Lozoraičių šeimos ir diplomatijos studijų reikšmė Kaune

530

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dokt. Mindaugas Norkevičius

Kaunas nuo tarpukario yra puikiai žinomas kaip diplomatijos centras Lietuvoje. Rašytojo ir diplomato Antano Vaičiulaičio dukros Danutės Vaičiulaitytės-Nourse teigimu, šis miestas ir Vytauto Didžiojo universitetas turi puikią galimybę sekti vieno svarbiausių Lietuvos diplomatų, Stasio Lozoraičio, veiklos pėdsakais.

Ar galėtumėte mintimis grįžti į laikotarpį, kuomet kartu su Stasiu Lozoraičiu dirbote kuriant Lietuvos ambasadą Vašingtone (JAV), kokius įsimintinus įvykius galite išskirti iš šio laikotarpio? Jus siejo artimi ryšiai su Lozoraičiais, kaip galėtumėte apibūdinti šią iškilią diplomatų šeimą?

Po studijų ir diplomatinės tarnybos Italijoje, Stasys Lozoraitis 1983-1991 m. buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Vašingtone ir 1991-1993 metais tapo pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV.  Nuo 1989 m.,  Vašingtono  pasiuntinybėje buvo  ypatingi laikai – pilni  istorinių įvykių, judėjimo, emocijos ir noro veikti už idealus, kurie didesni už save, kovoti iš naujo už tėvynę. Kai nepriklausomybė buvo atkurta 1990 metais, jis buvo ypatingas lyderis, kuris mus pašaukė, ir kai kurie iš mūsų turėjo privilegiją dirbti šalia S. Lozoraičio tuo metu.

Ambasadorius S. Lozoraitis 1991 m. interviu savaitraštyje „Draugas“ sakė: „Mano pirmasis tikslas buvo atidaryti pasiuntinybę kiek galima didesniam lietuvių skaičiui ir padaryti iš jos bendrus namus, kuriuose kiekvienas galėtų rasti tai, ko jis nori:  lietuviai – padrąsinimo, dvasinės, politinės paramos; amerikiečiai – informacijos, kontaktų su mūsų tautiečiais, su mūsų kraštu.  Reikėjo ieškoti kontaktų su spaudos žmonėmis, su įvairiomis amerikiečių organizacijomis. Turiu pasakyti, kad man iš pat pradžių labai padėjo Amerikos lietuviai, visada pasiruošę dirbti, veikti, paremti. Kai atėjo istorinės dienos, kada atstatėm savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, kovojome ne vieni. Tai buvo didelis visos lietuvių tautos nuopelnas. Dabar viskas, kas buvo pergyventa, matyta, dėl ko buvo kentėta – visa tai yra istorija“ .

1991-1993 metais per aukų rinkimą buvo nuostabūs laikai ir pasiaukojimai. Pati atidarydavau laiškus, kartais su vienu doleriu ir ilgu ranka rašytu laišku. Priėmėme palikimus – žmonių paskutinius testamentus, dar prisidėjo didesnės aukos, įvairūs fondai. Taip buvo galima išsilaikyti ambasadoje, užmokėti sąskaitas, išlaikyti veiklą, kur dirbo apie 8-13 žmonių, už labai mažus arba be jokių atlyginimų ir normalių darbo sąlygų. Jo žmona Daniela buvo didžiausia mecenatė. Už savo pinigus ji išlaikė ambasados rūmus ir veiklą tuo laikotarpiu.

Atstatymo darbas buvo nelengvas ir buvo reikalingos kiekvieno pastangos. S. Lozoraitis pripažino: „Turiu pakartoti ir pabrėžti, kad Lietuvos diplomatijos tarnybos darbui užsienio lietuvių daugumos parama buvo pats svarbiausias faktorius“. Ambasados išsilaikymas per šį laikotarpį  yra tik vienas pavyzdys, apie kokį gilų tikėjimą, viltį ir meilę Lietuvai diplomatas iššaukė iš žmonių vidaus.

Tarpukariu Kaunas buvo reikšmingas diplomatijos miestas, ar tai gali lemti ir diplomatijos studijų šiame mieste populiarumą ir išskirtinumą? VDU magistrantūros studijų programos „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ studentai turi galimybę laimėti vardinę ambasadoriaus S. Lozoraičio stipendiją atlikti stažuotei Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Romoje. Kokia, Jūsų nuomone, yra šios stipendijos reikšmė?

Po S. Lozoraičio mirties, 1994 metais, buvo įkurti įvairūs atminimo įamžinimo projektai. Daniela Lozoraitienė galvojo kaip  įamžinti  S.  Lozoraičio  veiklą ir  jo garbingos giminės tradicijas.  Ambasadoriui buvo ypač svarbu, kaip paruošti ateinančias kartas diplomatijos tarnybai. 2002 m. bendradarbiavimas prasidėjo, kai, su D. Lozoraitienės palaikymu ir paremiant Seton Hall universitetui, VDU buvo pradėta nauja magistrantūros studijų programa „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“. Tokiu būdu Kaunas pratęsė tarpukario laikotarpio Lietuvos diplomatijos centro tradicijas, ir steigiant ir vystant šias studijas, VDU akademinė bendruomenė jautė pareigą puoselėti šio laikotarpio lietuvių diplomatų atminimą. Naujoji studijų programa pagal stojančiųjų skaičių kol kas yra pati populiariausia universitete, o jos absolventai sėkmingai darbuojasi Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinėje tarnyboje, įvairiose organizacijose ir institucijose, susijusiose su tarptautinių kontaktų plėtojimu. Pradėjus studijų programą, jos studentai buvo skatinami Stasio Lozoraičio stipendija už geriausius studijų rezultatus.

Nuo 2011 m. Lozoraičių stipendija skiriama atlikti praktikai Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje. Ši iniciatyva turi didelį pasisekimą tarp programos magistrantų. Aktyviai prie jos įgyvendinimo prisideda diplomatai, atstovaujantys Lietuvai Italijoje. Reikia paminėti, kad D. Lozoraitienės finansinės paramos dėka VDU atsirado mokslinis leidinys „Politikos mokslų almanachas“, kuriame publikuojasi Lietuvos ir užsienio politologai. Nuo įkūrimo 2001 m. iki 2017-ųjų magistrantūros programą „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ baigė beveik 250 absolventų. Apie pusę jų dirba diplomatinį arba panašaus pobūdžio darbą. Tai vienas pavyzdys iš projektų įamžinti S. Lozoraičio ir jo garbingos šeimos tradicijas, siekiant, kad jos pasiektų dabartines ir ateinančias kartas.

Po Danielos Lozoraitienės mirties 2010 metų pabaigoje, veikiant su jos šeima ir Lietuvos ambasadoriumi Italijoje, paskirstėme iš jos namų Romoje viską, kas turėjo sugrįžti į Lietuvą. Persiuntėme likusių šeimos ir diplomatinių archyvų, istorinės medžiagos, daugybę knygų, paveikslų, baldų ir kitų dalykų, kurie praturtins Lietuvą ir jos diplomatinę tarnybą bei istoriją. D. Lozoraitienės žodžiais noriu pridurti, kad S. Lozoraitis niekada nebuvo žmogus be tautos, jis visada turėjo tautą ir kovojo, kad ją atgaivintų. Jis sakydavo: „Aš atstovauju amžinai Lietuvai, kuri buvo, yra ir bus“. Per savo diplomatinę tarnybą, panašiai kaip jo tėvas, brolis ir senelis, ištvėrė sunkiausias situacijas pagal tą vieną idėją, neieškant nei garbės, nei pasitenkinimo, materialistiško pelno.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.