Mykolas Drunga: „Kuklumas – ne yda (net ir žurnalistams)“

1897

Apie Sokratą, laikomą vienu išmintingiausių žmonių istorijoje, kalbama, kad jis yra pasakęs: „Žinau, kad nieko nežinau“. O štai neseniai po ES sparnu Lietuvoje susibūrė jaunų žurnalistų komanda, kuri pasivadino: „Žinau viską“.

Mykolas Drunga, m.drunga@pmdf.vdu.lt

Taigi, kas klysta: Sokratas ar jaunieji žurnalistai? O gal niekas neklysta? Gal tikrai Sokratas žino, kad nieko nežino, o tie jaunieji žurnalistai – žino viską?

Bet taip negali būti. Nėra tokio žmogaus, tuo labiau jauno žurnalisto, kuris žinotų viską. O ir Sokratas kai ką žino (arba žinojo, kol gyvas buvo): kad yra žmogus, kad vieną dieną mirs, kad kasdien kyla ir leidžiasi saulė, kad yra gerų ir blogų poelgių. . . ir taip toliau, ir taip toliau. Jis žinojo daugybę dalykų, svarbių ir nesvarbių (pvz., ką šįryt valgė pusryčių, kuo dabar apsivilkęs, ar laiko namie papūgą, . . .). Ir jei sakė, kad nieko nežino, tai tiesiog klydo: juk retkarčiais ir išmintingiausieji suklysta. 

O gal jis norėjo pasakyti visai ką kita? Gal norėjo pasakyti, kad savo žinojimo nereikia pervertinti, kad iš tiesų daug daugiau nežinome, negu žinome, kad dėl to ant savo žinojimo, kaip ir ant laurų, nevalia užmigti, o reikia stengtis įsigyti kuo daugiau žinių. Kaip tik todėl, kad nežinojimo sfera gerokai didesnė už žinojimo, ir yra prasminga be paliovos mokytis ir kurti mokslą (t. y. kaupti ir aiškinti žinias).

Sveikos abejonės dvasia

Kadangi Sokratas jokių raštų nepaliko, – viskas, ką apie jį žinome, yra tik Platono ir kitų jo mokinių ir bendraamžių liudijimai, – tai ir negalime tiksliai pasakyti, ką jis tuo savo (Platono jam priskirtu) posakiu turėjo omenyje. Tačiau priimta manyti, jog juo jis norėjo pats įkūnyti ir kitiems pasiūlyti sveiko skepticizmo dvasią. O tai reiškia daug kuo abejoti – aišku, ne viskuo, bet tik tuo, ko negalima protu ir pojūčiais (empiriniais bandymais) įrodyti.

O ką nors įrodyti dažniausiai nėra lengva, tuo labiau neginčijamai. Užtat kiekvieną siūlomą įrodymą reikia išstatyti kritikos ugniai. Kartais tas įrodymas patvirtinamas, kartais – sugriaunamas. Pastaruoju atveju tiesos paieškas reikia pradėti iš naujo.

Todėl ir sakome, kad šūkis „žinau viską“ nelabai tinka blaiviai savo galimybes įvertinančiam žmogui. Entuziazmas – dalykas puikus, tačiau jis turi atsiremti į tikrovę, ypač jei norime būti mokslininkais ar net ir (tik!) žurnalistais. O tikrovė yra tokia, kad iš tiesų labai daug ko nežinome, net ir savo (palyginti) artimoje aplinkoje. Užtenka prisiminti vos kelis pavyzdžius:

–    Ar Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrelė tikrai buvo nederamai išnaudojama?
–    Jei taip, tai kas taip darė?
–    Kaip iš tiesų mirė ar žuvo Drąsius Kedys?
–    Kaip mirė ar žuvo VSD pareigūnas Vytautas Pociūnas?
–    Ar yra kokios sistemingos jėgos, kurios trukdo į pastaruosius tris klausimus atsakyti?
–    Ar „Lietuvos energija“ sąmoningai leidžia tiekėjams klastoti rodmenis, nuo kurių priklauso vartotojams pateikiamos sąskaitos?
–    Ar Lietuvos vyriausybė pasirinko patį geriausią iš galimų būdų kovoti su ekonomikos smukimu ir nedarbu?

Negalima teigti, kad į šiuos ir daugybę kitų klausimų nebūtų atsakymų. Jų yra, bet jie vienas kitam prieštarauja ir todėl negali visi būti teisingi. O tiesa bet kokiu klausimu yra viena (nors galbūt sudėtinga). Problema ta, kad labai dažnai ji nežinoma. Tad žurnalistų užduotis – tiesą nustatyti, tiesiog ją išknisti.

Drąsos pareiga
    
Vienas žurnalistas, Jimas Hallas, yra pasakęs, jog „svarbiausia reporterio savybė yra asmeniška drąsa. Drąsa atverti protą ir įsileisti visą prakeiktą ir painų pasaulį. Drąsa visada būti nežinančiajam ir tam, kuris atsidūręs kito darže. Drąsa būti pataisytam, drąsa priimti kritiką, drąsa mokytis iš patirties. Drąsa priimti tai, ko nesupranti. Užvis labiausiai – drąsa matyti tai, kas yra, o ne tai, ką norėtum matyti“.

Čia tikrai nė kvapo to pasipūtėliško „žinau viską“, kurį minėjome straipsnio pradžioje.  Nėra jo ir pastabose, kurias paliko Juozas Keliuotis, vienas iš Lietuvos profesinės žurnalistikos tėvų, prieš 70–80 metų parašęs pirmąjį (ir vis dar naudojamą) žurnalistikos vadovėlį Lietuvoje. 

Tada jis rašė, kad tiesa yra aukščiausias žurnalisto idealas. „Dėl jos jis pakelia visokį vargą, nebijo patekti kalėjiman, nevengia karo laukų, rizikuoja savo gyvybe. Tai Diogenas, visą gyvenimą su liktarna rankoje ieškąs tiesos. Radęs ją džiaugiasi, tuoj ima plunksną ir skelbia visam pasauliui.

Neretai jis suklysta ir melą paskelbia kaip tiesą, tada jis nusimena, gailisi ir turi drąsos atšaukti kiekvieną savo paskelbtą netiesą. Tuo laimi pasitikėjimą, įgija autoritetą ir pasidaro gerbiamu net savo idėjinių priešų. Nuoširdžių žurnalistų raštus mielai skaito ir kitaip negu jie galvoją žmonės, nes nuoširdumas visus žavi ir domina”.

Žodžiu, rašyk tai, kuo tiki, nors tai ir nebūtų tiesa, nes tiesa yra tik tavo idealas. J. Keliuotis nepaaiškina, iš ko atpažinti suklydimą, nors jį atpažinus, reikia gailėtis ir jį atšaukti. O tai pareikalauja drąsos.

Be to, J. Keliuotis akcentuoja ir tai, kad, „žurnalistas smalsus ir jaunos dvasios. Smalsumas yra vienas iš pagrindinių spaudos buvimo šaltinių. Žmonės viskuo domisi, geru ir blogu, ir viską nori žinoti. Spauda tenkina šį amžiną jų troškimą ir tuo laimi savo egzistavimui stipriausią savo pagrindą. Tad žurnalistas, kuriantis spaudą, yra smalsus: jis nori viską žinoti“.

Būtent, žurnalistą apibūdina troškimas viską žinoti, bet ne tuščia pretenzija, kad jis JAU viską žino. Kaip tik priešingai, geras žurnalistas, kaip ir Sokratas, žino mažai, bet nori sužinoti kur kas daugiau. Todėl jis ir kalbasi su žmonėmis, kad ką nors išmoktų ir jų bei savo naujomis žiniomis pasidalytų dar plačiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.