„Laiškai Sofijai“ – filmas, kuriame muzika nesuvaidinta

3155

Kovo 23–24 d. festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvos publikai buvo pristatyta ypatinga dovana – britų režisieriaus Roberto Mullano filmas „Laiškai Sofijai“, pasakojantis apie legendinį lietuvių kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė pats kompozitoriaus provaikaitis, pianistas, VDU Muzikos akademijos prodekanas Rokas Zubovas. Jis mielai sutiko papasakoti apie filmo idėją ir kūrybos procesą.

Filmo apie M. K. Čiurlionį idėją režisierius Robertas Mullanas brandino 15 metų. Kaip jis sužinojo apie mūsų kompozitorių ir kodėl užsidegė šia idėja?

Pats režisierius, Robertas Mullanas, daug metų dirbo BBC dokumentikos kūrėjų Rytų šalių komandoje. Jie važinėja po įvairias šalis, ieško įdomių temų, asmenybių. Jis yra kūręs filmus apie indų guru, nuverstą Irano šachą ir norvegų skulptorių, įpratęs lankytis įvairiose britams mažai pažįstamų kultūrų šalyse, jį intriguoja toks ieškojimo ir pažinimo procesas. Prieš keliolika metų R. Mullanas viešėjo VDU, skaitė psichologijos paskaitas. Tarp paskaitų jis ateidavo į greta universiteto esantį M. K. Čiurlionio meno muziejų pasiklausyti muzikos. Kartą prie jo priėjo darbuotoja ir parodė, kad čia yra dar ir paveikslų, tapytų to paties kompozitoriaus. Kai R. Mullanas pamatė tuos paveikslus, jam kilo mintis sukurti dokumentinį filmą ir per BBC parodyti M. K. Čiurlionį kaip niekam nepažįstamą genijų. Tačiau sužinojęs jo gyvenimo istoriją jis suprato, kad tai – medžiaga meniniam, o ne dokumentiniam filmui.

Kaip šią idėją pasitiko lietuviai, į kuriuos kreipėsi režisierius?

Lietuva šią idėją sutiko labai atsargiai. Režisierių tai nustebino, bet kadangi aš jau buvau šalia, padėjau jam eiti pasirengimo filmavimui kelią, daug ką paaiškinau. R. Mullanas niekaip nenorėjo suprasti, kodėl mes taip nenorime leisti žmogui ne iš Lietuvos prisiliesti prie M. K. Čiurlionio. Mano supratimu, taip nutiko todėl, kad mes neturime daug tokių pasaulinio lygio asmenybių, todėl mums labai baisu, kad kas nors vieną iš jų parodys ne taip, kaip reikėtų, ir tada mes visą gyvenimą gailėsimės. Iš tikrųjų mąsčiau, ką iš lietuvių asmenybių galėtume greta M. K. Čiurlionio pastatyti. Tokių išties nedaug – na, gal J. Basanavičius, Vytautas Didysis, gal dar vienas kitas žmogus per visą istoriją. Režisieriui taip ir paaiškinau: įsivaizduok, jei nuvažiuotum į Vatikaną ir pasakytum, kad nori ten statyti filmą apie Jėzų Kristų. Be abejo, visiems būtų baisu, kad sukursi, parodysi ne taip, kaip jie tikisi. Taigi nieko nuostabaus, kad ir mūsų aplinkoje ši idėja sukurti filmą vertinta skeptiškai.

Ar užsieniečio požiūris į M. K. Čiurlionį skiriasi nuo to, kaip jį suvokiame mes, lietuviai?

Aš pats nuo pat pirmo scenarijaus perskaitymo pagalvojau, kad iš šalies žiūrintis žmogus labiau mato tuos dalykus, kurie yra bendražmogiški. O mes, labai gerai suprasdami ir pažindami savo gentainį M. K. Čiurlionį, matome tai, kas yra autentiška ir unikalu. Papasakoti jo istoriją per tai, kas yra bendražmogiška, o ne tai, kas unikalu, veikiausiai yra geriau. Nes pasauliečiai, žiūrėdami šį filmą, vis tiek mėgins atrasti bendrų sąlyčio taškų, sąsajų su savimi, su savo patyrimu. Ir jeigu jų neatras, tai kūrėjo sumanymas liks neišgirstas ir nesuprastas. O jei atras kažką tokio, kas sieja jų pačių patyrimą su M. K. Čiurlioniu, tada jis bus išgirstas. Todėl žvilgsnis iš šalies tikrai gali padaryti daug ką, ko negali toje kultūrinėje terpėje besimaudantis žmogus.

R. Mullanui buvo labai svarbu parodyti visą bundančios Lietuvos kontekstą, kuriame M. K. Čiurlionis buvo tarsi žinios nešėjas, visa kultūrinė-socialinė dirva buvo pasiruošusi jį pagimdyti. Tuo metu jaunoji lietuviška inteligentija ėjo su lietuviška mintimi, žmonės iš naujo pajuto, kas yra lietuvis, kas yra Lietuva, o M. K. Čiurlionis per savo kūrybą buvo tarsi tų visų idėjų koncentratas. Būtent tai filme ir akcentuojama: visos Lietuvos budimo fenomenas.

1986 metais Lietuvos televizijoje taip pat buvo sukurtas meninis filmas apie M. K. Čiurlionį – „Žalčio karūna“. Ar galėtumėte jį palyginti su „Laiškais Sofijai“?

Iki šiol visi mano matyti filmai apie M. K. Čiurlionį buvo kūrėjų bandymai interpretuoti jo kūrybos ženklus. Gal kas nors tai pavadins jų stiprybe, bet mano akimis tai yra šių filmų silpnoji pusė: bandoma vaizdiniais perteikti M. K. Čiurlionio paveikslus arba muziką. Bet juk akivaizdu, kad tie interpretatoriai nėra tokio masto genijai, koks buvo M. K. Čiurlionis. Todėl neišvengiamai išeina kažkoks susiaurinimas, sumažinimas, uždedami limitai, o rezultatas – menkavertiškesnis.

Žiūrėdami ar klausydami kūrinį, kiekvienas iš mūsų kuriame savo vidinę interpretaciją, kiekvienas turime savą pasaulį, savas refleksijas. O šiame filme režisierius tiesiog rodo, kad tas žmogus visą laiką ieškojo, buvo kupinas kūrybinių sumanymų, idėjų, nuolat generavo kažkokias mintis, bet nebando tų minčių savo kūrybine kalba interpretuoti, palieka erdvės žiūrovui kurti savo interpretacijas. Todėl labiau akcentuojama būtent M. K. Čiurlionio gyvenimo istorija, o ne jo kūrinių interpretacija. Nors pokalbių, dialogų apie meną filme tikrai yra.

Prieš filmą žiūrovai informuojami, kad ne viskas, kas jame vaizduojama – tiesa. Ar galime pasitikėti režisieriumi, kad jis maksimaliai tiksliai pavaizdavo garsųjį menininką?

R. Mullanas labai rimtai perskaitė M. K. Čiurlionio biografiją ir daug medžiagos, susijusios su juo. Man pačiam buvo įdomu atrasti, kad nemažai dialogų teksto yra arba visiškai tiesioginės citatos iš M. K. Čiurlionio laiškų, arba labai artimos parafrazės – perteikiama tai, ką jis iš tikrųjų sakė, galvojo ir rašė savo laiku. Kai kurios mizanscenos galbūt nėra tikslios istoriškai, bet jos vis dėlto yra sumodeliuotos išanalizavus medžiagą ir kruopščiai ją apgalvojus. Tiek paties M. K. Čiurlionio, tiek jo draugų, pažįstamų portretai taip pat yra surinkti iš tų detalių, kurios yra žinomos. Už tai tikrai turėtume padėkoti režisieriui: jo sąlytis su filme vaizduojama epocha yra maksimaliai tikslus.

Ar nemanyta kviestis į pagalbą lietuvių specialistų, tyrinėjusių M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą?

Iš pradžių buvo minčių. Tačiau vėliau režisierius apsisprendė, kad tai yra ne dokumentinis filmas, todėl bus tikslingiau atsiriboti nuo tų ankstesnių traktuočių ir vertinimų. Manau, tai buvo geras sprendimas, nes režisierius pats jautė atsakomybę ir laisvę sukurti kažką. Šiuolaikinis menas yra dėl to, kad mes kiekvienas turime apie jį vienokią ar kitokią nuomonę, vienaip ar kitaip jį perskaitome iš naujo ir jis neišvengiamai rezonuoja mūsų sielose. Kitaip, negu prieš tai buvusios kartos – kitoks mūsų gyvenimas, kitokia realybė. M. K. Čiurlionio menas išliks aktualus būtent todėl, kad kiekviena karta pasakys apie jį kažką savo, kaip ir apie bet kurį kitą meną – tik dėl to jie ir išlieka. Jeigu mes tik kartosime kažkokio guru, tegul ir paties didžiausio, žodžius, tai tarp meno ir religijos nebus jokio skirtumo. Ir nors tiek menas, tiek religija taiko į mūsų dvasią, jie tai daro skirtingais įrankiais.

Kuriant filmą jo pavadinimas buvo pristatomas kaip „Žvaigždžių sonata“. Kodėl galutiniame variante jis pakeistas į „Laiškai Sofijai“?

Dirbant šiek tiek kito siužeto akcentai. Kai pradedamos filmuoti konkrečios scenos, pasitaiko, kad režisieriaus sumanymas buvo vienoks, bet paskui aktoriai jas savaip interpretuoja arba operatoriaus kamera atranda netikėtų akcentų. Taigi, daugiau svorio ėmė įgyti M. K. Čiurlionio ir Sofijos meilės linija, distancija tarp jų, kai būnant skirtinguose miestuose viską persmelkia vienas kito ilgesys, bendravimas laiškais. Filme tų laiškų šiek tiek skaitoma, matoma, kad jais keičiamasi. Be to, iš kalbų su režisieriumi taip pat supratau, kad „Žvaigždžių sonata“ yra gražus poetinis pavadinimas, bet, deja, paprastam žiūrovui jis gali būti nelabai suvokiamas, pernelyg abstraktus. Tiems žmonėms, kurie pažįsta M. K. Čiurlionį, viskas aišku: jie žino, kad tai aliuzija į jo paveikslą ir gal jo paties gyvenimą, bet būtent „Laiškai Sofijai“ yra labiau bendražmogiškas pavadinimas, kuris yra suprantamas ir perskaitomas bet kuria kalba ir bet kurioje kultūrinėje terpėje.

Prieš sutikdamas vaidinti pagrindinį vaidmenį, konsultavotės su M. K. Čiurlionį „Žalčio karūnoje“ suvaidinusiu Valentinu Masalskiu?

Valentinas man iš tikrųjų labai padėjo. Viena didžiausių pagalbų – tai, kad jis labai detaliai mane mokė, kaip reikia elgtis filmavimo aikštelėje: į ką reaguoti, į ką nereaguoti. To patyrimo niekaip kitaip nepatirsi, tik būdamas filmavimo aikštelėje. Tada tave įmeta į vandenį nemokantį plaukti, todėl labai gerai, kai bent jau numanai, kurioje pusėje krantas, jeigu žinai, už ko galima kabintis, už ko – ne. Tai, šiaip ar taip, yra tam tikra apsaugos priemonė. Taigi šia prasme man V. Masalskio pagalba – neįkainojama. Gal net jis pats nenumano, kiek daug man padėjo.

Didžiausia pamoka buvo patarimas nusibraižyti viso filmo emocinę kreivę, kad iš 150 scenų žinočiau, kuriuo metu kas vyksta emociškai. Aš iš tikrųjų nė neįsivaizdavau, koks tai šizofreniškas šokinėjimas, kai iš ryto filmuoji savo laidotuves, per pietus – vestuves, vakare – dar kokia nors scena iš filmo vidurio. Turi būti nusiteikęs taip, kaip to reikalauja siužetas. Aišku, grimuotojų darbas – irgi paklaikęs. Joms aktorius tenka pergrimuoti po 3–4 kartus per dieną, kad atrodytum labai pavargęs, mažiau pavargęs, plaukai susitaršę, nesusitaršę.

Manęs kartais klausia, ar sunku buvo? Aš iš tikrųjų nejutau, ar man sunku. Bet po to, žvelgdamas atgal, aš pažiūrėjau, kad 6 savaites miegojau maždaug 2–3 valandas kas naktį. Tik po to supratau, kokia įtampa buvo. Miegoti negalėjau, nieko daryti negalėjau. Tai buvo tarsi ėjimas per ugnį.

Esate sakęs, kad prieš filmą, norėdamas būti kuo panašesnis į M. K. Čiurlionį, numetėte svorio, buvote susižavėjęs žaliavalgyste. Ar laikotės šių principų iki šiol?

Žaliavalgystės filosofija grindžiama tuo, kad tolimi mūsų protėviai labai labai gilioje senovėje mito tik termiškai neapdorotu maistu. Man graži ta istorija. Tačiau aš manau, kad vos išmokę pasigaminti šilto maisto mūsų protėviai ėmė maitintis labai įvairiai. Tą aš dabar ir darau. Nors žaliavalgystė man labai padėjo – tiek filmavimosi metu, tiek kaip įdomus vidinis patyrimas: išmokti maistą pastatyti į tam tikrą distanciją, kuri emociškai tavęs neveikia. Juk jeigu eini pro kepyklėlių vitrinas ir žiūri į visus pyragaičius, įsileidi juos į savo emocinį lauką, tai tampa savotiška kančia. Bet kai susikuri savą ribą, žinai, ką valgai, ir žinai, kodėl būtent tai valgai, santykis su maistu kinta, jis tampa visiškai kitoks.

Ar jau girdėjote atsiliepimų iš mačiusiųjų filmą?

Buvo peržiūra Anglijoje, šį šeštadienį filmas pirmą kartą rodytas Čikagoje. Mane pasiekė atgarsiai, kad filmas rodytas su labai dideliu pasisekimu, žiūrovams teko spiestis net ant kino salės laiptų. Buvo anšlagas, visiems labai patiko. Nors, aišku, tai parašė mano seni draugai ir pažįstami. Nenuostabu, kad jų požiūris labai pozityvus. Bet jei kažkuri salė buvo pilna ir bendras požiūris – teigiamas, tai labai gerai.

Režisierius man pasakojo, kad Anglijoje kai kurie žiūrovai nuoširdžiai nustebo sužinoję, jog aktorius, suvaidinęs M. K. Čiurlionį, filme groja iš tikrųjų, o ne vaidina. Tai buvo savotiška pagyra man: pasak režisieriaus, vaidinau taip, kad žmonės patikėjo, jog esu aktorius, ir nustebo, kad dar ir groti moku.

Tiesa, dažniausiai filmuose grojančio žmogaus rankų nerodo…

Šiame filme tikrai rodys!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.