J. Sukovienė: Kaune studentai daugiau šypsosi

1505

VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros lektorė Jolanta Sukovienė lapkričio 16 d. šventė 50 metų jubiliejų. Linksma, nenustygstanti vietoje, trykštanti energija ir gyvenimo džiaugsmu – tokią ją pažįsta ir studentai, ir kolegos dėstytojai. Sutikusi duoti trumpą interviu ji skuba sklaidyti mitus apie tai, kad muzikologija – tik nuobodi teorinė disciplina, studentai – visur vienodi, o 50 metų – tai amžiaus riba, kai gyvenimo tempas turėtų lėtėti.

VDU Muzikos akademijoje dėstote muzikologiją moksleiviams, norintiems geriau pasiruošti muzikologijos brandos egzaminui. Tai disciplina, kurioje daug teorijos, mažai kūrybinės dvasios. Tačiau kursų dalyviai po Jūsų paskaitų lieka maloniai nustebinti. Kaip pavyksta juos sudominti?
Parengiamųjų kursų muzikologijos disciplina – tai 4 dalykų blokas: solfedis, muzikos analizė, muzikos istorija ir teorija. Man pačiai muzikologija – labai aišku ir įdomu. Tiesa, neslėpsiu: kadangi muzikologiją dėstau tik antrus metus, kol kas netrūksta ir juodo darbo. Tenka labai daug ruoštis paskaitoms, analizuoti, suformuluoti namų darbus. Bet darbo rezultatai džiugina: pernai į VDU Muzikos akademijos parengiamųjų kursų, skirtų pageidaujantiems geriau pasiruošti muzikologijos brandos egzaminui, pirmąjį susitikimą atėjo 4 moksleiviai, šiemet – jau 14. Džiaugiuosi tokia sklaida. Moksleivių vis daugėja, o ir atėjusieji maloniai nustemba: tokie informatyvūs kursai – nemokami?! Jiems tai didžiausias stebuklas, o man – širdį glostantis komplimentas.
Skaityti paskaitų važinėjate iš Vilniaus, kur taip pat dirbate Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete. Ar skiriasi Kauno ir Vilniaus studentai?
Skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno – akivaizdus. Ne kartą mąsčiau, kodėl studentai tokie skirtingi? Skiriasi ne jų žinių lygis, o pati kultūra. Viena vertus, keista: ir vienur studentai, ir kitur studentai, ir vienur motyvacija, ir kitur motyvacija. Bet vėliau vis dėlto supratau, kur slypi atsakymas: manau, viską lemia specifika. Kaune dėstau Muzikos akademijoje. Juk čia vaikai jau nuo pirmos klasės buvo pratinami prie sceninės kultūros: šypsotis, nusilenkti ir t. t. Tai yra niuansai, kurių pirmiausia išmokstama scenoje, bet vėliau jie persikelia ir į kasdienį gyvenimą, tampa savaime suprantama elgesio dalimi.Čia, Kaune, studentai daugiau šypsosi, jie yra mielesni. Galbūt tai lemia ir tai, kad dar besimokydami muzikos mokyklose jie nuolat lankydavo individualias, o ne grupines pamokas. Taigi Vilniuje, kur į mano grupines paskaitas renkasi studentai, pasigendu tų pradmenų, kuriuos turi muzikantai. Vilniuje taip pat puiki atmosfera, bet Kaune ji šiltesnė.

Kokius studentų pasiekimus pavadintumėte savo kaip pedagogės sėkme?
Sėkme laikau tuos atvejus, kai matau, kad studentas studijų programą įvaldo kaip kokį nors kasdieninį ritualą, perpranta ją be didelių pastangų.Džiaugiuosi moksleiviais, lankančiais mano vedamus kursus: ateina namų darbus parengę, medžiagą pasikartoję, su klausimais, pastabomis, kūrinius išsianalizavę, pasigroję. Į mano vedamus VDU Muzikos akademijos šeštadieninius kursus ateina ir jau bakalauro studijas pradėję studentai. Didžioji dauguma praeitų metų kursų dalyvių įstojo tik į VDU Muzikos akademiją. Šiemet turiu moksleivių iš Vievio, atvyksta ir iš tolimesnių miestų. Kartais manęs paklausia: kur geriau stoti, į Kauną ar Vilnių? O aš atsakau: kiekviena mama savo vaikus arčiau savęs traukia. O pas mus, Kaune – apskritai geriausia!

Esate muzikos teoretikė. Ar skirstote muziką į klausytiną ir tą, kurios nepripažįstate?
Neskirstau ir niekada neskirsčiau. Netgi šiuolaikinė, kompiuterinė, elektroninė muzika man yra suprantama, kartais kyla poreikis jos paklausyti.
Per gimtadienį įprasta permąstyti savo svajones. Kokių svajonių išsipildymo trokštate labiausiai?
Svajonių tikrai turiu, ir norėčiau, kad man jas pavyktų įgyvendinti. Daugelis jų susiję su darbu. Tarkim, savo svajonėse jau matau modelį, kaip galėtų atrodyti muzikologijos leidinys. Norėčiau jį parašyti studentams, kad jie turėtų gerą mokomąją medžiagą rengtis muzikologijos brandos egzaminui. Turiu ir asmeninių svajonių – pavyzdžiui, pradėti aktyviau sportuoti.
50 metų jubiliejus laikomas reikšminga sukaktimi. Ką apie šį auksinį amžių manote jūs?
Man pačiai savotiška mįslė, kodėl 50-mečio jubiliejui teikiamas toks išskirtinis dėmesys. Vieni sako, kad tai – labai daug, kiti bando įrodyti atvirkščiai. Paskui supratau. Tarkim, mano mama išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių. Taigi nieko nuostabaus: jei anksčiau 55-erių sulaukusį žmogų išleisdavo į pensiją, tai ir amžius suvoktas atitinkamai: keičiasi gyvenimas, lėtėja jo ritmas, žmogus jausdavosi visko pasiekęs, jam juk jau net ir pensija beveik paskaičiuota! O dabar, net ir sulaukus to auksinio jubiliejaus, gyvenimo tempas – neįtikėtinas: vieno nespėjai, kito nepadarei, duok Dieve ten nepavėluoti, to nepamiršti! Taigi kai manęs klausia, kaip jaučiuosi sulaukusi penkiasdešimties, net nustembu: kokie dar 50 metų?! Mano mintyse dar tiek nepadarytų darbų!
Dėkojame už interviu!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.