Naisių vasara ir darnusis gėris

4222 5

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas Gintautas Mažeikis

Mane stebina kai kurių kairiųjų neabejojimas, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra kairioji gėrio partija. Kodėl tuomet ankščiau jie neįsiliejo nei į LSDP, nei į Naujosios kairės, nei, galiausiai, į anarchistinio LUNI gretas? Kodėl nekovojo gatvėse prieš naująjį Darbo kodeksą, ar nedalyvavo daugelyje viešųjų erdvių gynimo akcijų? Nedramatiškas darnus gėris, kaip ir kitos įvairios bendruomeninės vizijos, literatūrinės para-utopijos (utopiją imituojantys žanrai), yra tik panašus į kairiąją utopiją.

Pavojaus, kokį slepia visos stipriosios bendruomenės (stiprusis komunitarizmas), paprastai nesimato. Politikos sociologai pamena: ir italų fašistai, ir Vokietijos nacistai kovojo už stiprias darnias bendruomenes ir koneveikė liberalųjį individualizmą ir jų „machinatorius“ amerikonus ir žydus. Stiprių ir darnių bendruomenių para-utopijas yra kritikavęs ir režisierius Larsas von Trieras filmuose „Dogvilis“ (2003) ir „Manderlis“ (2005). Pamenate, „Dogvilio“ herojė, mafijos boso duktė Greis (aktorė Nicole Kidman) patenka į darnią bendruomenę su aiškiomis gėrio funkcijomis ir įpareigojimais. Pradžioje ją įkvepia gėrio iliuzija, tačiau vėliau suvokia, kad bendruomenė po šypsenų fasadu slepia žemąsias aistras. Greis tenka patirti didžiulį psichologinį smurtą, išnaudojimą, žeminimą, kuris, galiausiai, baigiasi skerdynėmis. Panašiai istorija pasikartoja ir filme „Manderlis“, kur Greis nori išlaisvinti vergaujančias sielas, tačiau išlaisvina tik jų slepiamą tuštybę ir niekšybę. Antrasis filmas liudija, kad realios darnios visuomenės dalis yra šėtonas lošėjas, gundytojai ir baudėjai, ir kad jokio pasakiško prabudimo nebūna: pažadinta laisvė neretai yra nirtulingas pavydas, panieka ir išdavystės. Išorinis blogis neretai reikalingas sustabdyti iš pasąmonės kylančią niekšybę, todėl kovingų kairiųjų žavėjimasis darnios laimės projektais nestebina.

Literatūriniai žanrai yra didžiojo mąstymo didžiosios formos, sektini ir kritikuotini pavyzdžiai. Literatūros, kino ir politikos sąsajos, apie kurias jau seniai diskutuojama, nėra atsitiktinės, o programinės. Didžiosios ideologijos nubrėžia programas, o literatūra, poezija, kinas įkvepia dvasią. Pavyzdžiui, herojiško epo žanras, kuriame paprastai pristatomi šlovės ir didybės pavidalai, reikšmingi kai kuriems tautos gelbėtojams ir materialių išteklių valdytojams. Herojiško epo pavyzdžiais rėmėsi nacių ir sovietinė propaganda, tam tikra filmų ir knygų grupė, kuri įkvėpdavo banalaus binarinio (juoda-balta, savi-priešai) mąstymo autoritarinius lyderius. Tuo tarpu kiti vadovavosi socialistinio realizmo paveikslais, romanais bei kino filmais. Didžiausia socialistinio realizmo politinė šlovė prasidėjo po II Pasaulinio karo, kai didžiųjų pokario statybų, plėšinių įsisavinimo, kaimo industrializacijos propaganda ir schematizavimas buvo vykdomas platinant susijusius socialistinio realizmo kūrinius. Reikšmingas socialistinio realizmo pasiekimas buvo Baikalo-Amūro geležinkelio magistralės statybos romantizavimas. Naujasis socialistinis-realizmas turėjo būti modernus, herojiškas ir romantiškas, kad šimtai tūkstančių komjaunuolių savo iniciatyva paliktų namus ir veržtųsi tiesti bėgių į ateitį, galbūt į komunizmą. Dėl šios pasiaukojančios piligrimų kelionės per Sibirą į Komunizmą šalia bėgių turėjo atsirasti nauji miestai  be alkoholio ir prievartos, kur žmonės gimsta tik iš meilės, o romantiniai jausmai susilieja su taigos didybe ir naujo gyvenimo aušra. BAMo socialistinis realizmas panaikino propagandos, romanų ir gyvenamosios veiklos atskirtis: įtikinėjimas virto romantiniais pasakojimais, o šie – politine industrine veikla, naujos šalies statyba ir naujo žmogaus tapsmu. Sovietų Sąjungos ekonominis nuosmukis ir griuvimas pavertė šią para-utopiją (didingą ideologinę viziją ir jos kūną) griuvėsiais ir nesibaigiančia nostalgija.

dsc_4362

Populiarioji kultūra ir serialai taip pat pretenduoja į tokius, tikrovę konstruojančius, žanrus. Griūnant Sovietų Sąjungai pasirodė serialas „Ir turtuoliai verkia“, kuris tapo sovietinio žmogaus vartais, arka į svajojamą kapitalizmą. Šis serialas kaip propagandos elementas veikė labiau nei daugelis racionalių politinių pasakojimų. (Priminsiu, kad tuo metu, taip pat ir Lietuvoje, žmonės prie televizoriaus dar laikė stiklainius vandens ir tualetinį popierių, laukdami, kada „burtininkai“ Čiumakas ar Kašperovskis juos įkraus sveikata ir laime. Todėl Marijanos (pagrindinė aktorė Veronica Castro) ir kitų aktorių atvykimo į Sovietų Sąjungą buvo laukiama kaip veiksmo, kuriuo bulvarinis skaitalas ir muilo opera yra paverčiami socialiniu gyvenimu. Tuo netruko pasinaudoti ir komercinės reklamos gamintojai, ypač finansų piramidės viršūnėje veikianti kompanija MMM, kuri veiklą vykdė ir Baltijos šalyse. Kompanijos reklamoje, skatinančioje investuoti į MMM, buvo rodomas kelias iš pragertos sovietinės tikrovės į turtuolių gyvenimą Beverly Hills rajone. Gėrio pažadas – iš provincijos miesto į „Porsche“ automobilių ir jaunų manekenių rojų – veikė kaip įtikinantis pažadas: visi buduliai virs princais.

Manote, kad pasaulis Lietuvoje pasikeitė? Jei anksčiau gyvenimą lemiančiu serialu buvo „Giminės“ (kaip atsisveikinimas su sovietmečiu), tai dabar – „Naisių vasara“ (kaip naujo kelio atvėrimas). Pradėtas kurti 2009 metais serialas keitė savo užsklandas. Ramūnas Karbauskis rašė: „Kurdamas „Naisių vasaros“ projektus, siekiau padovanoti žmonėms kažką šviesaus, mielo, prasmingo… Serialas „Naisių vasara“, kurio scenarijaus kūrimo procese dalyvauju, yra bandymas parodyti, koks gražus yra Lietuvos kaimas, koks įdomus ir įvairus yra jo gyvenimas“. Pradžioje serialo simbolinėje užsklandoje buvo romantinio miško, Kryžių kalno, lekiančių žirgų, senos bažnyčios, kombainų javapjūtėje vaizdai, o vėliau juos pakeitė dirbtinio piliakalnio „Baltų arena“, aikščių ornamentorikos, gamtinių raštų, baltiškosios mitologijos arba senųjų Lietuvos dievų skulptūrų, nepaneigiant, o patvirtinant draugystę su katalikų tikėjimu, kadrai. O siužetas, kaip ir priklauso, yra itin paviršutiniškas, banalus, buitinis, būtinai truputį komiškas, truputį romantinis, su mažomis dramomis ir intrigomis. Jo ypatybė – kasdienybės negerovių šalinimas elementariu, buitiniu būdu: alkoholikams neparduodamas alus, gundytojai pagaunami, apgavikai – demaskuojami, o kaimas ir Lietuva pamažu skleidžiasi kaip gėrio ir grožio žiedas. Jokios revoliucijos, apokalipsės, nes lietuviška laimė yra ne pilietinio veiksmo malonumas, ne pergalių euforija, o susiliejimas su gamtos ratais. Todėl „Naisių vasara“ išstumia ir nerodo jokių didžiųjų statybų, ypatingų industrializacijos projektų, mokslinių proveržių, socialinių ir politinių revoliucijų, jokio dangiško didingumo ir jokio pragariško sielų kritimo. Net kunigas ir tas – ramus, ir, kaip galima numanyti, truputį prie šeimininkės, toks lietuviškas smuktelis, nusižiūrėjęs energingą moterį. Pamažu, paties R. Karbauskio kūrybinėmis pastangomis, „Naisių vasara“ tapo nauja para-utopija, t.y. ideologine ateities fantazija ir, atitinkamai, politine programa. Lietuvos kultūriniai elitai, niekindami ir nežiūrėdami šio serialo, atitrūko nuo eilinio lietuvio kasdienybės ir už tai susimokėjo prarasdami politinę iniciatyvą. Per tą laiką R. Karbauskis serialą „Naisių vasarą“ išaugino iki festivalio, kuriame nuo patyčių ir alkoholio gelbėja draudimai bei etnokultūra.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos internetinis puslapis puošiasi panoramine iš paukščio skrydžio daryta Naisių gyvenvietės fotografija, kur matomas svarbiausias ideologinis akcentas – gamtiniai ornamentai. Horizontali ir vertikali Naisių ornamentorika kaip dvasia persmelkia racionaliai ir sąmoningai parašytą politinę programą „Darni Lietuva“. Skirtingai nuo daugelio europinių projektų, kur „darni plėtra“ tebuvo bejausmė, neturinti nei prasmės, nei tikslo, angliško „sustainable development“ kopija, fikcija, apgaulingas muliažas Briuselio biurokratams, žodis „darni“ čia nebuvo atsitiktinis. LVŽS programoje jis skamba mąsliai, giliai ir yra papildomas pasaulio ratų, lietuviškų raštų ir tvirtų bendruomenių ilgesio vaizdiniais. Darnumas suvokiamas kaip susiliejimas su lekiančiais žirgais ir giesmėmis, kurių populiarūs variantai skamba „Naisių vasaroje“.

Para-utopija yra meninė gėrio visuomenės vizija, o ši gali tapti politine dvasia, energija ir, galiausiai, politine programa, lyderio ir komandos idėja. Šis „švytintis teisingumas“ pritraukia „išalkusiųjų“ akis, atveria „nuskriaustųjų“ širdis, „atstumtųjų“ sielas, o nusisuka tik pavyduoliai, išlepęs ir ištvirkęs elitas, nekankinamas sąžinės, nejaučiantis žemės artumo ar artimojo meilės. Tačiau, harmonizuotos, sveikos dvasios darna, jos išoriniai paveikslai slepia didelius nutylėjimus, užgniaužtus slaptus jausmus. O juk būtent jų išvadavimas, o ne užgožimas ir yra kairiojo feminizmo, postkolonializmo, revoliucinio spontaniškumo, autonomizmo, tarptautiškumo ir kitų kairiųjų teorijų prielaida.

Komentarai

Aha

O jei taip nevaziuojant i krastutinumus ir neoliberastiskai negasdinant naujais gyvuliu ukiais, pabandyt isivaizduot, kad LZVS tikrai nori pasiulyt sitai saliai skandinaviska modeli (apie koki buvo svajota valstybei atsikuriant pries 26 metus)? Nebent autoriui ir skandinaviskas modelis pernelyg (para) utopinis. Gal tiesiog normalios kairiosios partijos nebuvimo vakuumas sukuria tas viltis? Nes isvirkscio marksizmo (a.a. Donskio terminas) vyravimas (pseudo)intelektineje erdveje velniskai atsibodo.

vytautas

Ogi, tik nors kiek begalintys apsivaldyti nuo visų krypčių ir pakraipų stagnatoriams būdingų amžinųjų ir senų,kaip ir visas, anksčiau, ar vėliau vienaip, ar kitaip-neišvengiamai gendantis pasaulis su savo senuoju raugu, ir senomis bei amžinai pasikartojamomis ydomis, ir nors kokio galimo progreso esmingiems stabdžiams , pamažu nors ir amžiniems stagnatoriams ir visų,bet kokių progresinių slinkčių , pamažu ,nors ir nežymiai -koreguojančių griežtai-dešiniųjų, ar kairiųjų požiūrių parametrus... Tai, aišku, kad naujus ,galimus nors ir nežymius poslinkius-,,trinant" senają kairę , o taipogi-ir senają dešinę, ir galimas visiškai naujų esminių pokyčių naujas išeitines- visų senųjų politinių pakraipų stagnatoriams senųjų savo mąstymo, o ir moralės ydų pagrindu- lengviausia jiems yra kritikuoti, ir ginti savo ydingas pozicijas, vietoj amžino ir tikrojo progreso bei progresyvinio mąstymo būtinųjų sąlygų: laisvės nuo tendencingo ir suinteresuoto savanaudiško grupinio šališkumo, ir individų, turinčių savyje išlaisvinto kūrybinio potencijalo proveržio ir tauraus ryžto dirbti nauja linkme ir netgi dirbti su savo senomis ydomis...Taigi, tokie -jau geba, ne vien pažadais amžinai ,, girdyti" , ar ,,maustyti" -jau ir taip niekuo nebepasitikinčius ir nieko savarankiškai-nuo kojų iki galvos, nebepajėgiančių savarankiškai nuveikti be senųjų ir amžinųjų stagnatorių ir tendencingų manipuliatorių, nors ir kaip jie besivadintų,nors ir liberalais,ar konservatoriais,ar socialdemokratais, visame kame tvirtai ,,sugriebusių" ir pasiruošusių ir toliau tendencingai kartu su savo verslo partneriais -apvaldyti visų lygiateisių bendrapiliečių materialines ir teisines galimybes... Taigi, kaip ir visame plačiajame pasaulyje- neišvengiamos perspektyvos -savarankiškųjų ir žaliųjų, Planetos atžvilgiu bei beabejotinai-sveiko gyvenimo būdo praktikuotojų pusėje...O visi kiti progresyvistai,(jei jie į tokius pretenduoja)nesusaistyti kokia nors senąja partine, ar amoralia priklausomybe, tai jie galėtų skatinami savo moralumo ir trokšdami sau ir visiems- tikro bendražmogiško ir bendrapilietiško progreso ir gerbūvio, ir savyje turėdami gyvą kūrybiškumą,turėtų siūlyti ir papildyti bei remti naujuosius poslinkius.Siūlyti savo racionalius, bendražmogiškus bei progresyvius pastebėjimus.Tokių seniai laukia ir sveikina visas tokias pozityvias pastangas-ne tik mūsų tautinės Žemelės,bet ir visos Žemės tautų gyventojai, ir be išimties- visi!!! Bet tik nuoširdžioji dauguma to laukia ir moraliausi elitiniai protai sugeba tai suprasti,ir atsargiai bei progresyviai kūrybiškai vertinti bei skatinti...

Jonas

Rašinys labai banalus. Panašu į tai, kad "Naisių vasaros" kritika tampa kiekvieno (pseudo)intelektualo garbės reikalu. Intelektualiajam rašinio autoriui nepakenktų pataisyti korektūrą; 1. Ne KašpErovskis, o Kašpirovskis. 2. Ne "smuktelis", o smŪtkelis. Visa kita - jau ne kartą girdėta ir tiesą sakant - labai banalu. Tokius rašinius gera skaityti, klausantis melodijų iš "Vergės Izauros" ar "Tiesiog Marijos" garso takelių.

Algis

Šaunuolis, profesoriau!

Tadas

Ačiū! Dabar darosi aišku po truputi, kodėl valstiečiai su tokia jėga pravažiavo visus, tai tikrai ne atsitiktinumas, tai labai ilgai ruošto plano pasekmė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.