Mykolas Drunga. Gerą Lietuvos įvaizdį kuriant

1706

Vienas iš, mano nuomone, smagesnių straipsnių, kuriuos ne per seniausiai teko internete skaityti, tai LRT tinklalapyje paskelbtas Gintaro Aleknonio autorinis komentaras „Valdovų rūmuose – Korupcijos muziejų!“. Blaiviai pagalvojęs, nesutikčiau tik su mintimi, kad visus Valdovų rūmus reiktų oficialiai pervadinti Nacionaliniu korupcijos muziejumi, nors tai Lietuvą pernakt išgarsintų – ir nebūtinai blogąja prasme.

Mykolas Drunga
, m.drunga@pmdf.vdu.lt

Taip pavadintas muziejus įsirikiuotų į tą pačią Lietuvos keistenybių ir įdomybių eilę, kurioje jau yra paminklas Frankui Zappai ir Grūto parkas. Jei pirmasis liudija lietuvių polinkį į ekscentriškumą ir neprognozuojamą individualizmą, tai antrasis neabejotinai yra viena labiausiai turistus traukiančių ir jiems kuo vaizdingiausiai apie neseną mūsų šalies praeitį papasakojančių Lietuvos vietų.

Abu mūsų tėvynei gėdos nedaro. Priešingai, liudija, kad lietuviai, žvelgdami į realybę ar kurdami meninę tikrovę, yra ne liguistai ar mimoziškai jautrūs, bet pakankamai drąsūs.    

Be to, nė vienoje pasaulio valstybėje, kiek žinau, korupcijos muziejaus kol kas dar nėra, nors girdėti, kad Kinijos Sičuano provincijoje planuojama tokį įkurti. Vienas vietinis šios idėjos rėmėjas citavo Victoro Hugo žodžius, kad „tas, kuris atidaro mokyklos duris, uždaro kalėjimą“, ir toliau aiškino taip:

„Švietimas gali turėti didžiulį poveikį. Muziejaus jėga  ir sukeliamas šokas daug galingesni nei vienos ar dviejų prieš korupcija nukreiptų paskaitų ar parodų įtaka. Tai gali padėti koreguoti Kinijos pareigūnų gyvenimo ir valdžios vertybes“.

Taip, korupcijos muziejaus edukacinė nauda aiški, bet kaip tik dėl to siūlyčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus ne pervadinti Korupcijos muziejumi (to, jeigu gerai įsiskaitytume į jo tekstą, nesiūlė nė G. Aleknonis), bet tik įrengti tuose rūmuose Korupcijos istorijos skyrių, kurio eksponatai būtų nuolat keičiami. Lietuvos geram vardui toks atvirumas išeitų į naudą. 

Nuo Algirdo Brazausko…

Vis dėlto netinka visų Valdovų rūmų vadinti Korupcijos muziejumi, nes ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios paveldą rūmai pristato ir simbolizuoja, toli gražu nebuvo ištisai korumpuota. Juk to paveldo dalis – ir Gediminaičių dinastijos tolerancija, ir Lietuvos Statutai, ir Vilniaus daugiakultūriškumas, ir Vilniaus universiteto steigimas, ir Lietuvos vėlyvoji Gotika, Renesansas, Barokas, ir daugelis kitų gražių, garbingų dalykų.

Bet lygia greta to paveldo dalimi yra ir visi tie veiksniai, kurie XVIII a. vedė prie pabrėžtinai negarbingo ir totalaus LDK žlugimo. Juos jau yra aprašę ne tik istorikai, bet liūdnai apdainavę ir mūsų poetai. Medžiagos ekspozicijai yra. Tas dėmes taip pat reikia ne ignoruoti, bet drąsiai pripažinti – kaip istorijos pamokas ateičiai. 

Kad tų pamokų nevisada išmokstama – dar viena priežastis, kodėl Valdovų rūmuose reikia Korupcijos istorijos skyriaus. O gal jį pavadinti Istorinių klaidų skyriumi? Tai sukeltų mažiau pykčio. Be to, kadangi ieškant tiesos (o tai turėtų būti pagrindinė istoriko motyvacija) negalima išvengti kontroversijų, reikėtų kiekvienu konkrečiu galimos klaidos, ydos ar korupcijos atveju leisti pasisakyti abiem pusėms – ir tiems, kuri čia įžiūri klaidą, ir tiems, kuri jos neįžiūri.

Tuoj duosiu porą pavyzdžių, bet pirma noriu pasakyti, jog  šio skyriaus eksponatai turėtų periodiškai keistis dėl to, kad istorija nestovi vietoje, prisipildo naujais įvykiais, o istoriografija – naujais  požiūriais. Nereiktų apsiriboti tik LDK laikais, mums aktualesnės tos potencialios klaidos, kurios arčiau mūsų ir betarpiškiau veikia mūsų dabartį. Pvz., buvo ar nebuvo klaida 1940 m. Lietuvos kariuomenei ginklu nepasipriešinti sovietų okupacijai?  Arba – reikėjo ar nereikėjo 1999 m. „Mažeikių naftos“ valdymą perduoti bendrovei „Williams International“? O kaip su nuosavybės restitucija – ar čia nuo pat pradžių nepadaryta didelių konceptualių klaidų?

Sąžiningų ir visapusiškų atsakymų į šiuos ir kitus klausimus paskelbimas reprezentaciniame Lietuvos muziejuje tik pakeltų mūsų šalies prestižą ir sutvirtintų lietuvių kaip protingų ir atsakingų žmonių įvaizdį. Lietuviai nebijo opių temų ir kritiško žvilgsnio į save – net ir savo muziejuose.

…per Valdą Adamkų…

Apie visa tai pamąstyti privertė ne tik G. Aleknonio provokatyvūs svarstymai, bet ir patys užmojai, susiję su dviem buvusiais, kai kuriais savo bruožais netgi dvasiškai giminingais, bet šiaip jau labai skirtingais Lietuvos prezidentais. Jei Algirdo Mykolo Brazausko vienas iš palikimų Lietuvai yra būtent Valdovų rūmai Vilniuje, tai VDU ir Kauno savivaldybės pastangomis mūsų mieste ketinama įrengti čia gimusio Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų. 

Nėra abejonės, kad Algirdas M. Brazauskas ir Valdas Adamkus unikaliai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo. Nepalyginamai daugiau nei bet koks kitas buvęs Lietuvos komunistas A. M. Brazauskas gali prisiimti „kaltę“ dėl to, kad ne tik Lietuvos kompartija atsiskyrė nuo Maskvos kompartijos, bet ir visa Lietuva tarė Tarybų Sąjungai „sudieu“.  O V. Adamkus parodė, jog Lietuva savo prezidentu gali išsirinkti ne tik buvusį komunistą, kad ir „gerą“, bet ir niekada juo nebuvusį vakarietiškos dvasios džentelmeną, kuris jau sovietinės okupacijos laikais buvo viena iš tilto tarp išeivijos ir Lietuvos atramų. 

V. Adamkaus biblioteka-muziejus suteiks galimybę autentiškais dokumentais ir gyvų liudytojų pasakojimais ne tik išryškinti visą praėjusių 20 metų epochą, taigi tiek paskutinio buvusio prezidento, tiek ir abiejų prieš tai buvusiųjų gerus (ir nebūtinai tik gerus) darbus, bet ir nušviesti kelių ankstesniųjų dešimtmečių išeivių veiklą (irgi ne vien tik pozityvią) kelyje į bendrai atsikovotą nepriklausomybę.  

Dažnai sakoma, jog prezidentinės bibliotekos idėja atkeliavo iš Amerikos. Tai tiesa, tačiau nereikia užmiršti, kad ir kitoms savo vertę žinančioms ir prezidentinį ar pusiau prezidentinį valdymą praktikuojančioms valstybėms ši idėja nesvetima.

…iki Nicolas Sarkozy

Prancūzijos prezidentai nuo Charles‘io de Gaulle‘io laikų mąstė nemažiau ambicingai už A. M. Brazauską. Štai George‘as Pompidou išsvajojo Nacionalinį meno ir kultūros centrą, Valéry Giscardas d‘Estaing‘as inicijavo populiarųjį Orsė muziejų, François Mitterrand’as atidarė Bastilijos operą, naują Nacionalinę biblioteką, Pasaulinį arabų institutą ir Luvro piramidę.

O dabar ir Nicolas Sarkozy užsimanė steigti „Prancūzijos istorijos namus“. Tai būtų pirmasis nacionalinis prancūzų istorijos muziejus, jis pradėtų veikti 2015-ais m. viename didžiulių, plačiai išsidėsčiusių rūmų, dabar priglaudžiančių Nacionalinį archyvą, sparne. Kaip „New York Times‘e“ pranešė korespondentas Europoje Michael‘as Kimmelmanas, „idėja būtų apibendrinti ir sutraukti šimtmečius gališkosios šlovės į vieną paveikslą, papildytą paskaitomis, seminarais ir trumpalaikėmis parodomis, sudarytomis iš daugybės vietinių ir regioninių šalies muziejų paskolintų eksponatų“.
Tačiau projektas jau sulaukė daug kritikos, ir ne vien Prancūzijoje. Pats N. Sarkozy prasitarė, kad „Prancūzijos istorijos namais“ bus siekiama „pagerbti“ Prancūzijos istoriją, ir kad „prancūzai nori atsiimti savo istoriją“. Bet kritikai klausia: o kas tą istoriją iš jų pagrobė? Ir kas jos negerbia? Gal su Prancūzijos istorija neatskiriamai susiję arabai? Ką išvis reiškia būti prancūzu XXI-ajame amžiuje?

Anot kritikų, N. Sarkozy steigiamame muziejuje į šiuos klausimus nebus dorai atsakoma, o Prancūzijos istorija atsispindės vienašališkai ir tik dabartinio prezidento bei jo partijos naudai. Kitaip sakant, nacionalinio istorijos muziejaus idėja esanti N. Sarkozy dovanėle kraštutinės dešinės balsuotojams prieš kitų metų prezidento rinkimus.

Visai kitokią nuomonę reiškia Jean-Pierre Rioux, istorikas, numatytas šio muziejaus direktoriumi. Jis neseniai parašė knygą, pavadintą „Prancūzija praranda savo atmintį“, kurioje jis teigė, kad Pranūzija neteko ryšio su tokiais savo herojais, kaip Liudvikas Keturioliktasis ir Žana d‘Ark, su didžiuoju savo pačios istorijos keliu, o istorija, kaip ir pati prancūzų kalba, seniai laikoma tuo, kas prancūzų tautą vienija. 

„Šio muziejaus vienintelė nuodėmė yra ta, kad jį sukūrė Nicolas Sarkozy“, – kalbėjo ponas J.-P. Rioux  ir pridūrė, jog jis niekada nebūtų sutikęs tapti jo direktoriumi, jeigu jam nebūtų buvę pažadėta intelektualinė laisvė.

„Tai tinkamas momentas tokiam muziejui steigti. Nacionalinė krizė šiandien ta, kad skirtingos bendrijos Prancūzijoje jaučiasi izoliuotos nuo valstybės, nuo prancūzų šalies. Mes turime suprasti šiuos skilimus, turime istoriniame kontekste kelti klausimą: „Kas jungia žmones, gyvenančius šitoje teritorijoje, vadinamoje Prancūzija?“

Taip amerikiečių žurnalistui M. Kimmelmanui kalbėjo istorikas Jean-Pierre Rioux, ir tą patį klausimą dažnai savo kalbose kelia pats  N. Sarkozy – šalyje, kurioje „istorijos debatai nėra vien tik sausa akademybė ir kurioje istorinės studijos nuolatos atsiduria bestselerių viršūnėse ir praėjusių laikų istorikai, tokie kaip Georges‘as Duby ir Fernand‘as Braudel‘is, yra žinomi daugeliui netgi eilinių žmonių“.
Jeigu Valdovų rūmuose nebus nutylėtos lietuvių darbus lydėjusi korupcija ar istorinės klaidos, ir jeigu Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje vyraus kritikos ir savikritikos dvasia, tai lietuviai galėsime Jacques‘o Chiraco tautiečiams pasigirti, kad žinome neblogiau už juos, kada patylėti, o kada – ne.
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.