Kaip galima prisidėti prie pedagogų tobulėjimo?

424

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Edukologijos katedros profesorė dr. Genutė Gedvilienė

Visuomenei išgyvenant ketvirtąją pramonės revoliuciją ir sparčiai keičiantis darbo rinkos reikalavimams, naudingiausi įgūdžiai yra tie, kurie padeda lanksčiai prisitaikyti – tai gebėjimas nuolat mokytis, kritinis mąstymas, kūrybiškumas. Šie įgūdžiai itin svarbūs mokytojams, kurie savo patirtį perduoda jaunimui, tačiau Lietuvoje pedagogų profesiniam tobulėjimui iki šiol nėra sudarytos tinkamos sąlygos. Tokią išvadą dar praėjusiais metais paskelbė ir Valstybinio audito ataskaita.

2016 m. Valstybinio audito ataskaita konstatavo, jog LR Švietimo ir mokslo ministerija neužtikrino nuoseklaus pedagogų profesinio tobulinimo politikos įgyvendinimo, nesukūrė veiksmingos jų kvalifikacijos tobulinimo sistemos, o tęstinis pedagogų mokymas yra finansuojamas be aiškios sistemos, neorientuotas į rezultatą – akivaizdu, kad reikalingi pokyčiai.

Nuolatinis mokymasis ir švietimas tampa vis svarbesnis įsidarbinimui ir tolygiai socialinei-ekonominei plėtrai. Keičiasi tiek pedagogų veikla, tiek su ja susiję visuomenės lūkesčiai, todėl nuolat kinta mokytojų darbo aplinka ir turinys, keičiasi žinių ir jų perteikimo svarba, vis daugiau dėmesio skiriama sąveikai tarp žinių taikymo veikloje ir naujų žinių kūrimo, kuri yra būtina inovacijų kūrimui ir diegimui. Šiandien pedagogui reikalingos ne tik akademinės žinios, bet ir žinių valdymo, inovacijų kūrimo ir kiti gebėjimai.

Visa tai reikalauja sistemingo požiūrio į mokytojų profesinį tobulėjimą – kaip rašoma ir Valstybinio audito ataskaitoje, siekiant kryptingai planuoti pedagogų tęstinį mokymą mokyklose, svarbu tinkamai nustatyti jo poreikį, analizuoti individualius mokytojų ir mokyklos kaip besitobulinančios organizacijos poreikius.

Lietuva galėtų pasisemti naudingų gerųjų patirčių iš kitų ES šalių, kurios pasižymi išplėtota bendrojo ugdymo sistema ir aukštais bendrojo ugdymo rezultatais – pavyzdžiui, Vokietijos, Suomijos ir Šveicarijos.

Apžvelgus pastarojo laiko Lietuvos pedagogų profesinio tobulėjimo problemas ir pritaikant kitų šalių patirtį, mūsų šalies mokytojų profesiniam tobulėjimui pradinis išeities taškas galėtų būti  pedagogo profesinės veiklos tyrimas, jo rezultatų kritinė analizė – ją inicijuoti turėtų patys pedagogai, o metodinę pagalbą jos vykdymui suteiktų universitetai. Tokio tyrimo metu mokytojai identifikuotų svarbiausias veiklos problemas, nagrinėtų jų priežastis ir galimus sprendimo būdus. Taip jie išsiaiškintų, kokias kompetencijas reikėtų tobulinti, ir vėliau pasirinktų tinkamiausią tęstinio mokymosi modelį bei mokymosi formą.

Remiantis veiklos tyrimo rezultatais, pedagogai kurtų arba pritaikytų įvairius sprendimus, instrumentus, išbandytų ir įdiegtų juos savo veiklos praktikoje. Tai padaryti leistų įvairios priemonės, tokios kaip individualios konsultacijos, mokyklų konsultavimas pedagogų tobulėjimo klausimais, tarpdisciplininės pedagogų vasaros mokyklos, ekspertinė parama kuriant, diegiant inovacijas ir t. t.

Galima pasiūlyti keletą profesinio tobulėjimo modelių Lietuvoje. Pavyzdžiui, pedagogai galėtų studijuodami universitete pasirinkti modulius, kurie suteikia kompetencijas, leidžiančias dėstyti antrą mokomąjį dalyką. Tokias studijas sudarytų iš viso 90 ECTS kreditų, iš kurių 60 būtų skirta didaktinėms, su ugdymu ir mokymu siejamoms kompetencijoms, 20 – dalykinėms, tai yra, konkrečios disciplinos studijų dalykams, ir 10 – bendrosioms kompetencijoms, asmeniniams gebėjimams, tokiems kaip tarpkultūriškumas ir t. t.

Kita galimybė – lankstusis modelis, pagal kurį mokytojų tęstinio mokymosi poreikiai yra nustatomi atliekant veiklos tyrimą, o po to, nustačius reikalingas kompetencijas, pasirenkami tinkamiausi jas suteikiantys moduliai. Kompetencijas įgyti galima įvairiais būdais – dalyvaujant paskaitose ir seminaruose universitete, mokantis nuolatiniu būdu, arba dualinių studijų programoje, kai studijų turinys yra susiejamas su vykdoma pedagogine veikla ir jos problemomis.

Viena iš esminių efektyvaus ir palaikomo pedagogų tęstinio mokymosi sąlygų yra jų motyvacija dirbti ir mokytis. Kaip tokią motyvaciją kurti, stiprinti ir koks turėtų būti valstybės vaidmuo šioje srityje? 

Mokytojų darbo ir mokymosi motyvaciją lemia daugybė įvairių veiksnių, pradedant nuo asmeninių nuostatų ir vertybių bei baigiant mokymo įstaigos kultūra ir valstybės institucijų vykdomomis priemonėmis. Mažai kas ginčytųsi, kad pedagogų profesiniam tobulėjimui yra svarbi valstybės teikiama finansinė bei institucinė parama bei palankios mokymusi ir tobulėjimui darbo ir poilsio sąlygos.

Įvairios valstybinės pedagogų tęstinio mokymosi skatinimo priemonės gali būti labai efektyvios ir naudingos, tačiau nepakankamos, jeigu mokytojų iniciatyvas mokytis ir tobulėti trikdys švietimo įstaigos kultūra. Kokia vieta šioje kultūroje tenka mokytojo mokymuisi ir profesiniam tobulėjimui? Ar pedagogų profesinį tobulėjimą labiau skatina jų tarpusavio konkurencija, ar priešingai, stiprus profesinis solidarumas ir savitarpiškumas? Kaip pedagogų profesinės sąjungos gali prisidėti prie jų profesinio tobulėjimo skatinimo ir motyvacijos mokytis stiprinimo?

Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti rasti tinkamiausius sprendimus, kaip motyvuoti pedagogus nuolat mokytis  ir pagal reikalingumą tobulėti.

Tai yra mokslinio straipsnio santrauka. Pilną jo tekstą galite rasti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.