Narkotikų reguliavimas: ar tapsime „policine valstybe“?

1304

Prof. Edita Gruodytė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto prodekanė

Nuo 2017 metų sausio 1 dienos įsigaliojo Administracinių nusižengimų kodeksas (toliau tekste – ANK), pakeitęs iki tol galiojusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau tekste- ATPK). Naujajame kodekse nebelieka administracinės atsakomybės už neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti, kas buvo numatyta ATPK 44 straipsnyje. Savaime kyla klausimas, kaip keičiasi valstybės politika narkotikų klausimais ir kiek ji yra pagrįsta remiantis ultima ratio (lotyniškai ultima racijo- kraštutinė priemonė) principu.

Kodėl teisininkas nėra medikas?

Viena vertus, tai, kad įstatymo leidėjas paliko galioti tik vieną atsakomybės rūšį už analogiškas veikas yra sveikintinas dalykas. Primename, kad iki 2017 m. sausio 1 d. už neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti buvo nustatyta tiek administracinė (ATPK 44 straipsnis), tiek ir baudžiamoji atsakomybė (baudžiamojo kodekso (toliau tekste- BK) 259 str.2 d.) ir teismai buvo priversti ieškoti dirbtinų atsakomybės atribojimo kriterijų, ką yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, 2013 metų apžvalgoje (publikuota 40 Teismų praktikos biuletenyje) pažymėjęs, kad objektyvių atribojimo kriterijų nėra, o šį klausimą būtina spręsti įvertinant vertinamuosius požymius, tokius kaip kiekis, rastų narkotikų rūšis, poveikis žmogui, kaltininko veiksmų pobūdis ir kt.

Medžiagų poveikis žmogui savaime kontraversiškas terminas, nes jis skirtingas, skiriasi atskirų mokslininkų ir medikų nuomonės dėl jų pavojingumo, be to, teisininkas nėra medikas, pajėgus tai įvertinti konkrečiu atveju, o specialistai išvadose to neaprašo, todėl teismo siūlyti kriterijai iš esmės dirbtiniai.

Dilema: bausti ar gydyti nuo psichotropinės priklausomybės

Dėl buvusios situacijos teismų sprendimai buvo savaime kontraversiški. Tarkim, vienoje baudžiamoje byloje, asmeniui buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė už tai, kad asmuo įgijo ir laikė nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip 0,104 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Pažymėtina, kad nedidelis šios medžiagos kiekis yra iki 0,2 gr, t.y. pas asmenį surasta  ½ maksimalaus nedidelio kiekio. Iš esmės šioje byloje baudžiamoji atsakomybė pagrįsta nuteistojo, bet ne veikos didesniu pavojingumu, nes baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę teismas pagrindė tuo, kad asmuo teisiamas antrą kartą, pats vartoja psichotropines medžiagas, o, pasak M. G., psichotropinėmis medžiagomis jis disponavo ne pirmą kartą. Dėl to, kolegijos nuomone, R. Ž. veika peržengia pavojingumo ribą, būdingą administraciniam teisės pažeidimui. Taigi, esama situacija matyt liudija tai, kad asmenį reikia ne bausti, o ieškoti galimybių gydyti nuo priklausomybės ir šalinti narkotikų vartojimo priežastis.

Statistiškai (nors statistika nebuvo renkama pagal atskiras BK 259 straipsnio veikas, dėl ko gali  būti kad dalis šiame skaičiuje fiksuotų veikų yra už kitas veikas nei įgijimas ar laikymas) dominavo baudžiamosios atsakomybės taikymas už analizuojamas veikas. Statistiniais duomenimis pavyzdžiui, 2010-2011 metais ATPK 44 straipsnio 1 dalis iš viso nebuvo taikyta, tuo tarpu pavyzdžiui, 2012 metais vos 49 kartus, kai tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė net 618 kartų. Kita vertus, statistiškai 2005-2009 metais už veikas, įtvirtintas BK 259 straipsnio 2 dalyje dominavo bauda (taikyta daugiau nei 60 procentų), kas savaime liudija, kad veikos pavojingumas galėtų atitikti administracinę teiseną.

Prof. O. Fedosiuko, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjo nuomone, baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, t.y. neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis apginti pažeistų teisinių gėrių. (Jurisprudencija, 2012, 19 (2):715-738). Dar 2005 metų lapkričio 10 dienos nutarime Nr.01/04 Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas pažymėjo, kad „Vertinant, ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei, ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“.

Spėji narkotikus suvartoti – atsakomybė mažesnė

Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti sprendžiant dėl vienos ar kitos veikos kriminalizavimo poreikio, yra veikos pavojingumas, jos paplitimas, ultima ratio principo taikymas, baudžiamosios teisės veikimo sritis ir ribos bei proporcingumo principo išlaikymas. T.y. nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje, tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (pusiausvyra) bei nevaržo asmens teisių labiau nei tai yra būtina. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. Nr. Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03 ir  2005 m. rugsėjo 29 d. Nr. 15/02 nutarimai). 

Akivaizdu, kad nedidelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimas nenustačius platinimo tikslo yra skirtas asmeniniam vartojimui, kas daro tiesioginę žalą asmens, nusprendusio vartoti narkotikus sveikatai, o netiesiogiai – kelia grėsmę ir visai visuomenei. Tokiu būdu, matyt abejonių dėl to, kad savaime narkotikų vartojimas ir su tuo susiję veikos neturėtų būti toleruojamos, abejonių nekyla. Tačiau manytina, kad kriminalizacija yra perteklinė ir politika yra nenuosekli dėl šių priežasčių.

Šiandieninė situacija paradoksali – už narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą (ANK 71 str.) be gydytojo priskyrimo, pavojingų darbų atlikimą esant apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų (ANK 96 str.2 d.) numatyta administracinė atsakomybė, nors logiškai, prieš medžiagas suvartojant jas daugeliu atvejų prieš tai reikia įsigyti. Išeitų, kad esant tokiam teisiniam reguliavimui, tuo atveju, jei narkotikų turintis asmuo spės juos suvartoti, kils tik administracinė atsakomybė, nors reali žala dar nebuvo niekam padaryta, jeigu ne – jau baudžiamoji atsakomybė, kas savaime verčia abejoti pasirinkta baudžiamąja politika.

Iš kitos pusės, įstatymų leidėjas ir teisėsaugos institucijos galėtų pateikti kontrargumentą, kad visuomet yra tikimybė, kad tais atvejais, kai pas asmenį aptinkama narkotikų, jos yra skirtos realizuoti, tik dažnai ši aplinkybė neįrodoma. Bet tikimybėmis veikos pavojingumo grįsti matyt neišeina.

Ar neužtektų administracinės atsakomybės?

Dar vienas tokios politikos minusas, kad teisėsaugos institucijoms tenka nepagrįstas krūvis dėl perteklinės kriminalizacijos ir savaime ribojamos galimybės efektyviai panaudoti išteklius ir mokesčių mokėtojų lėšas sunkesnių nusikaltimų ir nusikaltėlių išaiškinimui.

Šiuo aspektu administracinės atsakomybės taikymas būtų greitesnis ir efektyvesnis, įvertinus baudžiamojo proceso ypatumus. Tiesa, baudžiamosios atsakomybės sankcijų arsenalas didesnis – tiek pagal BK, tiek pagal ANK, gali būti asmeniui paskirta bauda arba asmens sutikimu gali būti skirti viešieji darbai. Tačiau papildomai pagal BK dar gali būti paskirtas areštas ar laisvės apribojimas, ko nenumato ANK.

Kita vertus diskutuotina, ar pastarosios sankcijų rūšys efektyvios analizuojamos veikos įvykdymo atveju. Kai kuriais atvejais, jeigu tai tarkim tėra jaunuolio smalsumo patenkinimas siekiant paragauti vienos ar kitos psichoaktyvios medžiagos, kas jaunuoliams yra būdinga, patekus į teisėsaugos rankas atsiras dėmė biografijoje, liudijanti apie baudžiamosios atsakomybės taikymą kai pilnai pakaktų tokios administracinės nuobaudos kaip įspėjimas.

Kitas esamo reguliavimo trūkumas tai, kad asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, vadovaujantis baudžiamojo kodekso 37 straipsniu nėra galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, kadangi tokią galimybę įstatymo leidėjas yra nustatęs tik už nusikaltimus, kas savaime reiškia baudžiamosios bylos kėlimą kiekvienu net ir mažiausio narkotikų aptikimo atveju ir sankcijos skyrimą.

Apžvelgus pateiktus argumentus savaime teisingesnė ir labiau pagrįsta būtų ta baudžiamoji politika, kuomet už nedidelio kiekio narkotikų įsigijimą ir laikymą asmeninėms reikmėms būtų taikoma administracinė atsakomybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.