Kas sieja krikščionybę ir sunkiąją muziką?

1446

Krikščionybė ir metalas – keistokas derinys, ar ne? Ne visiems. Pasirodo, krikščionybė ir sunkioji muzika turi nemažai bendro. 1993 m. Lietuvoje susikūrė grupė „Rock of Salvation“, vėliau persivadinusi „Quest“, o dabar gyvuojanti pavadinimu „Quest Rising“ . Šioje augančioje misijoje dalyvauja ir VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius.

Krikščionybė ir sunkioji muzika – kas bendro?
Abu dalykai yra neformalūs, plaukiantys prieš srovę. Krikščionybė savo ištakose buvo šokiruojantis dalykas, nesitaikstęs su visuomenėje nusistovėjusiomis normomis, tuo pasižymi ir sunkioji muzika. Pamatę metalistus, žmonės reaguoja – reakcija gali būti labai teigiama arba visiškai neigiama, tačiau abejingų nelieka.

Tai kas iš tiesų yra krikščioniškasis metalas?
Iš esmės tai yra tas pats metalas, tik jis skirtas kitai temai ir turi kitokią simboliką šou elementuose, tekstuose. Dažniausiai tuo užsiima muzikantai, tapę krikščionimis. Jie tiesiog negali nustygti, kad greta savo mėgstamos muzikos atrado religiją, todėl sujungia du mylimus dalykus ir štai gauname tokį keistą reiškinį kaip krikščioniškasis metalas. Jis keistas ir krikščionims, ir metalistams… Aš paprastai sakau taip – stipriai žiniai stipri muzika.

Bet juk metalistai dainuoja apie tamsiąją jėgą..?
Neformalūs žmonės, nebijantys išeiti iš nusistovėjusių rėmų ir mąstyti originaliai, dažnai atranda ir religines temas. Pastebėjau, kad tokie žmonės dažnai renkasi būtent tas temas, kurios nėra populiarios. Pavyzdžiui, 80-aisiais tai buvo tamsios, mistinės, sakyčiau net „helovininės“, temos. Tuo tarpu šiandieninės grupės dažniau renkasi gilias temas, nes visuomenėje vis mažėja gebėjimas kelti intelektualius klausimus apie tikrovę.

Jei krikščionybe siekiama šokiruoti, laužyti standartus, ar būtų galima vadinti tai subkultūra?
Lietuvoje išties gana dvilypė situacija. Viena vertus, esame įgiję krikščioniškas šaknis, mūsų visas paprotinis gyvenimas yra persmelktas krikščionybės ir mes ją praktikuojame iš pagarbos. Kita vertus, matyti labai didelis kartų lūžis. Jaunajai kartai netinka atsakymai, paremti tabu – to negalima, čia nežiūrėk, šito nedaryk… Manau, kad krikščionybė tampa vis labiau asmeninio pasirinkimo dalyku, kaip ir turėtų būti. Iš tiesų priartėjome prie panašios situacijos, kokia buvo krikščionybės ištakose, kai krikščionys labai stipriai šokiravo romėnišką visuomenę – jie neišmesdavo mergaičių ar neįgaliųjų į gatvę, visus saugodavo ir rūpindavosi, taip pat nebijojo mirties, kas anuomet buvo labai neįprasta, nes mirtis būdavo laikoma užkrečiamu dalyku. Krikščionys netgi būdavo laikomi išdavikais ir ateistais, nes nenaudojo dievų atvaizdų. Šiandien mes turime kitus stabus – daiktus. Bet kuri religija ar gilesnis filosofinis ieškojimas ištraukia žmogų iš šio rutininio rato ir grąžina prie gilesnių dalykų, skatina kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos.

Tačiau sakoma, kad per daug mąstyti ir analizuoti yra negerai – neva žmogus taip susikuria papildomų problemų.
Labai svarbu, apie ką mąstoma, koks mąstymo kontekstas ir kokia žmogaus pasaulėžiūra. Daug mąstantis žmogus tikrai gali išsikraustyti iš proto, jei visa, ką jis savyje atranda, nėra labai šviesūs dalykai. Todėl daug svarbiau prieš pradedant mąstyti yra nurimti ir nustoti mąstyti. Jei analizuoti pradeda pernelyg į veiklą paniręs žmogus, jo mintys būna labai chaotiškos. Šiandien didžiausias deficitas turbūt yra gebėjimas nemąstyti – ramiai sustoti ir pabūti su savimi. Kai tai pasiekiama, įvyksta tarsi savaiminė minčių higiena, o tada jau galima pradėti mąstyti, analizuoti.
Kodėl žmogui reikia tikėjimo į kažkokią aukštesnę jėgą, tikrovę?
Priežastis labai paprasta – nepakenčiama gyventi gyvenimą, kuriame nėra prasmės. Jei gyvenimo prasmę susikuriame patys, tai jaučiame, kad ta prasmė yra tiek pat laikina, kiek esame mes. Mumyse visada veikia nuojauta, kad esama aukštesnės prasmės. Jei mes tai jaučiame, savaime pradedame tos aukštesnės prasmės ieškoti. Jei aukštesnės tikrovės nebūtų, prasmę tikrai būtų sunku surasti – materialioms dalelėms nesvarbu, ar aš žmoną mušu, ar glostau – tai yra dalelių trintis ir tiek. Žmogus atranda save labai keistoje situacijoje – viena vertus mes esame gyvūnai, kita vertus, esame kamuojami nuojautos, jog yra kažkas daugiau. Yra daug mįslių ir slėpinio pačiame žmoguje kaip būtybėje, tad manau, jog religija yra labai natūrali žmogaus veikla.

Kalbėjosi Radvilė Lipskytė (r.lipskyte@vkt.vdu.lt)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.