Idėja Lietuvai: apie kokias švietimo inovacijas turėtume diskutuoti

150

Prof. Juozas Augutis, VDU rektorius

Mano idėja Lietuvai – nuo idėjų infliacijos prie idėjų defliacijos. Ne siūlykime, o įgyvendinkime bent vieną trečdalį per nepriklausomybės laikotarpį pasiūlytų idėjų, kurios realiai sudarytų sąlygas universitetams įgyvendinti savo autonomiją bei čia besimokantiems ir dirbantiems gyventi oriai. Ištraukime iš stalčių skandinavų parengtas rekomendacijas, aiškiai suformuluotus pasiūlymus, gerąsias užsienio šalių patirtis ir perkraukime Lietuvos aukštąjį mokslą. 

Nuo 2011 m. iki 2020 m. aukštųjų mokyklų absolventų mažėja daugiau nei 40 proc. Jau 2020 m. šalyje turėsime beveik 7500 absolventų su aukštuoju išsilavinimu trūkumą. Tai nemažas išbandymas tiek viešajam, tiek verslo sektoriams. Išliekant toms pačios tendencijoms, 2025 m. prognozės gali būti dar mažiau žadančios. Negalime tikėtis, kad darbuotojų trūkumą kompensuos didėjantis užsienio studentų skaičius universitetuose – kol kas labai nedidelė dalis jų įsikuria ir dirba mūsų šalyje. Lietuviai, išvykę studijuoti svetur, taip pat ne visi sieja savo gyvenimą su Lietuva.

* Studentų skaičius, jei stojantiesiems į universitetus taikomas minimalus konkursinis balas – 3, o į kolegijas – 2.
** Darbuotojų skaičiaus prognozė sudaryta remiantis Eurostat skelbiama gyventojų skaičiaus prognoze, atsižvelgiant į laukiamą darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Dėl kokių švietimo inovacijų, idėjų būtina ne tik diskutuoti, bet ir pradėti dirbti? Šiandien daug svarbiau kalbėti apie galimybes įvesti nemokamą aukštąjį mokslą, nes vos už 3 metų mūsų valstybėje trūks mokytojų, inžinierių, filologų, socialinių darbuotojų ir t. t. Šiandien svarbu susitarti dėl mokslu grįsto verslo, konkrečių užsakymų, stipendijų geriausiems studentams ir specialių profesūros vietų (angl. endowments) įsteigimo, kad universitetai galėtų pasikviesti pasaulinio lygio vizituojančius mokslininkus. Daug svarbiau tartis dėl aukštojo mokslo sistemos konsolidacijos, pagrįstos aiškiu suvokimu, kas yra universitetinis išsilavinimas ir kurioje infrastruktūra nebūtų pagrindinis kriterijus vystant tarptautinio lygio mokslą. 

Visame šiame kontekste daug svarbesnė yra universiteto, kur formuojama ir ugdoma visuomenė, idėja, nei kalbos apie pažangą, matuojamą vieta reitingų lentelėse. Būsiu dar radikalesnis – siūlau atsisakyti vertinimų vien tik pagal reitingus. Jei reitingus vertintume tik kaip pasekmę, tektų kiekvieną dieną pagalvoti, kas gi iš tikrųjų yra mokymasis. Tikraisiais vertintojais tokiu atveju taptų studentai ir mokslininkai, kurie už aukštąją mokyklą balsuotų savo apsisprendimu prisijungti prie konkrečios akademinės bendruomenės. Kaip savo esė apie universiteto idėją teigė J. H. Newman, „vis dėlto, kaip bebūtų, net ir šiais laikais kaskart, kai žmonės, kalbant prekybos terminais, tikrai rimtai nusiteikę įsigyti „gerą produktą“, kai jie ieško kažko aiškiai apibrėžto, kažko rafinuoto, kažko išties didelio, rinktinio, jie nueina į kitą prekyvietę“.

Kai susikurtų tokia kilnia konkurencija paremta aplinka, tada klausimai – kokia universiteto misija? kas turi būti dėstoma? kokie moksliniai tyrimai atliekami? koks universiteto kaip viešųjų intelektualų bendruomenės vaidmuo valstybės gyvenime? koks gali būti efektyvus verslo ir mokslo bendradarbiavimas? – taptų labai reikšmingi ir reikalautų atsakymų. Atsivertų bauginanti tuštuma, kuri priverstų keisti mąstymą ir veiklos kryptį. Svarbiausia, kad pokyčiai vyktų pačiose akademinėse bendruomenėse, jų pačių iniciatyva. 

Pasukus mąstymo trajektorijas kita linkme, būtų galima galvoti apie stojimo į konkrečią programą pažymių, o gal net dėstymo pagal dalykus atsisakymą. Studentai stotų į pasirinktą studijų sritį, kartu su vertinimu jie gautų dėstytojo komentarą, kokias žinias vertėtų gilinti, tobulinti, o studijų dalykus galėtų rinktis pagal poreikį. 

Tokiu atveju priartėtume prie pačios mokymosi esmės – būtų mokomasi ne dėl įvertinimo, o dėl pačios temos. Atsisakytume nenatūralaus humanitarinių ir fundamentaliųjų mokslų supriešinimo ir neužsidarytume vieno metodo, disciplinos celėje. Juk intelektualinė branda vyksta mokantis įvairių dalykų: tiek matematikos, biologijos, tiek filosofijos ar užsienio kalbų. Taptume visuomene, kurią skatintų žinojimas per se

Kaip tik dėl tokių platesnių siekių vyksta ir ketvirtoji pramonės revoliucija, kurioje švietimas vaidina esminį vaidmenį. Nuo mūsų priklausys, ar sugebėsime pereiti nuo teorijomis ir žiniomis paremto mokymosi prie kūrybinio ir emocinio intelekto lavinimo. Nuo technokratinio mąstymo, prie idėjų generavimo ir, nemažiau svarbu, jų įgyvendinimo. Tikiu Lietuva, kaip išsilavinusių žmonių visuomene, kuri pasaulyje gali garsėti ne savižudybių ar emigracijos mastais, o idėjomis. (Negatyvaus) švietimo sistemos vertinimo atsisakymas ir perėjimas prie „ką dar galėčiau padaryti“ retorikos nebūtų skirtas bausti technokratus. Jis skirtas sukurti aplinką, kurioje technokratas galėtų virsti laisvu žmogumi. 

Šiuo metu esame pasirinkimo kryžkelėje – yra būdas ir toliau stigmatizuoti aukštąjį mokslą Lietuvoje, arba susitarti, kad visos diskusijos, kurios yra lygiai tiek pat svarbios siekiant optimalaus rezultato, bus nukreiptos į sistemos tobulinimo, koregavimo procesą. 

Šiandien man daug lengviau surasti argumentų antrajam pasirinkimui. Aukštojo mokslo sistemos kokybės tyrinėjimai mane atvedė prie išvados, jog nemažai esame pasiekę šioje srityje. Kuo grįsta ši nuomonė? 

Studijų kokybę, paprastai kalbant, apibrėžia trys dedamosios: universiteto dėstytojų ir mokslininkų kompetencijos (tiek dalykinės, tiek didaktinės), studijų programų kokybė (mokslinis pagrįstumas, tarpdiscipliniškumas, tarptautiškumas) ir infrastruktūra (auditorijos, laboratorijos ir jose esanti įranga, bibliotekos, bendrabučiai ir pan.). Žiūrint į tarptautinių publikacijų ir projektų dinamiką matome ne itin spartų, bet nuolatinį augimą. Išsamus tarptautinių ekspertų atliekamas vertinimas rodo, kad didelė dalis universitetų studijų programų vertinamos taip pat labai gerai ir gerai. ES struktūrinių fondų ir kitų projektų parama aukštajam mokslui suteikė galimybę pagerinti mokslo ir studijų infrastruktūrą: atsirado nauji mokslinių tyrimų centrai, integruoti mokslo ir verslo slėniai, laboratorijos ir t. t. Tiems, kam patinka vertinimai skaičiais – 5 didieji Lietuvos universitetai nuolat kyla tarptautiniuose reitinguose ir yra tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų. Kalbant apie verslo sektorių, iš jo taip pat nėra gauta signalų, jog universitetai neparengia darbuotojų darbo rinkai. Be to, šalyje vis daugiau kuriasi mažų ir vidutinio verslo įmonių. 

Gerų žinių iš savo kolegų Vytauto Didžiojo universitete ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose girdžiu kiekvieną dieną: šalies mokslininkai vadovauja ir dirba ekspertais įvairiose tarptautinėse organizacijose, atlieka tyrimus geriausių pasaulio universitetų laboratorijose, mokslo institutuose, ne tik publikuoja straipsnius prestižiniuose mokslo leidiniuose, bet ir recenzuoja kitų užsienio kolegų tekstus, koordinuoja aukščiausio lygio tarptautinius Europos Sąjungos, Europos Komisijos projektus. Mokslininkai, pedagogai visose ugdymo įstaigose, gaudami vienus mažiausių atlyginimų pasaulyje, geba nuversti kalnus mokslo pasaulyje. 

Tai akivaizdūs faktai, kurie sunkiai paaiškina viešojoje erdvėje vystomas diskusijas apie studijų kokybę universitetuose. Sunku paaiškinti, kodėl siekiant pokyčių švietimo sistemoje, pirmiausia siekiama sukurti įspūdį, jog viskas, kas iki šiol buvo nuveikta, buvo blogai. Švietimas yra nuolatinėje reformos būsenoje. Kitaip ir būti negali. Tai yra nuolatinis, gyvas procesas, kuris ir skatina mokslo bendruomenes būti budrias: ieškoti, kurti, testuoti naujus dalykus. Stagnacija būtų pražūtinga šiai sričiai. 

Tol, kol viešojoje erdvėje tuščiai diskutuojama apie vis „prastėjančią“ kokybę ir negresiančią pažangą, kas valandą iš Lietuvos išvyksta 4–5 žmones; per dieną – beveik 100; per metus šalį palieka per 35 000 asmenų. Jei jaunesnės kartos jau ir suvokia save kaip globalaus pasaulio piliečius, tai laisvės pojūčio ir nacionalizmo brandaus santykio su tuo dar neišsiugdėme. Netenkame ne tik darbo jėgos, bet ir mokyklų absolventų, ateities kūrėjų. Aukštojo mokslo stigmatizavimas į šipulius drasko viltis tų lietuvių, kurie tikėjo, jog esama pakankamai drąsos ir išminties, kad būtų atsisakyta iš sovietmečio paveldėtos sistemos. Viltis tų išeivių, kurie siekė į Lietuvą atvežti Vakarų akademines patirtis. 

Paprastai kalbant – mes vis dar mąstome ir kalbame XX a. kategorijomis, mus vis dar traukia didžiosios technologijos lyg tai būtų vienintelė alternatyva ir per mažai kalbame apie asmenybių ugdymą. Turėkime dvi, tris, keturias alternatyvas. Išmokime diskutuoti, ginčytis ir įrodinėti. Inovacija irgi nėra tik technologinė sąvoka. 

Galbūt ir esame imlesni blogoms naujienoms ir pasiduodame mechaniškai prigimčiai mėgdžioti bei daryti viską praktiškiau, leiskime sau greičiau pakeisti mąstymo ir kalbėjimo trajektorijas pozityvia linkme: nuo tuščių diskusijų apie kokybę pereikime prie konstruktyvaus labai konkrečių veiksmų plano. Esu įsitikinęs, kad tuomet ne tik Lietuvos ekonomika augtų, bet ir ženkliai sumažėtų emigracijos mastai. Idėjų defliacija sukurtų pridėtinę vertę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.