Mindaugas Jurkynas: Nuobodi politika? Argi?
Kadaise kolega iš Skandinavijos man teigė, jog politinis gyvenimas Šiaurės Europoje nuobodus: nėra naujų partijų, tie patys veidai, tos pačios problemos. Nepatikėjau, nes, pirma, nuobodi politika yra oksimoronas (dvi viena kitai prieštaraujančios prasmės).
Politika yra valstybės ir visuomenės organizavimas ir reguliavimas (valdymas). O norinčių tai daryti ir legaliai, ir nelegaliai netrūksta. Pagal įstatymo raidę legali konkurencija yra demokratiniai rinkimai, kuriuose besivaržančiųjų ir jų rėmėjų gretos nuolat persidėlioja.
Tai ypač matosi Lietuvoje. Dėl to sunku patikėti apie „Lietuvą valdantį klaną“, kai per 27 Nepriklausomybės metus politinio, verslo ir užkulisinių veikėjų politinė (kartais ir biologinė) kaita yra tokia akivaizdi.
„Nelegalių“ noro valdyti būdų istorija nestokoja. Nuo senovės Egipto faraono žmonos Dahamunzu išdavystės, Italijos Bordžijų kraugeriškumo iki Rusijos agresyvaus V.Putino pasaulio politinėje istorijoje netrūko intrigų, išdavysčių, susidorojimų.
Antra, Skandinavijoje, nepaisant gerų šiauriečių pasaulinių rodiklių, taipogi netrūksta problemų: migrantų poveikis gerovės valstybei, jų integracijos iššūkiai, skirtingas pabėgėlių traktavimas ir naujų, kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimas.
Ergo, politika įdomi ir lemia mūsų gyvenimą. Sunku patikėti, kai tūlas teigia nesidomįs politika. Manau, kad kiekvienas turi nuomonę apie mokesčius, sveikatos apsaugą, švietimo sistemą, krašto apsaugą, Seimo veiklą, taipogi politinę situaciją Lietuvoje. Politika gali patikti arba nepatikti, bet ji visada įdomi, nes dėl šalies valdymo turinio bei stiliaus nuolat konkuruoja skirtingos idėjos, politiniai veikėjai ir partijos, interesų grupės, institucijos ir netgi pavieniai užkulisiniai veikėjai.
Šiomis dienomis matome ruošimąsi naujam politiniam sezonui. Konservatoriai-krikščionys demokratai perrinko savo pirmininką G. Landsbergį, socialdemokratai – taipogi partijos lyderystės paieškose.
Nenustebintų, jei išrinktų partijų lyderiai aplink save burs bendraminčius, o ne kritikus ir konkurentus, taip išryškinant TSLK ir LSDP idėjinį ir interesų profilius.
Valstiečiai-žalieji tebeburia savo margą ir lengvai apmažėjusią frakciją. Nuo jos daugiausia priklausys koalicijos bei vyriausybės stabilumas. Kaip didžiausia frakcija, valstiečiai-žalieji (ar, sekant angliško partijos pavadinimo keitimu juos reiktų vadinti „žaliaisiais ūkininkais“?) yra patogioje padėtyje. Nuo jų priklauso, kas bus koalicijoje, ir kokia politika bus formuojama (tiesa, Prezidentės žodis irgi gana reikšmingas).
Ideologiškai LŽVS vykdoma kairioji, valstybės įsitraukimą ir finansavimą stiprinanti politika nesulauks socdemų prieštaravimų, taip mažinant pastarųjų matomumą. Socialiai konservatyvios ir reformistinės „valstiečių“ nuostatos artimos ir TS-LKD, ką ne kartą minėjo konservatorių lyderis G.Landsbergis.
„Valstiečiams“ parankiau yra partnerystėje dėtis su LSDP, kadangi pastarieji mažesni, tylesni (LSDP „paveldo“, žmonių ir interesų išlikimo klausimai) bei mažiau postų reikalauja. Konservatoriams gi tektų atriekti daugiau, o ir kaip su stipria, valdžios „alkana“ bei ambicinga partija būtų ne pyragai. Tokiu atveju, teoriškai, viduje vieninga LŽVS galėtų netgi formuoti mažumos vyriausybę, kaip partija priimtina tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems.
Užimtos pagrindinių postų – Premjero, Seimo Pirmininko – pozicijos leidžia „valstiečiams“ vairuoti politiką norima kryptimi. Dar daugiau, Ministro pirmininko pareigos politiškai yra stipriausios parlamentinėje valstybėje ir jo santykiai su Prezidente yra (kol kas?) nekonfrontuojantys.
Valstiečiai dar darniai rikiuoja savo gretas, visgi iššūkių apstu. Pirma, LŽVS frakcijos įvairovė (liberalai, (eks)konservatoriai, (eks)socialdemokratai ir nepartiniai), pirmieji skandalai ir frakcijos „nubyrėjimai“, reitingų kritimas didina vidines įtampas ir mažina sanglaudą.
Antra, partija turi de facto du lyderius. Frakcijos ir partijos vadovas Ramūnas Karbauskis mato Seimą politinės galios centru, o Premjeras Saulius Skvernelis supranta, kad vyriausybės rankose didelė galia įstatymų iniciatyvos ir įgyvendinimo srityse. Pirmasis turi (ne visiems priimtinas) vizijas, antrasis žino, kad jo populiarumas leido LVŽS nukakti į lietuviškosios politikos Olimpą.
Trečia, jei Premjeras puoselėja planus po poros metų keltis į Daukanto aikštėje esančius rūmus, tai jo dabar didžiausiam populiarumui nemenką poveikį turės Premjero santykis Prezidente ir su R.Karbauskiu.
Sunku šiuo metu įsivaizduoti „valstiečių“ skilimą, nes nedaug laiko praėjo nuo kadencijos pradžios, suskilusios partijos nesustiprėja bei niekas tarp LVŽS nenori prarasti valdžios. Tai turėtų išlaikyti dabartinę koaliciją iki rimtesnių interesų susikirtimo, iki nepasitenkinimą iššauksiančių sprendimų, iki didesnių skandalų.
Nuobodu nebus, nes tai tiesiogiai paveiks mūsų gyvenimą. Politika tai ir daro, o mes esame jos dalis.
