KŪRYBA / Nepunktualioji meilė

1849

Paskelbę VDU.lt naujieną – kvietimą su Vytauto Didžiojo universiteto tinklalapio skaitytojais dalintis kūryba, tą pačią dieną sulaukėme dešimties studentų ir VDU absolventų kūrinių. Kviečiame skaityti ir vertinti Humanitarinių mokslų fakulteto pirmakursės Agnės Kemzūraitės prozos kūrinį „Nepunktualioji meilė“ bei eilėraščius ir Gamtos mokslų fakulteto antrakursės Eglės Černevičiūtės fotografijas.

Nepunktualioji meilė

Skambutis į duris.
Ant žemės akmuo, prie kurio pririšta tuzinas balionų su kreivu užrašu „Myliu“, greta – pinta dėžutė, kurioje guli ir sapnuoja vudu lėlė.
Ganėtinai miela.
Jei ne tie balionai…
Žinojo. Todėl ir lėlė, ir laiškelis greta: „Žinau, už tai manęs nekęsi. Aš pasiryžęs atlikti bausmę.“
Keistuolis.
Vietoj magijos jam reikėtų psichologo pagalbos. Gal ir poroms rengiamos konsultacijos praverstų. Galėtų pasiimti su savimi tą lėlę. Graži pora. Skudurinė Onutė ir trečias brolis kvailys.
Tavęs ir jo pora nepavadinsi. Per daug nesuderinami maniakiški pomėgiai.

Tu mėgsti stovėti tyloje ir ant nuogų pėdų sningant rūkyti. Rūkyti. Rūkyti. Rūkyti. Savaitės pradžiai pakanka.
Nepakeičiamas repertuaras.
Kai pavargsti rūkyti, kai nušąli kojas, kai skamba telefonas, kai jis išeina nesuplovęs indų, tuomet tu pabundi iš kasdienybės.

Jis nekenčia tavo pučiamų dūmų. Netoleruoja kavos. Skaito knygas per naktis. Verkia žiūrėdamas melodramas.
Skystalas. Arbatos dievaitis.
Nemėgsta, kai dainuoji duše. Pelės ir tos išsilaksto.
Sakė, jog tavo  draugai narkomanai. Ir tai geriau nei jo bobučių knygų klubas.
Ir ką daryt, jei neturi kitų?

Ryji kavą, kas dešimt minučių vis stipresnę. Apsirengi motinos dovanotus kostiumėlius, sijoną visada patrumpini trečdaliu, marškinėlių pirmas tris sagas iškerpi. Susiriši pavyzdingą plaukų kuodą, paryškini akis, pudra paslepi pajuodusius paakius, ryškiai padažai lūpas ir išeini į medžioklę.
Kvailių.
Tokių kaip jis.

Slinkdama siauriausiomis gatvėmis, kuriose slankioja keisčiausi mieste žmonės, džiaugiesi kylančia rizika. Įtrauki į plaučius ore tvyrančių dūmų kamuolius. Atsigauni.

Paieška pradėta.
Duomenys apdorojami.
Išsilavinimas:  aukštasis.
Šeimyninė padėtis:  vienišas.
Finansinė padėtis: šešiaženkliai skaičiukai.

Ieškoma, ieškoma, ieškoma…

Oplia!
Rastas.
Žavus, tamsiaplaukis, kostiumuotas vyrukas. Batai blizga it sviestu ištepti. Paimsi. Atkeršysi savajam.
Už neplautus indus, nepadarytą vakarienę ir ant tavo gražiausios staltiesės nuvarvėjusį vašką. Na ir kas, kad tos žvakės taip džiugino širdį jo po darbo nuvargusiame glėbyje.
Kelios trumpos frazės apie orą ir jau sėdi žavingojo prabangiausiame automobilyje. Nice. Šampanas, jūros gėrybės.
Nuobodi nykuma. Ilgiesi jo. Paprasto, su seniai nebemadingu kostiumu, važinėjančiu seniausiu tarškalu, bet mielo.
Savo.
Nespėjai net pradėti žaidimo, o jis jau baigėsi. Pralaimėjai. Ir vėl.

Pabėgi nuo žavingojo, pabėgi nuo nykumos, pabėgi nuo savęs.
Manei, kad pabėgi.
Atsisėdi ant seno, surūdijusio tilto krašto. Koks čia tiltas, po juo net lašelio vandens neberasi. Užlieta savartyno bangomis upė. Bet tau čia gera.
Visur gera, kur galima pabūti su savimi.

Mėnulis kyla it mielinis.
Stebėjai jį, sėdėjai. Buvai. Gyvenai. Tą minutę, sekundę, akimirką egzistavai. Tikėjai, kad taviškis ateis, mestels virvę ir paties tau po kojomis tą blyną.
Tikėjau ir aš.
Nepasisekė.

Tyliai kapsi maži lašeliai iš dangaus ant lūpų.
Lyja.
Mėnulis vis dar spigina į akis, į širdį. Bet lyja. Iš akių. Sūrūs vandenys plauna veidą, degina sukandžiotas lūpas. Juodi lašai ant skruostų.
Juodoji jūra.
Kodėl ne skylė? Prarytų visas niūrumas ir baigta.
Au revoir.

Taip greitai nesibaigia nelaimės. Jos ir po vieną nevaikšto. Slankioja kupstais it koks skruzdėlynas. Renka kliūtis gyvenimui po šapelį, klijuoja. Leidžia pasiruošti vengimo manevrams.
Bet tu niekad nespėji.

Sapnuoji.
Kasdien sapnuoji.
Rūkai gulėdama sniege. Verki gulėdama sniege. Žaidi gulėdama sniege. Sniege visas tavo gyvenimas. O dabar ką darai?
Verki.
Lietuje.
Stebi mėnulį lietuje. Rūkai lietuje. Pasislėpusi po surūdijusiu tiltu, iki kelių įbridusi į šiukšlių upę. Ir tavęs nėra. Niekada ir nebuvo. Tu tik iliuzija. Nušvitintas šešėlis.

O jis dabar vairuoja. Važiuoja.
Pas tave. Namo.
Kur neplauti indai, kur pro paliktą langą įlindęs vėjas žaidžia su pelenais. Užlieja dulkių ir cigarečių likučiai visus namus. Lyg po ugnikalnio išsiveržimo. Nuosava Pompėja.
Jei matytum, pasakytum – gražu. Bet nematai. Dabar tavęs nėra.
Kai jam tavęs labiausiai reikia.
Tu slepiesi. Bandai susidraugauti su lietumi. Jis rakina duris.
Tu išsiimi jau trečią cigaretę iš eilės. Jis randa kambaryje lakiojančius senus parduotuvių čekius.
Tu žiūri į mėnulį. Jis mato tavo lūpdažiu veidrodyje išrašytus žodžius. „Išeinu.“
Tu rūkai. Jis geria.
Rieda ašaros iš keturių akių.
Žydrų.
Žalių.

Tiksi laikrodis nesigailėdamas nieko. Bėga rodyklė per ciferblatą. Bėga pas jį, o gal nuo jo. Niekas nežino. Svarbiausia bėgti. Toks jos darbas.
Negailestingas.

Bėgi ir tu. Siauromis gatvėmis, apleistais kiemais. Bėgi namo.
Pas jį.
Bet tos negailestingos skruzdės nelaimės sustatė kliūtis. Kokios ten skruzdės, kliūtys lyg bebrų suręsta užtvanka.
Užstatyti keliai, užtvertos upės.
Kad negrįžtum.
Išėjai ir nereik.

Sudegintos širdys neatgimsta. Jų pelenus nespėjus surinkt išnešioja vėjai. Permainų vėjai. O tai blogiau ir už vėtras, uraganus ar kitas gamtos išdaigas. Tai nenurimstantis ir atimtų daiktų negrąžinantis vėjas.
Jis tik mesteli tau po kojomis veidrodžio stiklus su žodžiu „Išeinu.“
Lyg tau to turėtų užtekti.
Nė velnio.

Tau reikia jo.
Jam nebereikia nieko.
Sėdi ant supuvusios palangės. Rankose varto tavo paliktą lūpdažį. Max Factor. Maksimali išdavystė. Kvailystė. Paikystė.
Iš rankų išslysta butelis pigiausio vyno. Išsitaško ant šaligatvio. Raudonas lyg kraujas. Užlieja visus plytelių tarpus. Taip pat ir kraujas užlieja visą kūną.
Raudonas lūpdažis. Raudonas kraujas. Raudonos akys.
Nuo dūmų, nuo ašarų, nuo vyno.

Du pasimetę šešėliai kabo virš egzistencijos. Kaip kokie žaisliukai ant kalėdinės elgės. Tik klausimas, kuris pirmiau suduš.
Tu ar jis.
Žinoma, tu bent ant žemės. Jis kabo ant šešto aukšto supuvusios palangės. Aplink suka ratus permainų vėjas. Širdį drasko abejonės. Dar ir gailestis kyla.
Paskutinio vyno butelio. Ir tas buvo paimtas į skolą.
O dar tos gėlės, prakeiktos gėlės tau. Už paskutinius centus.
Mėtosi raudoni žiedlapiai ant grindų.
Sutrypti su pelenais.
Begėdžiai žiedlapiai.

Juokias mėnulis spoksodamas į žemę. Juokiasi ir pelės bėgiojančios po tylius namus. Visi spąstai verkia su gėlėmis sumaišyti kampe.
Nuskriaustieji.

Nereikalingumas.
Jis džiaugiasi labiausiai. Savo džiaugsmu sąžiningai pasidalina dar su vienatve.
Graži porelė – nereikalingumas ir vienatvė.
Idealizmas.

O tu verki. Stovi po langais ir verki.
Neatsibosta.
Ašaros nuplovė juodus paakius, nuplovė ir lūpų dažus, ir pudrą. Nuplovė ir keršto norą, ir ambicijas. Viską nuplovė. Likai nuoga su savo nuodėmėmis.
Viena.

Tai tavo košmaras.
Individualus.
Neužbaigiamas.
Pažadu.
Atleisk, kad pavėluotas. Tu visad norėjai neegzistuoti.
Dovanoju tau tai. Džiūgauk.

Užsidaro durys.
Išeina likimas su pergalinga šypsena. Išeina skruzdės – nelaimėlės. Pasakė viską. Paliko tik supakuotą dovaną prie kojų. Belieka pasirinkti, ko tikrai nori.
Norai, norai, norai…
It supuvę pomidorai.

Kur ta vudu lėlė kai jos taip reikia?

Pelės tampo lėlės rankas ir kojas. Pro siūles veržiasi porolono gabalėliai.
Klykia lėlė.
Nelaimių nešėja.
Taip jai ir reikia.

Velniop.
Paspiri koja dovaną.
Tau reikia jo. Paprasto ir mielo. Neišsilavinusio, neturtingo, bet vienišo. Tokio, kuris tave mylėjo tokią, kokia buvai. Susivėlusią, nepasidažiusią, tylinčią, pykstančią, geriančią, rūkančią, apsvaigusią, kenčiančią.

Skubi namo. Liftai neveikia. Kodėl jie visada neveikia, kai labiausiai reikalingi? Prisimeni save. Išbėgusią tada, kai labiausiai buvai reikalinga.
Bėgi laiptais. Jau antram aukšte padūsti.
Reiks mesti rūkyti.
Reiks.
Kažkur ketvirtame aukšte pasiliko tavo bateliai.
Nevidonai trukdo skubėti.
Iškrito visos likusios sagos, suplyšo sijonas, išsitaršė plaukai. Norėtum nusikeikti, bet nebėra jėgų.
Penktame aukšte su puse išmėtei cigaretes. Nuriedėjo žaismingai laiptais žemyn. Susirinks vaikai. Gal nebeprašys vyresnių. Sutaupys.
Vaikai, vaikai, vaikai…

Šeštame aukšte kažkas verkia.
Gailiai.
Artimai.
Sėdi prie lango ant žemės ir verkia. Kruvinais delnais vis perbraukia per veidą. Raudonos ašaros srūva upeliais per skruostus. Balti marškiniai nebe balti. Viską užliejo vaiskus raudonis. Viską.
Degančios akys dairosi aplink. Ieško dar nesudaužytų lėkščių. Nesupranta, ką veikia šiame chaose. Kaukia vėjas lauke nesuderintomis stygomis. Kaukia ir gąsdina.
Išsibėgiojo pelės po namus, ištampė lėlės likučius. Mėnulis paslėpė šypseną už debesų, nusprendė palikti daugiau privatumo. Net nereikalingumas ir vienatvė išsigando. Išbėgo klykdami pro atvirą langą.
Štai tau ir heroizmas.

Apsilanko abejonė.
Stovi šeštame aukšte. Matai koridoriaus gale atvertas savo duris. Dreba rankos. Nežinia, bijai ar trūksta dūmų skonio gerklėje.
Kojos nori apsisukti ir bėgti. Atgal į pažįstamą tamsą. Nori ir tu, bet laikaisi. Reikėjo klausyti vaikystės, kuri liepė ugdyti valią.  Išmintingumas aplanko vėliausiai. Kai per vėlu.
Tik ne šiandien.
Įkvepi kiek įmanoma daugiau oro ir žingsniuoji pirmyn. Žingsnių aidas atsimuša širdyje. Skaudžiai ir negailestingai. Atrodo, greitai pati širdis išsimuš ir pabėgs.
Savavališka širdis.

Du artimi kūnai vienu metu greta ir toli.
Net tikrovė sulaikiusi kvėpavimą laukia.
Voras nebemezga savo tinklų. Skruzdės-nelaimės neberenka šapų kliūtims.
Visi laukia tarsi svarbiausios serialo serijos, kuomet visi blogiečiai išaiškėja. Tik serialai ir tesibaigia laimingai.
Tradicijos viešpatauja.
Nenuginčijamai.
O tu sustingusi stovi prie atvirų durų.
Lyg paklydėlis sūnus.
Nusidėjusi ir nusižeminusi pareini. Kruvinais padais palieki pėdas už savęs. Amžinas pėdas mačiusiųjų širdyse. Tikriausiai ir savo širdyje.
Baigta.
Dabar arba niekada.
Abejonė ploja delniukais. Džiūgauja bjaurybė. Kaip visada. Belieka tik laukti meilės, kuri, žinoma, visada visur manieringai vėluoja. Bet yra visagalė. Visi jos prisibijo.
Virpa abejonė it paskutinis lapelis gūdų rudens vakarą ant medžio prieš vėtrą. Bijo. Taip jai ir reikia. Nesi dorybė, tai nesikišk į tokius reikalus.

Tas vargšas padarėlis bute, išliejęs visas ašaras, karpo nuotraukas. Tiksliau, iš visų iškerpa tavo veidą.
Graudu.
Neviltyje gyvenančio vaikino pasaulis tragiškas. Neprilyginsi čia nei „Titaniko“, nei kitų graudumynų. O apie širdies duženas išvis nėra ką kalbėti.

Įslenki tyliai į kambarį.
Stebi tą sugniuždytą padarėlį.
Širdį užlieja nesuvokiama meilės banga.
Pagaliau! Nepunktualioji meilė! Ak, tos romantiškos sapalionės buvo užlaikiusios meilę. Nei gėdos, nei nieko.
Tik nuosava Pompėja. Perpildyta stiklais, pelenais, gėlių žiedais.
Meile.
Tylia ir tikra.
Nesibaigiančia.

Grįžai.
Taip pat tyliai kaip ir išėjai. Belieka iššluoti pelenus ir suklijuoti širdis. Tik tiek. Visai nedaug.
– Žiogeli? – šnabždi. Tyla. Žiogelis nebesvirpia. Spokso į tolį stiklinėmis akimis ir tyli. Žudanti tyla nebevarinėja kraujo tavo venomis.
Bijai.
Nejau pavėlavai?
Nurieda ašara skruostu. Pirmą kartą tokia tyra ir nuoširdi. Kupina kartu skausmo ir meilės. Ir nei lašelio pykčio, nei trupinėlio keršto.

– Grįžau… – išlemeni.
– Matau.
– Atleisk, prašau…
– Tššš…

Išlenda mėnulis. Nusišypso kvaila šypsena.
Pelės tempia gėlių žiedlapius į urvus. Modernios pelės. Šiuolaikiški urveliais. Puoškitės, puoškitės, mielosios.
Voras mezga blizgančius tinklus. Visus kampus jau išgražino. Ir kaip naikinti tokį grožį? Širdis neleis. Bet šiuo metu ji jau užimta kitkuo.

Sėdi du šešėliai šeštame aukšte prie supuvusios palangės. Rieda ašaros it stikliniai ledukai.
Tyli.
Džiaugiasi abu naktine ramybe.
Džiaugiasi iš naujo atradę save.
Kitokius.

Artima mėnulio šviesa užlieja kambarį. Laksto keisti spinduliai atsimušinėdami veidrodžio šukėse. Laksto ir jiems visai negėda.
Išdykėliai.

Susilieja rankos tarpusavyje. Tvirčiau nei kada nors anksčiau. Susipina širdys.  Akys užsimerkia. Pasiduoda tikrovei.
Laimingos pabaigos laukusiai tikrovei.

Atėjusi meilė nebenori išeiti.
Nepunktualioji meilė.

***

Po akacija balta

Ateik prašau,
Į mano vienišą miestą.
Pats žydėjimas vyšnių,
Bet nieks neatklysta.

Atnešk man akacijos žiedą –
Nors vieną.
Sužadink kilnumą
Pražydusiai sielai.

***

Tą naktį lijo lietus.
Šiurkštūs, girgždantys žingsniai sekė mane.
Prie namų pasitiko lelijų kvapas
Ir dangų pervėrė ugninis kalavijas.
Nugara atsirėmiau į namo sieną,
O prie kojų šaligatviu tekėjo purpurinė upė.
Aš pradėjau pamiršti verkiantį bažnyčios kryžių,
Tačiau mano širdyje kaukė klajojantys vilkai.
Pagaliau supratau, kas esu, ir nustojau verkti.
Supratau, kad galiu būti kitokia.
Ir paskui mane dundantys žingsniai nutilo –
Pasaulis suprato – aš pasikeičiau….

***

Popierinis žmogus

Popierinis žmogus iš nuorūkų namo
Sau didelį sapną mintyse pastato.
Ir krištolo vartams, užvėrusiems kelią,
Jis kartais suranda nors stiklo širdelę.

Medinis varpelis vidurnaktį tylų
Auksinėm natelėm kas kartą prabyla.
Ir skauda žmogeliui iš popieriaus rytą
Per lietų pabusti stipriai suglamžytam.
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.