Mykolas Drunga: „Politinis“ Jonas Mekas

1787

Dėmesį atkreipė straipsnis, kurį beveik lygiai prieš 21-erius metus, taigi 1990-ųjų metų kovo 29-ąją, išspausdino žymiausias Jungtinių Amerikos Valstijų dienraštis „New York Times“. Sklandžia, bet paprasta anglų kalba parašyto straipsnio autorius – Jonas Mekas, tada dar pastoviai gyvenęs Niujorke.

Mykolas Drunga, m.drunga@pmdf.vdu.lt

Šį straipsnį man atsiuntė bičiulis iš Niujorko, kuris, vartydamas archyvinius „New York Times‘o“ puslapius, pamanė, kad jis ne tik įdomus, bet ir aktualus šiandien. 

Taigi šiame netrukus po 1990 metų kovo 11-osios publikuotame straipsnyje Jonas Mekas rašo, jog „yra sena lietuvių pasaka apie jauną lietuvę princesę, kurią pagrobė užsienio karalius. Jis ją labai mylėjo (dėl jos grožio) – maždaug tiek pat, kiek Michailas Gorbačiovas myli Lietuvą (dėl jos grūdų, mėsos ir uosto). Kiekvieną sykį, kai princesė pareikšdavo norą aplankyti savo senus tėvelius, karalius duodavo jai porą batų nudėvėti prieš leisdamas jai grįžti namo – pirma medinius, paskui stiklinius, galop – metalinius.

Dabar Gorbačiovas sako lietuviams: jūs man duokite penkerius metus  laiko, tada jus paleisiu namo.

Ai, mes žinome, kiek daug gražių princesių mirė jaunos. Tą mes sakydavome ir apie Lietuvą – mes, poetai ir menininkai, atsidūrę pabėgėlių stovyklose po Antrojo pasaulinio karo.

Po Jaltos konferencijos mums liko labai mažai vilties, kad Lietuva kada nors dar sulauks nepriklausomybės. Bet vis dėlto princesė nemirė.

Lietuva vėl laisva, o Jungtinės Amerikos Valstijos stovi pašalyje ir žiūri, kaip Žvėris gaudo Gražuolę. Jeigu Žvėris jos nesučiups, mes  šauksime: „Valio, valio, Tu išgyvenai!“

Kai Raudonoji armija įžengė į mano laisvos ir nepriklausomos Lietuvos kaimus 1940-aisiais, man buvo 17 metų. Tada mano pase mano ūgis buvo pažymėtas 1,73 metro. Po to įsiveržė vokiečių tankai ir aš atsidūriau nacių priverčiamojo darbo lageryje. 1945 m. karas pasibaigė, priverčiamojo darbo lagerius uždarė, ir buvau laisvas žmogus be savo tėvynės. Atsidūręs bėglių stovykloje. gavau pasą, kuriame mano ūgis pažymėtas kaip 1,70 metro.

1965 m. Niujorko mieste iš naujo pasimatavau amerikietiškam pasui. Vėl buvau vieno metro ir 73 centimetrų ūgio. Man truko šiek tiek laiko, kol supratau, kas mano ūgiui atsitiko: tai buvo laisvė, kuri mane padarė aukštesnį.   

Nes šešerius metus buvau gyvenęs kaip vergas. Palengva praradau jausmą, kuo iš tiesų buvau, kuo žmogus gali būti ar iš tikrųjų yra. Visi kiti turi teisę būti laisvi ir nepriklausomi, tik lietuviams to neleidžiama.

Aš niekada nesužinosiu, kiek centimetrų susitraukė mano dvasia, ir net nebandysiu įvertinti to siaubo, į kurio prarają nugrimzdo dvasios tų, kurie pasiliko Lietuvoje per visą 50 metų užsitęsusį karą.  Juk Vokietijai, Prancūzijai, Japonijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms karas baigėsi 1945-aisiais. Tačiau Rytų Europai karas baigiasi tik dabar. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia 50 metų trunkantis karas?

Bet aš jau laisvas kažinkiek metų. Man truko daug laiko atsitiesti iš sulinkusio, nuolankaus vergo padėties.  Kaip žiemos šalčiui, paliekančiam įšalusią dirvą, – reikėjo laiko.

Ne, neūgterėjau vienu centimetru, o tik atsitiesiau. Pakėliau savo dvasią, tapau laisvu žmogumi. Vaikščiojau laisvas ir aukštas. Laisvė yra ne tik idėja, ji labai fiziška. Jos tiesiog reikia mūsų kūnams, jie ją išgyvena ir ja gyvena. Be laisvės, žmogaus kūnai susitraukia, sunyksta, virsta nieku.

O vis tiek sakoma, – skaitau tai kasdien laikraščiuose, –: „Ak, tie rytų europiečiai, jie per daug skuba tapti laisvi. Jie – „nacionalistai“, jie gali suardyti ekonominę ir politinę Europos pusiausvyrą. Taigi palaukite, apsiraminkite, nešokite galvotrūkčiais nežinia į ką!“

Na, tai jau ne. Nei jėgų pusiausvyra, nei ekonomika, nei pats gyvenimas neturi jokios prasmės, jei bent viena šalis, bent vienas žmogus, lieka vergijoje. Tik tada, kai yra totali, absoliuti pagarba individui, kiekvienos valstybės ir kiekvienos kultūros tautinėms laisvėms, tik tada pasaulis gali vadintis civilizuotu.

Ar žinote, kiek vanduo gali sugerti druskos? Tik tiek, ir nedaugiau. Ir kiek paniekinimo, kiek vergovės gali žmogus pakelti? Tik tiek, ir nedaugiau. Lietuva jau seniai sugėrė visą druską, kurią įstengia pakelti“, – baigė savo prieš 21-erius metus „New York Times‘e“ paskelbtą rašinį poetas, filmų kūrėjas, muziejaus „Antologijos filmų archyvas“ direktorius Jonas Mekas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.