Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą

182

Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Andžejaus Pukšto (Andrzej Pukszto) kalba Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjime.

Gerbiamas Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiamas Prezidente Valdai Adamkau, gerbiamas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke, gerbiamas Ukrainos Aukščiausios Rados Pirmininke, gerbiama Lenkijos Respublikos Seimo Vicepirmininke, gerbiami Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, ambasadoriai, kalbėti apie 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos reikšmę tuo metu, kai visos mūsų šalys – Lietuva, Lenkija ir Ukraina – švenčia valstybingumo atkūrimo šimtmečius – ypatinga proga ir atsakomybė. Ir nėra turbūt geresnės formulės, sujungiančios 1791-uosius, 1918-uosius ir 2018-uosius metus – kaip teisės, laisvės ir demokratijos sąsajų formulės. Būtent šie kelrodžiai ir buvo pagrindiniai Gegužės 3 d. Konstitucijos kūrėjams. Didelis paradoksas, kad Konstitucija buvo priimta tuo metu, kai didžiulė, unikali kelių tautų jungtinė valstybė jau buvo ties žlugimo riba.

Stiprinti vidinę santvarką, vidaus reformas, demokratizuoti valstybę – tokią išeitį matė tų metų šviesuomenė. Tai buvo iš tiesų drąsus žingsnis, nes pirmas mūsų Europos kontinente ir antras pasaulyje, turint omenyje Jungtinių Amerikos Valstijų atvejį.

Atsigręžiant į 1791 m. gegužės 3 d., pagristai kyla klausimų dėl Konstitucijos kūrėjų intencijų ir vizijų bei tuometinės socialinės-kultūrinės situacijos. Apie kokią valstybę svajojo ta drąsioji dalis tuometinio politinio elito, kaip jie suprato teisinės kultūros sampratą, kaip tai turėjo, pagal jų įsivaizdavimą, padėti išsaugoti valstybę nuo agresyvios Rusijos imperijos ir jos sąjungininkų – Austrijos imperijos ir Prūsijos?

Nėra čia lengvų atsakymų mums, XXI amžiaus, elektroninių medijų, greitos aviacijos ir skubių sprendimų amžiaus piliečiams. Nors teisės ir laisvės koreliacijos problema buvo ir išlieka kaip niekada aktuali. Gal ir nenori dalis dabartinių politikų šios užduoties matyti, bet demokratijos kokybės klausimas nėra išbrauktas iš XXI amžiaus Europos Sąjungos ir atskirų šalių darbotvarkių.

Apie tai žinojo, be kita ko, XIX amžiaus pradžios Lietuvos diduomenė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės palikuoniai. Dar prieš Lietuvos istoriografijos tėvą Simoną Daukantą ir tautinio Sąjūdžio patriarchą Joną Basanavičių buvo bandyta atsakyti į klausimą: „kas yra lietuvis?“.

Atsakymas buvo paprastesnis, negu kas nors čia tikisi – „Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą“. XIX amžiaus pradžioje nebuvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės, bet dar galiojo 1588 metų unikalus teisės aktų rinkinys, visiškai nesuprantamas Rusijos imperijos valdovui, sukurtas remiantis geriausių Europos politinės minties tradicijos, pradedant nuo senovės Romos, dvasia – Lietuvos Statutas. O lietuvybė – tai pasirodo ne etninis kriterijus, o kažkas tokio, kas yra visiškai neatsiejama nuo laisvės dvasios ir laisvo apsisprendimo.

Už teisę būti laisviems, už demokratijos pradžią ne tik bajorijos, bet ir miestiečių, ir valstiečių savo galvas paguldė 1863 metų sukilimo vadovai: iš Volynės kilęs Zigmas Sierakauskas ir Kostas Kalinauskas, lietuvių-lenkų-baltarusių pasienio sūnūs. Čia, Vilniuje, visiškai netoli, šalia esančioje Lukiškių aikštėje, caro valdžia pakorė šviesuolius, kurie parodė tuometinei Europai, kad laisvės ir teisės arealas, net aprėptas Rusijos caro, vis dar gyvuoja  tarp Dniepro ir Nemuno, tarp Vyslos ir Dauguvos. Kaip žinome, jų palaikų suradimas ir identifikavimas užtruko pusantro amžiaus ir dar šiuo metu prie jų ir kitų sukilėlių kapų dirba Lietuvos archeologai…

Z. Sierakausko ir K. Kalinausko patriotinės iniciatyvos nuskriejo labai toli, už buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ribų. Paskatino kai kuriuos Rusijos veikėjus judėti demokratijos permainų keliu. Drįstu teigti, kad Vilnius ir dabar atlieka Rusijos demokratijos kūrimo centro vaidmenį. Čia turiu omenyje Gario Kasparovo ir kitų žymių Rusijos opozicionierių Vilniuje rengiamus kasmetinius laisvos Rusijos forumus.

1918 metais Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių kūrėjai ne tik jautė pareigą pratęsti XVIII amžiaus valstybingumo tradicijas ir kurti naujus valstybinius darinius ant demokratijos, šiuolaikinio parlamentarizmo ir tarptautinių teisinių įsipareigojimų pamatų. Tie bandymai, kaip žinome, ne visada buvo sėkmingi. Todėl minint šiuolaikinių valstybių šimtmečio jubiliejus svarbu ne tik švęsti, bet ir permąstyti tarpukario laisvės ir teisės kontekste padarytas klaidas.

Baigdamas savo trumpą refleksiją, norėčiau stabtelti ties Stasio Lozoraičio vyresniojo, kuris vadovavo Lietuvos Respublikos egzilinei diplomatijai Šaltojo karo metais, ir jo pusbrolio, vilniečio, garsaus rašytojo Juzefo Mackevičiaus (Józef Mackiewicz) asmenybėmis.

J. Mackevičius – vienas iš didžiausių pokario plunksnos meistrų, ypatingai apdainavo laisvės ir teisės paradigmas mūsų lotyniškos civilizacijos kontekste. Jis, gyvendamas pokariu Miunchene, nuolat bandė priminti Vakarų pasauliui ir visai žmonijai Katynės ir Panerių tragedijas, kaip dviejų totalitarizmų įsiviešpatavimo pasekmę, bandė taip pat pristatyti ir teisinę kritinę situaciją už geležinės uždangos.

Jo giminaitis – S. Lozoraitis tą patį darė už Atlanto vandenyno. „Kokiai Lietuvai atstovaujate?“, – bandė jo ironiškai klausti kai kurie Vašingtone dirbantys diplomatai, nors puikiai žinojo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nepripažino Baltijos valstybių sovietinės okupacijos.

„Atstovauju Lietuvai, kuri buvo, yra ir bus“, – tokį atsakymą turėjo jiems Lietuvos diplomatijos vadas.

Taigi, minėdami 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos jubiliejų, rūpinkimės savo valstybių teisinėmis sistemomis, globokime laisvės principus ir kartu kurkime Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą – kurios buvo, yra ir bus. O jeigu gerai pasistengsime, gal po kelių metų prie šio proceso prisijungs ir su mumis švęs demokratinės Baltarusijos atstovai. Ačiū jums už dėmesį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.