Juozukas. Miškai

1917

Senukas leidžiasi gatve tolyn. Koja už kojos velkasi. Tolumoje matyti aukšti medžiai. Svaiginantis aukštis. Virš jų ratus suka varnos. Juodi debesys. Baugu. Sankryžoje sustoja sunkvežimis. „Ąžuoliniai baldai jūsų namams“. Kur yra namai? Ten, kur ąžuolas…

Ernestas Mikulis, PMDF I kursas
ernestas.mikulis@fc.vdu.lt

Atmerk akis. Nusivalyk ašaras. Jos nebėra. Nekęsk vokiečio – jis kaltininkas. Nekęsk savęs – tu neapsaugojai. Tik maža kraujo srovė. Palieti ją… užmerk akis. Šviesa atveria akis. Tu myli žemę? Ji myli tave. Ji slegia tavo krūtinę. Pilna burna juodžemio. Jauti rankas? Pakelk į viršų. Juk žiedas stiebiasi į saulę.

Juozukas atžėrė žemes nuo savęs. Vokiečiai jį užkasė. Kabinosi į pušį ir atsistojo. Gūdus žalias miškas. Ėjo Juozukas ir galvojo – nėra tikslo gyventi, nemylėsiu nieko daugiau taip stipriai. Širdis virsta dulkėmis. Dykuma. Užtenka tik vieno lašelio tyro šaltinio vandens, kad viskas vėl sužaliuotų ir teiktų gyvybę… Krūtinėje sausra. Nereikia vandens. Reikia gedėti. Kraujas krešėjo baltuose drabužiuose. Peršautas vyruko petis. Visai netoli širdies. Kulka išvengė širdies. Sumaištis galvoje. Ta nežinia, kur jis yra. Vieta nežinoma. Eina ir liečia kiekvieną medį. Pušis, eglė, beržas… Ąžuolas. Gal jis įkvėps stiprybės? Liečia rankomis kamieną. Pirštai jaučia kiekvieną nelygumą. Tylus lapų šlamesys kutena ausis. Nuo šakos krenta gilė. Pataiko Juozukui. Jis pasilenkia ją pakelti…

Staiga jo lūpos pajunta žemės skonį, skruostai liečia samanas, o rankos – kažkaip užlaužtos. Svetima ranka laiko jo galvą, prigludusią prie žemės. Tada truputį atleidžia, ir Juozukas pamato vyriškį karine uniforma. Gestas, reiškiantis tylėti. Abu priglunda prie ąžuolo. Kariškio ranka spaudžia Juozuko krūtinę, kad šis glaustųsi arčiau medžio. Tarsi norėtų, kad jis tuo medžiu taptų. Reikia tylos. Kažkas sužybsi tolumoje. Blyksniai pro žalią, tarsi viduramžių laikus primenančią, girią. Šunų lojimas. Čeža nukritę lapai, lūžta mažytės gulinčios šakos. Kažkas artėja. Net kvėpuoti nebegalima. Kraujas verda venose. Kažkas matyti…

Kūjis ir pjautuvas. Iš pradžių prikuls, o po to papjaus. Visada kildavo mintis, kodėl jų emblemoje nebuvo šautuvo. Nes visi, kas su jais susidurdavo, būdavo nušauti. Ir tai – laimingiausias likimas, kurio galėjai tikėtis. Tokių kaip mes, lietuvių, jie nelaidoja. Tikriausiai išmes kokioje aikštėje, kaip perspėjimą „neloti“, ar pakabins ant medžio. O jei kaklas bus tvirtas ir imsi žvalgytis besvyruodamas ten, aukštai, tada gausi sena gerą kulką. Ji suranda, kur įsmigti. Juozukas matė, kad vyras yra ragavęs švino – rūbai sulopyti, skruostas susiūtas, rankos kruvinos. Pro šviesiai rudus ūsus seniai jau buvo prasiskverbusi šypsena.

Patylėkit. Tegu viskas sustoja. Venos ima rūdyti. Šunys uosto aplinkui. Yra tik vienas būdas, kaip apgauti laukinį žvėrį. Reikia pačiam tapti žvėrimi. Raudoni vyrai narsto akimis kiekvieną kampą. Raudoni – nes lietuviško kraujo vonios jiems kasdienybė. Tik Dievas žino, kaip žmogus sugebėjo išlaikyti norą keršyti ir neperrėžė gerklės nevidonui. Tu juos matai. Susitvardyk. Tik gyliai nekvėpuok. Iš lėto. Nereikia jokio garso.

Pakilo juodas debesis. Kurtinantis varnų kranksėjimas. Sumaištis. Šunys ima garsiai loti. Raudonieji nerimastingai dairosi. Kariškis išlenda iš už medžio. Dar garsiau. Juozukas užsidengia ausis ir akys užveria duris. Vienas, antras, trečias… Ne šūvis. Kraujo upės nudažė mišką. Raudonoji giria. Net šunys nebeloja. Kas ten nutiko? Baisu paliesti šviesą akyse. Dar kelias akimirkas lai būna tamsu. Vokai spaudžia akis, kad net ima skaudėti. Rankos nuslysta nuo ausų. Ir akys atsivėrė. Mato Juozukas kruviną ranką, kuri nori padėti jam atsistoti. Trys papjauti šunys, septyni nušauti gyvuliai ir vienas sužeistas lietuvis prieš akis. Nevisada reikalingas kūnas, kad plaktų širdis. Bet visada reikia širdies, kad gyvenimas įžiebtų tikėjimo dovaną. Tai diena, kai vienas pasipriešino daugumai. Čia gyvena laisvi žmonės. Šūvis. Kariškis su ūsais krinta. Juozukas dar bando jį gaudyti, bet šis atgula ant samanų ir lapai jį užkloja. Smūgis į pakaušį. Tylu.

Sunkvežimis nuvažiavo palikdamas po savęs juodą dūmų kamoulį. Ąžuolas dingo iš akiračio. Suskaudo petį. Pro siūles sunkiasi kraujas. Pakelia nuo žemės popieriaus lapelį, jį išlygina, suvilgo balos vandeniu ir uždeda ant žaizdos. Skausmas per sukąstus dantis. Pamažu ima blėsti. Atsirado galvos svaigimas. Praeis. Reikia eiti toliau. Metalinės upės ir jų laivai. Garsus traukinio švilpimas. Prieik arčiau…
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.