Leonidas Donskis: Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai

Filosofas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Leonidas Donskis

Aš netekau savo artimo draugo Anglijoje 2012 m. Jis buvo talentingas istorikas, tyrinėjęs Baltijos vokiečius ir Latvijos moderniąją istoriją. Sykiu jo būta vieno iš pačių garsiausių britų diplomatijos ir politikos Baltijos šalyse istorikų.

Tai Johnas Hidenas, Bradfordo universitete įkūręs pirmąjį Jungtinėje Karalystėje ir visoje Europoje Baltijos studijų ir tyrimų centrą.

Johno būta ne tik nuostabaus kolegos, bičiulio, istoriko. Jis įkūnijo viską, už ką neįmanoma nemylėti akademinės Anglijos – lengvumą, humorą, minties aštrumą, žaibišką niuanso pagavą, profesinę ir žmogišką ištikimybę.

Tai Johnas Hidenas, Bradfordo universitete įkūręs pirmąjį Jungtinėje Karalystėje ir visoje Europoje Baltijos studijų ir tyrimų centrą. Johno būta ne tik nuostabaus kolegos, bičiulio, istoriko. Jis įkūnijo viską, už ką neįmanoma nemylėti akademinės Anglijos – lengvumą, humorą, minties aštrumą, žaibišką niuanso pagavą, profesinę ir žmogišką ištikimybę. Vieno dalyko tik aš nežinojau apie savo bičiulį, su kuriuo man teko kartu dirbti Bradfordo universitete, – jis turėjo rašytojo talentą, kurį paliudijo prieš pat mirtį išleisdamas knygą apie keistą universiteto dėstytojo karjerą verslo pasaulyje.

Tai jo romanas „Town and Gown“ („Miestas ir akademinė mantija“). Jame pasakojama apie vokiečių kalbos dėstytoją, kuris netikėtai gauna įdomų pasiūlymą po miestą ir jo apylinkes vežioti ir vedžioti turtingus vienos vietos bendrovės verslo partnerius vokiečius.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.

Jis stebi keistą procesą, kurį vis labiau linkęs suvokti kaip dvi paralelines tikroves: greitą komercinę savo sėkmę verslo pasaulyje ir sykiu greitą bei nenumaldomą savo tikrojo pasaulio – akademijos – žlugimą.

Ir paaiškėja, kad universitetą gali pradėti naikinti ne fašistinės ir antihumanistinės idėjos, ne ideologinis ir politinis fanatizmas, ne neapykanta modernybei, ne panieka žmogui ir panašiai, o viso labo tik… racionalizacija, reforma ir etatų mažinimas, kurio esmė paprasta – reikia taupyti.

Nes kalbos ir humanistika neatsiperka – jos paprasčiausiai nenaudingos, brangiai kainuoja ir verslo požiūriu kenkia universitetui.

Ir iš tiesų, jei į mokslą, išsilavinimą ir universitetą žvelgi ne kaip į fundamentalią investiciją į šalies ateitį, o kaip į išlaidas (o šiuolaikinė vadybininkų ir politikų klasė kitaip, regis, ir nežiūri), tada akivaizdu – nuostolinga.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.

Neturint tikros ateities strategijos, vienintele strategijos forma virsta išgyvenimo strategija. Kitaip tariant, strategija nyksta kaip tokia – jai niekas nebeturi laiko. Lieka tik politinė taktika ir verslo planas – o tai daugmaž vienas ir tas pats mūsų laikais.

Nebėgant ilgo nuotolio, viskas virsta sprintu ir spurtu. Nebelieka egzistencinio maratono bėgikų. Lieka vien sprinteriai.

Todėl iš trumpalaikės perspektyvos žvelgiant (mat ilgalaikės, kaip minėta, nebelieka, nes vadyba ir rinka pagal apibrėžimą neturi laiko ir nelaukia) universitetus reikia nuolatos, be perstojo reformuoti, mažinti, vadybinti, efektyvinti, racionalizuoti ir reitinguoti.

Įsivaizduokime, kaip reikėtų tą patį daryti su ligoninėmis, simfoniniais orkestrais, styginių kvartetais, operos ir baleto teatrais? Jų lygis ir kokybė būtų nustatomi verslo ir vadybininkų klasės – reformuojant, mažinant, vadybinant, efektyvinant, racionalizuojant ir reitinguojant juos. Kitaip tariant, analizuojant jų įplaukas ir išlaidas.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.

Juk liūdna realybė yra tokia, kad rinka ir universitetai gyvena skirtingose laiko juostose. Tai skirtingos sociokultūrinės zonos.

Rinkos laiko juosta – amžinasis čia ir dabar, tik su žvilgsniu į pačią artimiausią ateitį, kuri ir yra dabar, tik įvyks ir bus įvardyta rytoj.

Universiteto laiko juosta – lėta ir refleksyvi kaita, kanono ir naujovės įtampa, istorija ir modernybė vienu ir tuo pačiu metu, moderniosios įtampos ir aktualizavimas to, kas Antikos laikais arba XVII a. vyko tarsi su mumis.

Rinkoje nėra mokytojų ir mokinių, joje veikia lyderiai, vadovai ir operatoriai, dalis kurių geba formuoti ad hoc, čia pat vietoje sukuriamas ir išmontuojamas komandas.

Universitetai šimtmečius formuoja minties mokyklas ir lėtą savęs tobulinimą. Tuo tarpu rinkos modelis, mechaniškai perkeltas į universitetus, mūsų akyse naikina mokytojo ir mokinio santykį.

Išgyvena tik lyderystė, kuri su pedagogika ir žmogaus ugdymu niekaip nėra susijusi – ji tam paprasčiausiai neturi laiko. Lyderiai reikalingi greitai sėkmei arba krizės įveikimui.

Ilgalaikė strategija – tai ne lyderystė, o visiška jos priešybė. Tam kad lyderiai kažką kažkur nuvestų, reikia, kad žmonės apskritai susikalbėtų ir neišsižadėtų logikos, argumentacijos, istorijos pojūčio ir bendrų referentinių laukų. O tai juk ir yra universiteto darbas bei tikslas.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.

Mums pakanka prisiminti neįtikėtiną, bet deja, jau pamirštą dalyką: Antikos pasaulyje buvo vartojamas dvi sąvokos, kuriomis romėnai (ir jų mokytojai graikai) nusakė viską, ką aš čia rašau.

Tai otium (lotynų k. lėtas ir laisvas laikas, skiriamas mąstymui ir sielai ugdyti) ir negotium (lotynų k. greitas ir užimtas laikas, kurio metu kažkas gimsta intensyvioje mūsų praktikoje – iš čia „negociantų“ terminas, kuriuo kažkada buvo vadinami pirkliai ir komersantai).

Tai tos pačios dvi skirtingos laiko juostos, kaip aš jas vadinu, be kurių žmonija neišgyventų. Yra laikas rinkti akmenis, ir yra laikas juos mėtyti, kaip byloja Ekleziastas. Laikas brandinti ir laikas raškyti. Laikas mąstyti ir laikas veikti.

Kodėl mes užmiršome šiuos paprastus, bet sykiu esminius dalykus? Todėl, kad mūsų akyse miršta ne tik universitetas – šiuo metu mes stebime pomirtinę jo egzistenciją, arba tai, ką aš vadinu postakademiniu universitetu.

Miršta valstybės švietimo ir mokslo strategija. Viskas, ką valstybė daro šiandien, tėra siekis dalyvauti universitete, kaip žaidimų aikštelėje, kurioje korporacijos ir valstybinė biurokratija kuria bendros galios ir įtakos lauką. Ir tai yra naujasis monstras, gerokai pavojingesnis universitetams, nei skyrium paimti abu jo sandai.

Giedama ta pati mantra apie darbdavius ir įsidarbinimą, kaip universiteto sėkmės ir net jo lygio vertinimo kriterijų, pamirštant, kad universiteto misija yra ne gaminti pigią darbo jėgą mūsų industrialistams (kurie nieko daugiau iš jo nenori ir nesitiki), o apmąstyti visuomenę, šalį, jos egzistencines įtampas, socialinius ir politinius pamatus, dabartį ir ateitį.

 Universitetai įmąsto savo šalį ir visuomenę į laiką ir pasaulį. Jie formuoja žvilgsnius ir akis, kurios tą tikrovę suvokia, artikuliuoja, apmąsto, įprasmina, išsaugo, apgina ir keičia, jei to reikia.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.

Kas griauna universitetus? Maži ir banalūs dalykai. Ne Liuciferis ir Mefistofelis. Ne blogis ir piktosios dvasios. Jei tai ir blogis, tai jis takusis, o ne tvirtasis.

Ten, kur mes mėginame įžvelgti blogio genijų ir pikta pranašaujantį priešą, rasime ne jį gimdančius kalnus, o viso labo tik juokingą pelytę – nenusisekusį mokslininką, tapusį politiku arba administratoriumi. Arba pilką biurokratą, nekenčiantį intelektualių ir laisvų žmonių. O gal revanšo ištroškusį politikos ir kultūros veikėją, tapusį ministru ir keršijantį jo neklausantiems ir rimtai netraktuojantiems profesoriams.

Kartais tas blogis dar banalesnis. Tai idėjinis, politinis ir moralinis vakuumas, gimstantis iš gyvenimo supainiotose laiko zonose.

Ten, kur reikia mąstyti, primetamas veiksmas, praktika ir visa jos bereikšmė proza. O ten, kur kaip tik reikia veikti, pradedama paralyžiuoti vienas kitą beprasmėmis vienas kito sulaikymo taktikomis, visa tai painiojant su demokratija.

Ir dar. Blogis slypi greitos sėkmės ir naudos troškime. Godume. Nenore, kad kas nors taptų savo paties projektu ir laisvu kūriniu, užuot buvęs vien tavo naudos ir sėkmės įrankis.

Lygiai kaip blogis slypi abejingume ir vienas kito ignoravime – ypač valingai ir sąmoningai ignoruojant talentingus žmones.

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.

Visas šias liūdnas tiesas man priminė mano mirusio bičiulio romanas „Miestas ir akademinė mantija“. Johnas Hidenas daug ką patyrė pats. Jo universitete buvo uždaryta Europos studijų katedra – viena iš pačių geriausių visoje Jungtinėje Karalystėje.

Penkių žvaigždučių katedra, kurioje dirbo pasaulinės klasės tyrinėtojai ir profesoriai, po jaunų Bradfordo anglų ir vietos pakistaniečių bendruomenės sukeltų riaušių nesurinko pakankamai bakalaurinio ciklo studentų ir buvo „reorganizuota“ dievai žino į ką – tiesiog taupant lėšas ir „racionaliai elgiantis su žmogiškais ištekliais“. Šitų biurokratinės ir vadybinės naujakalbės perlų galima pateikti į valias.

Tad romanas paremtas ir autoriaus išgyvenimais. Verta mums jį išsiversti į lietuvių kalbą ir išleisti. Po Johno Williamso „Stounerio“ turėtume dar vieną puikų akademinį romaną – Johno Hideno „Miestą ir akademinę mantiją“.

Akyse mirštant universitetams, gal lietuvių autoriai, ypač plunksnos neapleidę akademiniai žmonės, griebsis Bildungsroman naujosios versijos arba lietuviško akademinio romano. To mums labai reikėtų, idant neužmirštume, jog…

Mus sugriauna maži ir banalūs dalykai.