M. Drunga. Mirties bausmės mitas

2066

Mirtis gali būti baisus dalykas, bet ar tai – bausmė? Dažnai sakoma, jog iš visų bausmių mirties bausmė pati didžiausia. Todėl kai kas ir gailisi, kad Europoje ji panaikinta, ir reikalauja ją grąžinti, kad už itin nuožmius nusikaltimus būtų adekvačiai baudžiama. Sakoma, kad jei žudikas tyčia ir sąmoningai nužudė nekaltą žmogų, turi būti nužudytas jis pats – tada bausmė atitiks nusikaltimą.

Mykolas Drunga, m.drunga@pmdf.vdu.lt

Žudikus reikia bausti…

Nors sutinku, kad žudikus reikia bausti – ir bausti pačia sunkiausia bausme, niekaip negaliu sutikti, kad mirties bausmė – pati sunkiausia. Yra sunkesnių – pvz., kalėjimas iki gyvos galvos, be jokios amnestijos ar pasigailėjimo perspektyvos. O mirtis – išvis ne bausmė. Taigi nubausti nuožmų žudiką mirties „bausme“ tolygu paleisti jį iš gyvenimo realiai nenubaudus.

Bet jei mirtis – ne bausmė, tai kodėl draudžiama žudyti, kodėl žmogžudystė yra nusikaltimas, netgi baisus? Ogi pirmiausia todėl, kad tu neturi teisės atimti kitam gyvybę, nes ne tu jam ją davei. Pagal krikščionišką moralę, neturi teisės net į savižudybę, nes ne tu sau davei gyvybę, o Dievas ją tau davė. Tik Kūrėjas turi teisę savo  sukurtajam atimti gyvybę. Tačiau ir nekrikščioniška, bet  humanistinė moralė griežtai draudžia kitam atimti gyvybę, nebent tai būtina savigynos tikslu – kad išgelbėtum savo ar kitų nekaltų žmonių sveikatą ar gyvybę. O žudiką sustabdyti nuo kitų žudymo galima užtikrintu kalėjimu iki gyvos galvos.

… bet ne mirties „bausme“

Yra ir kita priežastis, dėl kurios žmogžudystė – sunkus nusikaltimas. Prie to tučtuoj prieisime, bet prieš tai pagaliau pasiaiškinkime, kodėl sakau, kad mirties „bausmė“ – išvis ne bausmė. Tai kyla iš pačios bausmės sąvokos. Bausmė turi skaudėti, ji baudžiamajam turi nešti kančią, o mirties bausmė kaip tik kančią nutraukia, ji atima bet kokią skausmo ar kančios galimybę. 

Tiksliau sakant, visa mirties bausmės kančia yra pasmerktojo iškenčiama prieš bausmės taikymą, tai jos laukimo kančia, kuri baigiasi tą akimirką, kai bausmė įgyvendinama, kai mirtis įvyksta, kai mirtina injekcija ar kita mirties priemonė „suveikia“.

Keista „bausmė“, kuri skausmą kelia tik tol, kol dar neįvykdyta! O kai įvykdyta, tuo labiau „nubaustasis“ nebejaučia jokios kančios.  Vadinasi, ne mirtis yra bausmė, o tas teroras, kurį išgyvena jos belaukiantysis. Ir kuo ilgiau tas laukimas tęsiasi, tuo didesnė myriop pasmerktojo kančia.

Žudikus reikia priversti (humaniškai) kęsti

Bet tolygią kančią galima sukelti ir kitais būdais. Pvz., yra tokių kalėjimų, į kuriuos uždarytas žmogus iš skausmo rėkia ir maldauja, kad jį nužudytų, bet kalėjimo sargai to nedaro – jį jie kankina tol, kol jis pats numiršta. O jei ilgai nemiršta, bet jis vis toliau kankinamas – tai pati žiauriausia bausmė, kuri tik gali gyvenime būti. Pati žiauriausia.    

Vis dėlto tokią bausmę net ir nuožmiausiam recidyvistui taikyti draudžia krikščioniška (ar bet kokia humanistinė) moralė. O moralės laikytis reikia, kitaip patys tapsime nusikaltėliais. Tačiau esama etiškai priimtinų alternatyvų. Patupdyk žmogžudį į gerai saugomą kamerą su pačiomis minimaliausiomis privilegijomis, be jokios vilties kada nors iš jo išeiti, – į kalėjimą, kur vienintelis kankinimas yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos, – ir tai bus nusikaltėliui didžiausia bausmė, kurios sunkumą jis pajus kiekvieną dieną ir kiekviena minutę.

Kai žudikai patys prašosi mirties

Daug studijų rodo, jog nuteistieji iki gyvos galvos, jei tik blaiviau mąsto ir suvokia, kas jų laukia net ir humaniškame kalėjime (ogi garantuotas laisvės atėmimas iki paskutinio atodūsio!), dažnai ilgisi  mirties „bausmės“ ir jeigu galėtų rinktis, tai rinktųsi būtent ją. Geriau mirti negu metų metus, netgi ištisus dešimtmečius kęsti griežtą, pastovų, niekada nesibaigiantį judėjimo ir veiklos ribojimą. Tokiems žmonėms mirties „bausmė“ reikštų pasigailėjimą, tiesiog išvadavimą iš nuolatinio psichinio skausmo. Tačiau tai skausmas, kurį sunkūs nusikaltėliai nusipelnė kentėti, užtat reikalavimas taikyti jiems mirties „bausmę“, nors prisistato kaip griežtas teisingumas, išties yra užsimaskavęs gailesčio rodymas. 

Žudikas nenusipelno būti greitai nužudomas – jis nusipelno kuo ilgiau gyventi skausmuose. Bet tie skausmai turi būti ne fiziniai, budelio rankos sukelti, o psichiniai, lydintys nusikaltėlį ir nepaleidžiantys jo per visą sąmoningą jo gyvenimą. Tada bausmė bus ne tik humaniška, bet ir tikra. 

Žinoma, daugelis žmonių, ypač ne tuos filosofus prisiskaitę ar išvis nieko rimto neskaitę, to nesupranta. Prie pastarųjų dažniausiai priklauso svetimą kraują pralieję nusikaltėliai, tai paprastai neinteligentai, geriausiu atveju pusinteligenčiai, užtat jie ir bijo mirties „bausmės“ labiau negu įkalinimo iki gyvos galvos. Deja, ir tariamai išsilavinę įstatymų leidėjai, teisėjai, prokurorai, pasiskaitę, pvz., Hėgelį, bet ne Šopenhauerį, į mirties bausmės mitą įtikėję.

Bet grįžkime prie bausmės sąvokos. Kai kas gali man papriekaištauti, kad bausmė ne tik tada bausmė, kai ji baudžiamajam sukelia kančią, bet ir tada, kai ji ką nors vertingo iš jo atima (net jeigu tuo metu jis pats to nesuprastų). Mirties bausmė, girdi, yra didžiulė bausmė ne tiek dėl su ja susijusios kančios (kuri jaučiama tik bausmės dar neįvykdžius), kiek svarbiausia dėl to, kad ji negrįžtamai atima iš žmogaus gyvybę – su visomis jo dar nenugyvento gyvenimo galimybėmis, kurios lieka amžinai nerealizuotos.  

Kaip tik dėl šios priežasties ir mirties bausmė yra tikra bausmė, ir  žmogžudystė yra nusikaltimas, – teigia oponentai. Tai rimtai skambantis priekaištas mano pozicijai – bet, sakau, rimtai skambantis, o iš tiesų iliuzinis, toks pat iliuzinis, kaip ir staigios mirties vadinimas „bausme“. Bet apie tai – kitą kartą.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.