Kokių ir kiek universitetų reikia Kaune?

912

Prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas

Jau kuris laikas vyksta diskusija apie aukštąjį mokslą ir universitetus Lietuvoje. Prie aukščiausiosios švietimo ir mokslo ministerijos dirba speciali, net premjero palaiminta, darbo grupė. Su ja daug vilčių siejama ir kartais net tikimasi sulaukti beveik absoliučios ar galutinės tiesos apreiškimo. Nepaisant konstruktyvių ir įdomių idėjų, šiose diskusijoje vis nemažai pasakos dalių, kaip reikia „nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką, ir nei nuogam, nei apsirengusiam“, tebelieka.

Kita liūdnoji šių diskusijų pusė – kad vardan mokslo ir studijų „kokybės“ Lietuvos universitetų autoritetas ir reputacija dažnai maišomi su žemėmis kaip didžiausių nevykėlių Europoje ir pasaulyje. Paradoksas, kad įvairiuose tarptautiniuose reitinguose, pvz., 2015/2016 m. Pasaulio konkurencingumo reitinge, Lietuva bendrai buvo 36-oje vietoje, tačiau pagal aukštojo mokslo ir profesinio mokymo konkurencingumą – jau 24-oje vietoje ir šalia Pietų Korėjos, Japonijos ir Slovėnijos. Čia Prancūziją, Čekiją, Lenkiją buvome aplenkę. Dar daugiau – stebima paradoksali tendencija. Kai reikia prieš potencialius užsienio investuotojus pasipuikuoti, tai giriamės kvalifikuota ir išsilavinusia darbo jėga, o kai tik pasisuka diskusijos apie universitetus, tai anų ne tik per daug (nors jau daug rašyta, bet primenu –  valstybinių turime 14, o ne 22 ar 45), bet  jie yra visų blogio jėgų ir nuodėmių kloaka, nors tuos kvalifikuotus ir konkurencingus parengia… Aiškiai čia kognityvinis disonansas ir kažkokia sudvejinta realybė. Blogiausia, kad tą iškreiptą realybę konstruoja ir kai kurie „didieji“ reformatoriai  iš kai kurių universitetų, taip pat keli ekspertų ekspertai ir/ar tik juos girdintys kai kurie politikai (gerai, kad dažniausiai iš opozicijos). Rimtai kalbant, jei kai kuriuose universitetuose tos kokybės ir itin trūksta, tai jos didinimu nuo savęs jie ir turėtų užsiimti, o ne problemas nuo skaudančios galvos ant sveikos perkėlinėtų.

Universitetų reforma ir Kauno „Gordijaus mazgas“

Bendrai kol kas yra tik keli  aiškesni štrichai galimam poreforminiam aukštojo mokslo paveikslui, t. y. kad po visų reformų galėtų likti trijų tipų universitetinės aukštosios mokyklos: klasikinis plačios aprėpties universitetas, technologijos universitetas ir specializuota akademija; Vilniuje ir Kaune būtų po vieną klasikinį universitetą, o Vilniaus universitetų filialai Kaune ir Kauno universitetų filialai Vilniuje turėtų išnykti, taip pat turėtų įvykti sujungiamų aukštųjų mokyklų valdymo ir vidaus struktūrų pertvarka iš kelių giminingų padalinių formuojant naujus akademinius vienetus. Tiesa, akademinėje bendruomenėje sutarimas, matyt, yra tik dėl pirmojo punkto, kad trijų rūšių universitetai galėtų būti. Visais kitais aspektais yra ne viena ir net ne po dvi nuomones.

Šiaip Kaunas yra universitetinis miestas. Jame veikia penki – Aleksandro Stulginskio (ASU), Kauno technologijos (KTU), Lietuvos sporto (LSU), Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU), Vytauto Didžiojo (VDU) – universitetai. Ir čia neskaičiuojant filialų, pirmiausia Vilniaus universiteto Kauno fakulteto. Kaip tik dėl šios universitetų koncentracijos Kaunas šiuo metu dažnai pavadinamas šalies aukštojo mokslo Gordijaus mazgu. Bet ar tikrai taip yra?

Istoriškai yra susiklostę, kad Kauno universitetai yra skirtingi. Čia yra faktas. Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetai yra specializuoti universitetai atitinkamai žemės ūkio, sporto ir sveikatos moksluose. Kauno technologijos universitetas pretenduoja į plataus profilio (angl. comprehensive university) universitetą, bet de facto yra daugiau specializuota technologijos ir fizinių mokslų aukštoji mokykla. Vytauto Didžiojo universitetas veikia kaip artes liberales, t. y. klasikinis, laisvųjų menų universitetas su specializacija humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, taip pat menuose ir šiek tiek fiziniuose moksluose.

Tačiau dėl demografinės krizės (ją pirmiausia sąlygoja ženklus gimstamumo sumažėjimas ir emigracija) pastaraisiais metais visoje Lietuvoje kasmet mažėjo ir iki 2020 m. toliau mažės potencialių studentų skaičius. Nesileidžiant į skaičių ir statistikos vingrybes reikia konstatuoti, kad 2007–2016 m. daugiausiai studijuojančių bakalauro ir magistrantūros pakopose neteko KTU – beveik 40 proc., ASU – 37 , LSU – beveik 26, o  VDU sumažėjo apie 20 proc. Vienintelis LSMU ne tik kad neprarado, bet ir padidino studentų skaičių – beveik 19 proc., nors čia reikia atminti, kad Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija 2010 m. buvo sujungti į LSMU. Tad vien dėl šio sujungimo studentų skaičius padidėjo, bet anaiptol ne tik dėl to. 2011–2016 m. šio universiteto studentų skaičius paaugo 9 proc.

Kas slepiasi už skaičių?

Stojančiųjų skaičiaus iki 2021 m. prognozė Kauno universitetams žada abiturientų iš Lietuvos skaičiaus mažėjimą, bet 2021 m. KTU turėtų sulaukti apie 1400, VDU (skaičiuojant su Lietuvos edukologijos universiteto įjungimu) – 1200, LSMU – apie 1000, ASU ir LSU atitinkamai kiek per 400 ir 300 studentų iš Lietuvos. Vertinant stojančiųjų perspektyvas negalima pamiršti ir augančio užsienio studentų skaičiaus daugumoje Kauno universitetų. Gal daugelis nepastebėjo, bet ASU net savo interneto puslapį sukūrė kinų kalba. Tad tarptautinių studentų garantuotai bus ateityje daugiau ir daugiau.

Kai Lietuvoje keliama isterija dėl nepakankamo studentų skaičiaus, reikia priminti tai, kaip yra pasaulyje. Vienas geriausių socialinių mokslų universitetų Europoje, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (LSE), per metus priima tik 1600 kandidatų į bakalauro studijas. Ne vienas Lietuvos universitetas turi panašų pirmakursių ar net didesnį jų skaičių nei LSE.

Dar vienas universitetų veiklos šaltinis yra pouniversitetinis mokymas. Pagal jo rodiklius Lietuva nuo Europos Sąjungos vidurkio gerokai atsilieka. Apskritai, jei geruose Europos universitetuose bakalauro ir magistrantūros studentų santykis neretai yra 60 ir 40, ar net 50 su 50 procentų studijuojančių atitinkamose pakopose, tai Lietuvoje jis dažnai beveik atvirkštinis, t. y. 75–80 proc. bakalauro studijose ir 20–25 proc. magistrantūroje. Dar daugiau, kuo universitetas akademiškai yra silpnesnis, tuo pobakalaurinių studijų studentų turi mažiau.

Galiausiai, itin svarbus universitetų veiklos dėmuo yra tyrimai. Į juos Lietuva sunkiai sugeba investuoti mažiau nei vieną procentą nuo bendrojo vidaus produkto, kai Estijoje per pusantro, o Slovėnijoje daugiau nei 2 proc. Šios investicijos svarbios ir dėl to, kad be jų mokslu pagrįstos studijos (suprask – šiuolaikinės ir patrauklios) yra neįmanomos. Čia dar vienas rezervas universitetams.

To, kas pasakyta, moralas gana paprastas. Bakalauro studentų skaičius yra pernelyg sureikšmintas ir fetišizuotas diskusijoje apie galimą aukštojo mokslo politiką. Studentų skaičius nėra nei tos politikos alfa, nei jos omega.

Svarbu ne dydis, o…

Studentų skaičiaus kontekste studijų programų pasiūla yra aktualesnis klausimas. Penki pagrindiniai Kauno universitetai pastaraisiais metais siūlė apie 20 proc. visų universitetinių bakalauro ir magistrantūros programų tarp daugiau nei 1400 visoje Lietuvoje. Palyginus su Vilniaus universitetais tas programų skaičius nebuvo pernelyg įspūdingas. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir Kauno universitetuose studijų programų pasiūla yra per didelė, o kai kurios jų yra itin siauros. Studijų programų fragmentaciją, o ir ženklų jų dubliavimąsi skatina universitetų „krepšelizacija“, kur dominuoja motto „mirk ar gyvenk“, nes studentus reikia priimti ir kurti naujas programas net jei tinkamų žmogiškųjų, finansinių ir infrastruktūrinių išteklių joms nėra.

Čia kaip toje istorijoje, kai dėl išlikimo batsiuviai rūbus ima siūti, o siuvėjai batais ir kalvystės darbais užsiima. Bet toks kelias būtų į universitetų žlugimą ir universitetinių studijų profanaciją. Nesakau, kad to nebūna…

Racionalus kelias čia sugrįžti universitetams prie tų sričių, kuriose jie yra geri ir geriausi ne tik Kaune ar Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kitais žodžiais, grįžti prie specializacijų ir jų koncentracijų. LSMU toliau turi būti biomedicinos mokslų centru, Aleksandro Stulginskio universitete reikia sutelkti žemės ūkio mokslų studijas ir tyrimus, Kauno technologijos universitetui logiška plėtoti inžinerijos ir fizinių mokslų sritis, o Vytauto Didžiojo universitetas liktų humanitarinių, socialinių mokslų ir menų studijų centru. Toks kelias pirmiausia nežada pseudo revoliucijų. Antra, jis nereikalautų itin didelių finansinių sąnaudų, kaip jungiamų universitetų perdėliojimai su neišvengiamai ženklioms investicijomis į „kietąją“ infrastruktūrą, vietoj verkiant būtinų investicijų į žmones ir akademinę bendruomenę. Pastarosioms paprasčiausiai neliktų pinigų, jei „3–5 universitetų planą“ Lietuva imtų įgyvendinti.

Pagaliau, kai kalbame apie Kauno universitetus, būtinai reikia bent trumpai paliesti regionų aspektą. Akivaizdu, kad turi likti universitetų konkurencija ir Lietuvos viduje. Tam būtina, kad Kauno universitetai būtų konkurencingi ir parama jų konkurencingumui turi būti aukštojo mokslo politikos dalimi.

Bet žvelgiant per regionų prizmę išplėstame Kauno regione (Kaunas, Marijampolė, Tauragė, Alytus) būtų apie 1 mln. gyventojų. Tad kokie universitetai būna panašaus dydžio regionuose Europoje ir gal į Lietuvą panašesnėse šalyse? Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, Austrijoje. Graco mieste (jame pačiame kiek per 300 tūkst. gyventojų) yra net šeši universitetai: Karl-Franzens, technologijos, medicinos, muzikos ir meno, bei du taikomųjų mokslų universitetai. Perpus mažesniame Zalcburge yra klasikinis Zalcburgo universitetas, medicinos, be abejo, Mocarto universitetas ir dar Alma Mater Europaea. Tad bendrai jų keturi. Jei keliautume į dar mažesnį Insbruką, tai jame būtų trys universitetai.

Gerai, Austrija turtingesnė nei mes, bet Lenkija į mus panašesnė. Kauno miesto partneryje Bialystoke (apie 300 tūkst. gyventojų) veikia keturi universitetai: klasikinis, technikos, medicinos ir muzikos universitetai. Liubline daugiau nei 6 universitetai – Maria Curie-Sklodowska, Jono Pauliaus II-ojo, politechnikos, medicinos ir kiti. Kiek didesniame nei Kaunas Bydgosčiuje yra 10 universitetų ir akademijų. Tarp jų klasikinis Kazimiero Didžiojo, technologijos, muzikos ir taip toliau. Bet Lenkijos irgi jau užtenka.

Tebūnie paskutinis geografinis taškas – su Kaunu susigiminiavęs Prancūzijos Grenoblis. Jame yra keturi universitetai: Joseph Fourier – fizinių, sveikatos, technologinių mokslų, Pierre Mendès France – socialinių mokslų, Stendhalio – humanitarinių mokslų universitetai ir dar Grenoblio technologijos institutas.

Žinia iš to, kas pasakyta, yra elementari. Analogiškuose Kauno dydžiui regionuose kitose Europos šalyse niekas nekiša universitetų į Prokrusto lovą ir dirbtinai jų nejungia. Universitetai vystosi taip, kaip jie istoriškai susiformavo. Universitetų formulė čia gali būti apibrėžta taip: klasikinis universitetas ir keli specializuoti, bet tarp jų beveik privalomai yra medicinos ir technologijos universitetai. Dar gali būti ir kiti, bet nebūtinai.

Kauno universitetai suformavo savitas akademines kultūras ir tradicijas. Savitas, net jei vienų labiau primena Nyderlandus, o kitų – Saudo Arabiją.  Bet jų įvairovė labiau pliusas nei minusas. Galiausiai, šiuolaikinėje Europoje vyrauja vidutinio dydžio universitetai. Tad Kaunui universitetų scenarijus turėtų būti: vienas klasikinis universitetas, medicinos, technologijos ir gal dar vienas ar kitas specializuotas. Viskas iš tiesų būtų visiškai logiška. Ir dar vienas pastebėjimas. Kas turi spręsti,  kokių ir kiek universitetų reikia Kaune? Atsakymas turėtų būti, kad akademinė bendruomenė. Jos žodis turėtų būti paskutinis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.