M. Kalnietis: „Nesirinkčiau jokio kito universiteto“

Mantas Kalnietis – ne tik garsus ir tituluotas krepšininkas, bet ir VDU verslo vadybos bakalauras, savo laiku iškovojęs daug įspūdingų pergalių su universiteto komanda. Projektas „VDU. Daugiau nei specialybė“ pristato interviu, kuriame sportininkas papasakojo apie studijose įgytų žinių naudą, pasidalino prisiminimais apie VDU ir krepšinį bei atskleidė, kuris dėstytojas padėjo įveikti stresą prieš baigiamojo darbo gynimą.

Kristijono Jakubsono (k.jakubsonas@vkt.vdu.lt) videoreportažas.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado krepšinis? Ar turėjote kažkokių kitų svajonių?

Krepšinis mano gyvenime atsirado labai paprastai. Nuo kokių šešerių metų pradėjau žiūrėti krepšinį per TV, domėtis – Lietuva kaip tik tuo metu pasiekė skambių pergalių. Kai buvau pirmoje klasėje, krepšinio treneriai ėjo per mokyklas ir rinko vaikus – dažniausiai žiūrėjo į tuos, kurie sėdėjo klasės gale ir buvo aukšti. Aš savęs nelaikau aukštu, bet mane pakvietė į tas treniruotes ir taip viskas prasidėjo.

Nuo pat pradžių siekiau tapti krepšininku. Tiesa, kai buvau vaikas, per daug to neakcentavau, tiesiog norėjau žaisti. Nesu bandęs jokios kitos sporto šakos, nelankiau mokykloje jokių būrelių, vienintelis dalykas, kurį dariau – žaidžiau krepšinį.

Kodėl nusprendėte studijuoti VDU? Kodėl verslo vadybą?

VDU sudarė geras sąlygas ne tik žaisti krepšinį, bet ir mokytis. Tuo metu jau žaidžiau „Žalgiryje“, todėl negalėjau studijuoti kaip visi kiti – turėjau laisvesnį grafiką, man buvo sudarytos sąlygos atsiskaityti tada, kai galėjau. Su komanda vykdavau žaisti Eurolygos rungtynių, tris dienas per savaitę nebūdavome Lietuvoje ir t. t. Man VDU tiko dėl priimtinesnio grafiko.

Verslo vadybą pasirinkau galbūt todėl, kad draugai, vyresni krepšininkai – P. Jankūnas, J. Mačiulis ir kiti – buvo patenkinti šia specialybe. Tačiau mano svajonė nebuvo susijusi su mokslu – svajonė buvo krepšinis. Tiesiog norėjau turėti atsarginį variantą, jei gaučiau kokią nors traumą arba nepasiekčiau krepšinyje to, ko norėjau.

Dauguma VDU krepšininkų studijavo ekonomikos mokslus, taip pat ir Jūsų brolis Julius Kalnietis Škotijoje. Kaip manote, kodėl ekonomikos studijos tokios populiarios krepšininkų tarpe?

O kaip Jūs manote, kodėl dabar krizė Lietuvoje?.. (juokiasi) Nežinau, matyt tai prasidėjo nuo pirmųjų krepšininkų studentų, kurie pasirinko tas studijas ir buvo jomis patenkinti. Jie vieni iš kitų sėmėsi patirties ir žinių, ir gal šiek tiek lengviau, kai vyresni draugai padeda savo patarimais. O gal visi tiesiog nori būti ekonomistais.

Ar turėjote mėgiamiausią dėstytoją?

Žinoma, tai – prof. Arvydas Bakanauskas, kuris man padėjo ruoštis baigiamojo darbo gynimui ir nuramino, kai vienos televizijos darbuotojai atvyko filmuoti manęs gynimo metu. Aš jau dabar jaudinuosi kalbėdamas, o įsivaizduokite kaip buvo tada. Tuomet prof. A. Bakanauskas mane nuramino – ačiū jam.

Ką patartumėte būsimiems studentams?

Nesvarbu, ką tu darai, kokia tavo specialybė, jeigu dirbi, stenkis atlikti savo darbą 100 procentų. Manau, kad receptas yra toks – jei nori būti geresnis už kažką, dirbk daugiau už kitus. Tai tiek.

Ar galvojate kada nors dirbti pagal specialybę?

Kol kas koncentruojuosi tik į krepšinį. Tačiau kai baigsiu karjerą, niekada negali žinoti – galbūt šios žinios pravers.

O gal ketinate studijas tęsti toliau?

Kol kas ne, ypač dabar, kai pradėjau legionieriaus karjerą. Bet gal grįšiu į VDU kai būsiu „senukas“.

Ar iš tikrųjų VDU – daugiau nei specialybė? Ar studijų metais teko sužinoti dalykų, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su pasirinkta specialybe, tačiau vėliau pravertė krepšinyje ir gyvenime?

Mokykloje nebuvau anglų kalbos pirmūnas, todėl pradėjęs mokytis universitete turėjau galimybę tas žinias sustiprinti. Tai padėjo bendraujant su krepšininkais iš užsienio ir prisidėjo prie vertingo žinių bagažo – visur pagrindinė kalba yra anglų.

Taip pat pravertė ir pažintis su skirtingomis kultūromis – žaisti atvažiuoja įvairūs krepšininkai iš skirtingų pasaulio kraštų, reikia galvoti, kaip su jais bendrauti. Tad gal ir tai kažkiek padėjo.

Jei šiandien vėl reikėtų rinktis universitetą, ką rinktumėtės?

Manau, tai tikrai vėl būtų VDU, nes esu labai patenkintas tuo, ką gavau. Visada būsiu dėkingas visiems, kurie man padėjo, nes nebuvau pavyzdinis studentas. Iš naujo pradėdamas studijuoti tikrai nesirinkčiau jokio kito kelio.

O kokia buvo atmosfera studijų metu? Kokį įspūdį paliko bendravimas su dėstytojais?

Man patiko, kad dauguma dėstytojų nelaikė manęs kažkuo žemesniu, bendravo tarsi būtume lygūs, draugiškai. Teko girdėti, kad kituose universitetuose dėstytojai žiūri į studentą iš aukšto, o čia visi buvo geranoriški ir tuo pačiu išreikalaudavo studentų darbą, bet tai buvo demokratiška ir draugiška.

Grįžkime prie krepšinio – Lietuvos studentų rinktinė liepos 6–17 d. dalyvaus pasaulio vasaros universiadoje Kazanėje. Ką prognozuotumėte šiai rinktinei, kurioje šiemet žaidžia net 8 VDU krepšininkai?

Studentų rinktinė atrodo tikrai galingai, bet prognozuoti sunku – nemačiau, kaip jie žaidžia, nežinau, kaip treneriams pavyko suburti komandą. Manau, kad viskas bus gerai, tačiau neaišku, kokios bus kitų šalių rinktinės – tarkim, negali numatyti, kokios komandos atvyks iš valstybių, kuriose vyrų krepšinis yra aukšto lygio. Bet aš žiūriu optimistiškai, nes studentų komanda siejama su vyrų rinktine ir universiadai rengiasi rimtai, atsakingai. Manau, kad tikrai gali būti medalis ir, reikia tikėtis, pats geriausias.

2007 m. Jūs šioje universiadoje iškovojote auksą. Kas tuomet lėmė sėkmę?

Manau, tai buvo gera karta, turnyrui buvo rimtai ruošiamasi. Važiavome ne dalyvauti, o laimėti. Buvo labai sunkių varžybų, bet mums pavyko ne tik surinkti gerus žaidėjus, bet ir suburti gerą komandą – buvome kaip vienas kumštis, vieni kitiems padėjome, ir tai buvo pagrindinė priežastis, leidusi mums laimėti.

Kalbant apie studentišką krepšinį su VDU, Paulius Motiejūnas minėjo, kad buvote labai susižaidusi komanda. Gal pamenate kokių smagių nutikimų iš tų laikų?

Aš atėjau vėliau, bet P. Motiejūno kartos krepšininkai buvo susižaidę ir aikštelėje, ir už jos ribų. Aišku, ir mano laikais buvo gera atmosfera, bet tada buvo daugiau profesionalų, kurie žaidė skirtingose LKL komandose, todėl būdavo sunku susiburti. Kiek girdėjau, žaidėjai, kurie buvo už mane vyresni 3-4 metais, buvo subūrę tikrai gerą komandą, kuri bendraudavo ne tik aikštelėje, bet ir po varžybų – važiuodavo kartu vakarieniauti, švęsdavo pergales, visi buvo draugai.

Vis pasigirsta priekaištų dėl to, kad LSKL žaidžia LKL krepšininkai – kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Čia nėra vienos teisios pusės – priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Aišku, tai ypač naudinga krepšininkams, kurie žaidžia LKL, tačiau ten gauna mažiau laiko – tuomet studentų lygoje jie gali daugiau atsiskleisti, pajausti žaidimo ritmą. Tai naudinga ir universitetui: kuo stipresni krepšininkai, tuo geresni komandos rezultatai.

Tačiau žiūrint iš paprastų studentų pusės, atrodo, kad jų vietą užima profesionalūs žaidėjai, neleidžia jiems žaisti. Čia teisūs ir tie, ir tie – vienos teisybės turbūt nėra. Visą laiką bus tokie argumentai iš abiejų pusių.

Man pačiam buvo labai naudinga, kai mažai žaisdavau „Žalgiryje“, o studentų varžybose tikrai atiduodavau visas jėgas, pajausdavau žaidimo ritmą. Galbūt būdamas paprastas studentas aš nenorėčiau, kad profesionalas užimtų mano vietą.

VDU krepšinio komanda užsitarnavo čempionišką reputaciją. Ar domitės kaip jai sekasi dabar?

Tikrai taip. Net ir gyvendamas Rusijoje, žinau, kad šiemet komandai po ilgos pertraukos nepavyko apginti titulo, bet kažkada turėjo ateiti ta diena. Ilgą laiką buvome čempionai, visi priprato, užmigome ant laurų. Nieko, manau, kad tai bus gera pamoka, kitais metais reikia vėl tikėtis aukso. Domiuosi kas vyksta, pabendrauju su VDU krepšinio „bosu“ Vladu (V. Juknevičiumi, VDU krepšinio komandos treneriu, – red. past.) – nėra taip, kad baigiau ir nebeįdomu.

Dėkojame už interviu!

Kalbino Martynas Gedvila (m.gedvila@vkt.vdu.lt) ir Kristijonas Jakubsonas (k.jakubsonas@vkt.vdu.lt).