Menotyrininkai išraiškos cenzui tarė griežtą NE

1846

Vasarį visi prijaučiantys menui arba esantys prie jo galėjo sudalyvauti projekte „Pyyyp“. Keli entuziastingi menotyros studentai įgyvendino savo idėją taip ne kartą patvirtindami nuomonę, jog VDU yra puiki dirva savęs realizavimui.

Arnoldas Bukelis, arnoldas.bukelis@fc.vdu.lt

VDU Menų galerijoje „101“ vykęs gausybę veiklų siūlantis renginys intriguojančiu pavadinimu „Pyyyp“ (Poetinė InstrumentiImProvizacija) su šūkiu „Jokio pyyyp – jokio išraiškos cenzo“ buvo kitoks. Virš trisdešimt renginio dalyvių ne tik grojo įvairiais muzikos instrumentais (gitaromis, elektriniais vargonais, fleita, smuiku, perkusija, metalafonu, netgi aborigenų pučiamuoju instrumentu didžeridu), bet ir skaitė savo kūrybą. Merginos, atstovaujančios modernaus šokio grupę „Flow in“, skambant muzikai atliko improvizuotus šokio judesius.

Projektas „Pyyyp“ tuo neapsiribojo. Renginio metu taip pat buvo piešiama, žiūrovai spausdinimo mašinėle, kūrė bendrą „chat‘ą“. Vienas iš pagrindinių akcentų buvo „poetinė sofa“, ant kurios savo kūrybinį potencialą galėjo išmėginti visi norintys, tačiau ilgiausiai ją buvo „okupavę“ jaunieji poetai iš Vilniaus. Šiai aplinkai paslaptingumo suteikė prieblanda bei sodrus raudonas apšvietimas.

Po renginio tiek dalyviai, tiek žiūrovai galėjo atsipalaiduoti klube „Insait“. Vakarėlio vinimi tapo džiazo / roko grupė „Candee Train“.

VDU „UVM kūrybinės dirbtuvės“ pakalbino renginio organizatorius Justiną ir Moniką, kurie mielai sutiko pasidalinti idėjomis, pasvarstymais apie tai, kaip atsirado šis projektas, ir kokia jo reikšmė bei ateitis.

 Kaip gimė renginio idėja?

Justinas Kalinauskas (J. K.)Renginio užuomazgų reiktų ieškoti 2010 metais vykusioje menotyrininkų kūrybinėje stovykloje. Savaitę vykusių „plenerų“ metu mes tapėme, grojome, improvizavome, jungėme poeziją ir muziką. Būtent ši kūrybinė stovykla ir buvo pamatas atsirasti projektui „Pyyyp“.

Moninka Jarulytė (M. J.) – Galėčiau pridėti, kad asmeniškai mane įkvėpė savanoriavimas 2009 m. Kauno tekstilės bienalėje, kurioje vyko tarpdisciplininis projektas „TYČIA“. Projekto metu dalyvavo audio ir video menininkai, tekstilininkai, buvo interaktyviai, improvizuotai kuriami ir užrašomi tekstai, sujungiami ir transformuojami įvairių menų pagalba. Šiame, savaitės trukmės projekte, praleidau 7 dienas ir, manau, įspūdžiai išliko kažkur pasąmonėje ir padarė įtaką ir šio renginio idėjos gimimui.

Kaip buvo ruošiamasi renginiui?

M. J. ─ visų pirma ieškojau žmonių, kurie yra konstruktyvūs, entuziastingi ir tiki idėja, o tai, manau, yra vienas iš svarbiausių dalykų. Visas renginys tuo ir remiasi, jog pačią improvizaciją kuria žmonės, kurie turi ką parodyti ir yra kūrybingi, gali jungtis tarpusavyje. Ir mes „susikooperavome“ su Justinu, Silvija, ir buvome ne tik organizatoriai, bet ir vieni iš dalyvių.

J. K. ─ toliau ieškojome muzikantų, poetų, skaitovų, kurie norėtų save išbandyti kitokioje terpėje. Pavyzdžiui, buvo poetų-mėgėjų, kurie kuria, rašo eiles, bet nėra jų pristatę viešai, o čia skaitovai savo žodžiams, savo kūrybai galėjo suteikti kitokų spalvų, įvilkti jas į naują rūbą.

M. J. ─ ieškojimo proceso metu atsirado ir kitų menų atlikėjų, kurie norėjo prisijungti: šokėjos, kurios norėjo kartu improvizuoti, taip pat įsijungė ir dailininkai. Siekėme skatinti išraiškos laisvę, žinojimą, kad esame vieni kitiems įdomūs, kad nereikia slėpti savo kūrybinių galių, o visu tuo galima dalintis ir tame dalinimosi procese sukurti kažką naujo.

Kokia buvo renginio struktūra? Kaip renginio metu sąveikavo atskiri meniniai elementai?

J. K. ─ Projektas „Pyyyp“ iš esmės turėjo dvi dalis. Pirmoji buvo poezija pritariant akustiniams instrumentams: gitarai, smuikui, fleitai.  Kita, „gilesnioji“, – poezijos skaitymas iliustruojant ją elektriniais instrumentais, elektroninės muzikos elementais. Šokėjos, skambant muzikai, improvizuodavo kartu.

M. J. – Girdėjau, jog buvo ir žiūrovų, kurie norėjo įsitraukti į kūrimo procesą ir skaityti savo poeziją, bet teigė, kad vis dar pritrūko drąsos. Nepaisant to, vyko minimalios kūrybinės dirbtuvės ir tarp žiūrovų (rašymai su spausdinimo mašinėle). Mes bandėme daryti nišas, kad žiūrovai galėtų bent minimaliai įsitraukti, neliktų vien tik stebėtojais.

Renginys praėjo. Kokios jūsų kaip organizatorių mintys? Ar „Pyyyp“ galėtų tapti tradicija?

J. K. ─ Aš manau, kad bet kokia nauja kūrybinė iniciatyva visuomet yra reikalinga, visada yra laukiama, ir VDU Menų fakulteto skatinama bei remiama. Dėl „Pyyyp“ , tai galbūt nebūtina kartoti tokio paties projekto. Galbūt jį galima transformuoti ir bandyti naujas kryptis, jeigu būtų kitoks prieigos taškas – nebūtinai reikėtų akcentuoti poeziją, muziką. Paprasčiausiai reikia ieškoti naujų išraiškos formų, naujos stilistikos, nebijoti eksperimentuoti.

M. J. ─ Apskritai, pats organizavimo procesas, dalyvavimas buvo eksperimentas. Iš dalies mes to ir siekėme – išbandyti save. Manau, būtų vėl įdomu pabandyti kažką tokio – būtų savotiškas iššūkis. Mano požiūriu, svarbiausia yra konstruktyvumas ir bendras kūrybinis procesas, kai atrandi kažką naujo ir, svarbiausia, – naujus, įdomius žmones. Aš manau, kad Lietuvoje trūksta skatinimo, bendrystės ir žinojimo, kad tave supranta kiti, kad gali čia kurti ir jaustis reikalingas.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.