Istorijos klastojimas ir kuklus biurokratijos žavesys

606

Filosofas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Leonidas Donskis

Kas įvyko mūsų akademiniame gyvenime po 1990 metų? Atsakyčiau Charles’io Baudelaire’o žodžiais – „trumpa šviesa – ir vėl naktis“.

Gimė viltis, kad aukštasis mokslas gali tapti liberalios, laisvos, kūrybingos ir vakarietiškos Lietuvos ateities laboratorija. Tai ir buvo toji trumpa šviesa – ji tęsėsi nuo 1990 iki 1996 metų. Po to vėl atėjo tamsa.

Vienas mano kolega, daug dirbantis su Baltarusijos mokslininkais, pastebėjo, kad Lietuvos ir Baltarusijos likimai susiklostė kontrastingai ir nuvedė abi šalis skirtingais keliais ne vien todėl, kad mes kažkuo buvome iš esmės geresni už juos. Anot jo, du dalykai mums davė didžiulį impulsą.

Pirmasis – Atviros Lietuvos fondas (George’o Soroso, už nuopelnus Lietuvai apdovanoto ordinu, o po to iškeikto Lietuvos spaudos ir aukščiausių politikų, sukurtas fondas), išleidęs visą moderniosios Vakarų politinės minties klasiką ir sykiu pačią geriausią XX a. akademinę literatūrą, taip pat stažuotėmis, programomis ir stipendijomis sustiprinęs ano meto jaunąją Lietuvos profesūrą ir mokslininkus.

Antrasis – Vytauto Didžiojo universitetas, tapęs pirmuoju iš tikrųjų laisvu ir vakarietišku universitetu mūsų šalyje, kartu ir vieninteliu liberalių studijų universitetu visame Baltijos regione. Jei ne ALF ir VDU, pasak mano kolegos, Lietuva savo politinės sąmonės lygiu, viešosios erdvės lygiu ir akademinio gyvenimo kokybe vargu ar iš esmės skirtųsi nuo Baltarusijos.

Palieku skaitytojams patiems nuspręsti, kiek tiesos šiuose žodžiuose, bet manau, kad tiesos grūdo juose esama.

+remis.scerbauskasFOTO0346a

Po 1990 m. didelį postūmį mums davė išeivija. Pakanka prisiminti tikras intelektualines sensacijas, kuriomis tuo metu tapo išeivijos profesorių viešos paskaitos ir dėstyti kursai. Pirmieji du VDU rektoriai buvo JAV universitetų profesoriai Algirdas Avižienis ir Bronius Vaškelis. Jie sukūrė ne tik laisvą ir vakarietišką universitetą, bet ir privertė laikinai atsitraukti senąją akademinę biurokratiją.

Kad ir kaip būtų, pastaroji niekur nedingo. Atėjo laikas – o atėjo jis greitai – ir senoji vietinė akademinė nomenklatūra sugrįžo. Apie 1996 m. prasidėjo stambaus masto akademinės sistemos restauracija – grįžimas į sovietinės aukštojo mokslo kontrolės ir biurokratizacijos modelį, su visa jo panieka universitetų savivaldai, akademinei laisvei ir humanitariniams mokslams (kurie buvo ir taip jau labiausiai nusiaubti buvusioje Sovietų Sąjungoje).

Prasidėjo pati tikriausia senojo akademinio feodalizmo restauracija – universitetų vertimas ne mokslo ir kūrybos, o ES struktūrinių fondų ir projektinių lėšų efektyvaus įsisavinimo įstaigomis, valdomomis ir kontroliuojamomis centrinės valdžios institucijų, dauginančiomis savo biurokratiją ir nuolatines ataskaitas bei vertinimus.

Šitas akademinis feodalizmas vėl sugrąžino laikinai primirštą servilizmą – moraliai atgrasų lankstymąsi ir keliaklupsčiavimą prieš rektorius, akademinius administratorius ir biurokratines žinybas, lydimą nepagarbos jauniems dėstytojams ir mažiau laipsniuotiems kolegoms.

Neliko tikro akademinio solidarumo ir bendruomenės, pagarbos studentams ir bičiulystės atmosferos, bet užtat atgijo sovietinio komjaunimo analogas – už kitus studentus lygesni studentų atstovybių aktyvistai, siekiantys politinės įtakos ir greitos karjeros, bet ne studijomis, o ryšiais su rektoratu ir politinio favoritizmo keliais.

Visa tai vyko nuolat intensyvėjant vietinei kontrolei ir ataskaitų sistemai. Tarsi nepakaktų to, ką daro JAV ir Vakarų Europos universitetai, patys užsisakantys tarptautinį savo programų įvertinimą. Mažoje šalyje vienas kito reitingavimas ir vertinimas, net ir tam pasitelkiant užsienio ekspertus, vis tiek iškreipia akademinę laisvę ir konkurenciją.

Nūdienos pasaulyje reikia būti visiškai atrūkusiam nuo tikrovės, kad nesuprastum, jog tikri universitetai (o ne jų parodijos ar fikcijos), yra tarptautiniai pagal apibrėžimą, todėl juos, jų studijų programas, mokslo ir tyrimų kokybę turi vertinti tik tarptautinės grupės. Nė nekalbu apie reitingus – vietinis universitetų reitingavimas yra tiesiog karikatūra, nenusipelnanti išsamesnio komentaro.

Vėliau ši iš esmės feodalinė ir hierarchinė sistema buvo papuošta akademinio kapitalizmo inkrustacijomis – universitetus užsimota valdyti kaip verslo bendroves, o studentai tapo klientais, lemiančiais universiteto likimą.

Iki šiol niekas pasaulyje neabejojo, kad universiteto negali būti be profesūros ir mokslo, bet mūsuose įvyko stebuklas – paaiškėjo, kad ne profesūra ir jos kartų kaita reikia rūpintis (idant šalis būtų konkurencinga ir nevirstų antrarūše), o studentais ir jų krepšeliais.

Neneigiu – mūsų aukštajame moksle liko sunkiai išsprendžiamų, todėl greičiausiai ne ko kito, o Gordijaus mazgo perkirtimo prašyte besiprašančių problemų. Per daug aukštųjų mokyklų, daugybė silpnų ir fiktyvių studijų programų, išsklaidytos pedagoginės ir mokslo pajėgos… Mes žinome visą tą bėdų sąrašą. Bet lieka klausimas, ar mechaniškas universitetų jungimas yra išeitis.

Valstybė ir jos ateities strategija laikosi ant trijų banginių – politikos, verslo ir akademinės sferos. Jos yra persipynusios ir sykiu išlaiko savo unikalią savastį, bet paradoksas tas, kad nė viena iš jų negali būti reformuotos be kitų pagalbos. Klausimas tik, koks jų strateginis horizontas ir ką jos siūlo viena kitai.

Blogiausia, kas gali būti – noras kontroliuoti viena kitą. Tai banalu, trivialu ir niekur neveda – tik į provincialias trintis. Dalies verslo atstovų mintys apie tai, kad universitetai turi tapti darbo jėgos parūpintojais rinkai ir įdarbinimo institucijomis, yra retrogradiškos ir skamba kaip sovietų planinės ekonomikos ir žmogaus pavertimo darbo jėga retorikos aidas.

Lygiai kaip absurdu dvelkia mintys tų politikų (ypač buvusių ir esamų švietimo ir mokslo ministrų), kurie ateina liberalizuoti aukštojo mokslo sistemą stiprindami jos kontrolę ir didindami politinę Švietimo ir mokslo ministerijos įtaką universitetams.

ES lėšų skirstymas tapo mūsų bėda – tai ne tik suprimityvino ŠMM funkcijas ir darbo esmę, bet universitetų rektorius pavertė ŠMM pažais, stovinčiais ištiesta ranka eilėje prie ES lėšų.

Atleiskite už drastišką atvirumą, bet ir mechaniškas universitetų jungimas šiame kontekste tėra kovos už ES pinigus manevras. Nieko giliamintiško ir pažangaus čia nėra. Du nuliai nesukurs nieko daugiau už nulį, o jei nuspręs jungtis du geri universitetai, jie turi būti tikri, kad jų vertybių sistemos nepaneigia viena kitos.

Kada universitetai jungiasi tam, kad gimtų nauja kokybė arba nauja institucija, viskas aišku. Bet kada jungimasis naudojamas viso labo kaip šantažas siekiant savo tikslų gauti didžiules lėšas tam, kas vadinama valdymo optimizavimu (vartojant akademinės biurokratijos naujakalbę), arba nuslepiant faktą, kad be jungimosi nėra jokios kitos strategijos ar ateities projekto, tada liūdna.

Universitetas net ir mūsų poakademinėje ir pragmatiškoje epochoje yra kažkas daugiau, nei valdymas, vadyba ir biurokratija. Atleiskite, bet tai dar ir tokie atgyvenę ir senoviški dalykai, kaip profesūra, studentai, mokslas, biblioteka, menai, kūryba ir intelektualinis gyvenimas.

Būtent todėl man simptomiška atrodo KTU pasišovimo imti ir atkurti Lietuvos universitetą istorija. Lietuvos universitetas gimė 1922 m., kada Lietuvai gyvybiškai svarbi buvo nauja aukštoji mokykla, galinti parengti politinę klasę, inteligentiją, diplomatų korpusą ir tiesiog krašto kultūrinį elitą.

Lietuvai netekus Vilniaus ir savo istorinio universiteto, šios misijos ėmėsi naujasis istorinis Lietuvos universitetas Kaune, kuris 1930 m. tapo Vytauto Didžiojo universitetu (minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines).

Ką gi tada KTU – tiksliau, jos rektorius – įsakys mums šiandien arba 2022 m., minint Lietuvos universiteto 100-ąsias įkūrimo metines, vadinti Lietuvos universitetu? Istorinį VDU Inžinerijos fakultetą, kuris po karo, sovietams uždarius VDU, virto Kauno politechnikos institutu (dabar – KTU)? Jo junginį su istoriniu VDU Medicinos fakultetu, kuris lygiai dėl tų pačių priežasčių tapo Kauno medicinos institutu (dabar – LSMU)?

Bet kas suteikia teisę savintis pavadinimą istorinio Lietuvos universiteto, kuris gavo kitą pavadinimą? Juk tai mažų mažiausiai nepagarbus požiūris į savo šalies mokslo ir kultūros istoriją. Arba tiesiog istorijos klastojimas labai konkrečiais ir praktiškais sumetimais. Abiem atvejais tai ne tik kompromituoja pačią idėją, bet yra neetiška ir neteisėta.

Ir kaip tai daryti apeinant VDU – universitetą, kuris, metams likus iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, 1989 m. buvo atkurtas išeivijos mokslininkų ir tiesiog pasaulio lietuvių? Ar mes jau atsidūrėme laikotarpyje, kai strateginio ir moralinio vakuumo situacijoje viskas leista – net ir atviras mūsų akademinės ir politinės istorijos klastojimas?

Kuklus akademinės biurokratijos žavesys… Būtų linksma, jei nebūtų pavojinga ir negrėstų mūsų akademinio gyvenimo ir bendruomenės (jei ji dar egzistuoja) griūtimi. Deja, bet iš visų mūsų laimėjimų po 1990 m. prasčiausiai ir liūdniausiai atrodo būtent akademinė sfera.

Todėl siūlau surimtėti. Kai nelieka laisvės, bendro moralinio žodyno ir susitarimo galios akademijoje, netrunka susvyruoti tie dalykai ir politikoje. Lietuva gyva ne abstrakcijomis, o labai konkrečiais ir realiais dalykais – laisve, išsilavinimu, raštingumu, patriotizmu ir viešo padorumo bei etikos standartais.

Jei jie tik iškliba vienoje gyvybiškai svarbioje valstybės gyvenimo sferoje, neverta turėti iliuzijų, kad jie liks tvirti kitoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.