojai ar dėstytojai tikrai negali dirbti tais pačiais metodais kaip prieš 15-20 metų. Jeigu mokytojas ar dėstytojas tobulėja kartu su aplinka ir priima jos realijas, domisi jaunimu – „kartų konflikto“ išvengia. Juk perteikiamas turinys, t. y. žinios, ne taip jau ženkliai keičiasi, tačiau formą, t. y. kaip tas žinias perteikti, neabejotinai reikia pritaikyti prie jaunimo. Taip pat svarbu lygiavertiškas santykis, nes mokinys ar studentas yra partneris.

Kaip manote, kokia didžiausia universiteto vertybė?

Žinant kaip gimė ir buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, manau didžiausia vertybė, kad jis apskritai yra – turi savo autoritetą, išskirtinumą. Nors artes liberales unikalumą Lietuvoje ir sunku iki galo atskleisti, nes kaip jau minėjau, Švietimo politikos biurokratija studijas spraudžia į rėmus, tačiau pamažu Lietuvoje gimsta suvokimas apie tai, ką mes bandome įdiegti jau dvidešimt šešerius metus ir kodėl tai taip svarbu siekti plataus profilio išsilavinimo, o ne tik specialybės.

Lietuvai tikrai reikės laisvo, plataus akiračio, nepriklausomo, kūrybingo jaunimo, kuris pats toliau kurs savo išsilavinimą. Artes liberales pagrindinis bruožas yra tai, kad baigus studijas, žmogus pasilieka atviras mokslui ir išėjęs iš universiteto turi toliau, kaip grandininėje reakcijoje, ieškoti, kurti ir niekada nesustoti tobulėjant. Tuo ir skiriasi artes liberales studijos nuo siaurų specialybinių studijų, kuriose taškas padedamas su išlaikytu paskutiniu egzaminu. Galutinio taško artes liberales studijose nėra ir negali būti.

Technologijos ir inovacijos keičia žmones, jų kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, bendravimą. Tokioje technologinėje kasdienybėje ir dar technologiškesnėje ateityje kokias vertybes ar jų deficitą įžvelgiate?

Manau turėtų atsakyti tie, kurie labai ryžtingai imasi finansinių srautų perskirstymo ir jaunimo „perauklėjimo“ politikos, norėdami daugelį paversti gamybininkais. Būdamas taikomųjų mokslų atstovas turėčiau palaikyti ir džiaugtis šia vyraujančia technologine euforija, tačiau nemanau, kad tik inžinieriai kuria pridėtinę vertę valstybei. Tik siaurai mąstantys gali sakyti: „Ką gali sukurti filosofas, istorikas ar teisininkas, juk jie nepagamina prekės ar produkto, kurį galima parduoti“. Aš tokia ydinga koncepcija nesivadovauju. Apskritai, Lietuva turi palyginti nedidelį gamybinį potencialą, o jį kuriant dirbtinai gerų rezultatų nesulauksime. Gink dieve, nesakau, kad nereikia gerų inžinierių, tačiau jų reikia proporcingai mūsų pramonei ir verslui, tiek, kiek pajėgus jis sukurti iš tikrųjų. Yra tokių industrinių, stiprių šalių kaip Vokietija, kuri turi stiprias inžinerinės pramonės šakas ir tai yra didžiulis laimėjimas bei galimybė žmonėms realizuoti save toje srityje. Tačiau netgi tokiose technologizuotose šalyse daugiau kaip 50 proc. darbo vietų yra susijusios su socialiniais ir humanitariniais darbais. Esu įsitikinęs, kuo labiau tapsim technologizuoti, tuo didesnis vaidmuo teks humanitariniams ir socialiniams mokslams ir jų atstovams.

VDU save pozicionuoja kaip laisvą universitetą. Kaip Jūs suprantate laisvę universitete, ar ji turi ribas?

Vienas iš artes liberales kertinių principų – puoselėti laisvę studentams, mokslininkams, dėstytojams, darbuotojams ir būti laisviems viduje, tačiau tai siejasi su didžiule atsakomybe už save ir už aplinkinius. Atrodo, kad būti laisvam – lengva, bet iš tiesų taip nėra, nes tai kas vyksta mūsų viduje, ką mąstome ir kuo tikime, ne visada lengva ir drąsu perteikti kitiems.

Štai kodėl manau, kad rektoriaus darbus pirmiausia reikia pradėti nuo diskusijų su bendruomene. Mano tikslas – sukurti sąlygas, kad bendruomenė kiek įmanoma labiau būtų laisvesnė, kritiškesnė ir nebijotų laisvai reikšti savo nuomonę, už kurią nebūtų persekiojama jokia forma.

Kitas laisves – universiteto autonomijos laisvę ir akademinę laisvę bando varžyti įvairūs įstatymai, reglamentai ir pan. Čia Lietuvos situacija toli gražu nėra pati geriausia ir su tuo reikia kovoti. Mūsų universitetas yra pats laisviausias tarp visų Lietuvos universitetų, bet tas „laisvės lygis“ yra dar tikrai per žemas.

Koks pirmas darbas, kurį sieksite įgyvendinti kaip Rektorius?

Pirmiausia eisiu į pokalbius, diskusijas, bendrausiu su VDU bendruomenės nariais, nes iš pradžių noriu išsiaiškinti įvairius nepasitikėjimo universitetu ar kitus įtampos židinius, suprasti jų priežastis ir jas pašalinti. Tai nebus fiziniai ar administraciniai veiksmai, o tiesiog susitikimai, kuriuose tikiuosi atvirai pasikalbėti, išsiaiškinti, o tik paskui pradėti daryti sprendimus.

Jeigu kalbėti apskritai apie universiteto, kaip fenomeno, administravimą, tai yra labai didelis skirtumas nuo įmonių ar gamyklų valdymo. Universitete dirbantys, kuriantys žmonės yra savarankiški, jiems vadovauti nereikia, ir požiūris, kad rektorius vadovauja universitetui ar žmonėms, yra ydingas. Rektorius, jo pasirinkti prorektoriai ir fakultetų dekanai turi ne vadovauti, o sukurti kiek įmanoma geresnes ir laisvesnes sąlygas kūrybai, darbui, žmonėms, kurie dirba universitete, fakultetuose, katedrose, centruose. Juk čia patenka žmonės su labai aukšta kvalifikacija savo srityse yra profesionalai, todėl jiems „vadovauti“ nereikia. Visos administracijos tikslas – sudaryti kuo palankesnes sąlygas jų kūrybai, nors nėra ir lengva.

Daugeliui aistras kelia tai, kad „Rektorių varžytuvėse“ dalyvavo tik vienas kandidatas – Jūs. Kaip vertinate tokią situaciją?

Tikrai nesu patenkintas, kad tokia situacija buvo, ir patikėkite, tikrai ilgai svarsčiau kaip pasielgti, kai buvo atplėšti vokai ir paskelbta, kad esu vienintelis kandidatas. Galvojau atsiimti savo kandidatūrą ir leisti paskelbti kitus rinkimus, tačiau mane sustabdė vienintelis dalykas – birželio pabaigoje baigiasi šios tarybos kadencija, o spalio mėnesį baigiasi senato įgaliojimai, todėl prieš renkant naują rektorių reiktų išrinkti naująją tarybą ir senatą ir taip universitetas be tikrojo rektoriaus būtų buvęs beveik metus, o šiuo sudėtingu laikotarpiu tai būtų buvę itin nepalanku universitetui. Todėl, galima sakyti, iš dviejų blogybių pasirinkau mažesnę. Taryba savo balsavimo išvadose padarė tą patį sprendimą.

Tam, kad nebuvo antrojo kandidato, galima surasti daugybę paaiškinimų ir priežasčių. VDU – subtilus ir ypač sudėtingas, todėl lengvai ateiti ir vadovauti, kas tai supranta – nėra lengva. Nors kandidatų tikrai buvo, jie kažkodėl nepasiekė finišo tiesiosios – neįteikė dokumentų. Tai yra man signalas ir įpareigojimas, kad universiteto bendruomenė turėtų būti laisvesnė ir kritiškesnė ir aš to tikrai sieksiu. Tikiu, kad mano kadencijos pabaigoje tokia situacija nepasikartos. Labai rizikuodamas sakau, bet po penkerių metų, kituose rektorių rinkimuose, dalyvaus tikrai ne vienas kandidatas.

Kaip apibūdintumėte savo charakterį?

Kartais manęs klausia ar esu griežtas – nemanau, kad toks esu. Per daugelį metų pavyko susiformuoti tokį bruožą kaip pozityvumas, t.y. kiekvienoje situacijoje stengiuosi pradėti nuo pozityvios situacijos pusės vertinimo, kad ir kokia neigiama padėtis bebūtų. Esu kompromisų ieškantis žmogus, tačiau daug kas priklauso ir nuo oponento – jeigu jam kompromisai nepriimtini, tuomet nėra svetima ir man priimti griežtesnį sprendimą. Kalbant fizikos terminais – mano atoveiksmis yra sąlygotas veiksmo. Tačiau tai būna labai retai, dažniausiai man pavyksta surasti abi puses tenkinantį sprendimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.