Botanikos sodas atvėrė stebuklingus vartus

2037

Lapkričio 22 dieną į pirmuoju sniegu pasipuošusį Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodą susirinko gausus būrys svečių. Pasivaikščioti vaikystę menančiais takeliais smalsu buvo ne vienam. Net įėjimas į sodo erdvę buvo istoriškai ypatingas – pro skylę tvoroje. Renginyje „Stebuklingi vartai į vaikystės pievas“ skambėjo Antano Šabaniausko muzika, o smokingais pasipuošę Aukštosios Fredos dvaro ponai pakvietė susirinkusiuosius pasinerti į prisiminimus. Renginio svečiai dalyvavo ekskursijoje po botanikos sodą, apžiūrėjo senovinių fotografijų parodą, kurią surengti padėjo patys šventės dalyviai – buvę ir esami botanikos sodo kaimynai.

Vakaro metu dvaro rūmų pastate, skambant gyvai smuiko ir klavišinių muzikai, botanikos sodo kaimynai dalijosi prisiminimais, mėgavosi užkandžiais ir ypatinga istorine rūmų atmosfera. Renginį vesti maloniai sutiko Aleksoto bendruomenės pirmininkas Zenonas Šalna, galintis save drąsiai vadinti artimu sodo kaimynu. Svečiai taip pat vaišinosi sode pagamintais natūraliais ledais, pagardintais savu derliumi: serbentais, šilauogėmis ir žolelėmis.

Botanikos sodo direktorė Vida Mildažienė teigė jau seniai norėjusi į botanikos sodą pakviesti pačius artimiausius kaimynus, daugybę metų laisvalaikį leidusius čia: „Prieš porą metų, lankydamasi bendruomenės Vasario 16-tosios minėjime buvau nustebinta. Žmonės pasakojo savo istorijas, prisiminimus, ir kone kiekvienas nuklysdavo mintimis į botanikos sodą, kalbėjo apie visų sodo kaimynų draugę – skylę tvoroje, kurios, kad ir kaip stengiamės, užtaisyti ilgam niekaip nepavyksta. Todėl sumąsčiau, artėjant botanikos sodo šimtmečiui, sukviesti garbaus amžiaus kauniečius, kad jie galėtų su mumis pasidalinti savo prisiminimais apie sodą. Juk reikia išsaugoti istoriją, pabandyti visiems kartu atsakyti, kaip keitėsi ir kur link turėtų keliauti botanikos sodas.“

Porą valandų trukusioje ekskursijoje apžiūrėtas ne tik parkas, bet ir oranžerija. Ten svečiai grožėjosi tropiniais augalais, žaluma bei nuostabą keliančiais tropiniais drugeliais. Svečiai mynė vaikystę menančius takelius. Prisiminimas vijo prisiminimą. Ekskursijos pabaigoje, sodo namelyje, kuris nuo seno vadinamas ledaine, pristatyta specialiai šiam renginiui surinkta senovinė botanikos sodo fotografijų paroda. Šiose istorinėse nuotraukose užfiksuota daug įsimintinų istorijų, kurias noriai pasakojo botanikos sodo kaimynai. Juk jiems botanikos sodas reiškia daug daugiau nei paprastiems lankytojams. Čia bėgo jų jaunos dienos, o kiekvienas žemės lopinėlis mena savitą istoriją, nuotykį.

„Į gegužinės pievas bėgdavome per ramunių pievą, o į ją patekdavome per skylę sodo tvoroje“, – svajingai pasakojo gydytoja pediatrė, Lietuvos pasipriešinimo tarybiniam okupaciniam režimui dalyvė, politinė kalinė, tremtinė, rašytoja Joana Ulinauskaitė-Mureikienė. Ponia Joana su ašaromis akyse, suvirpindama visų susirinkusiųjų širdis, pasakojo, koks nuožmus buvo tremtinės gyvenimas ir kaip iš botanikos sodo jos sesers laiške atsiųstas sudžiovintas gėlės žiedas įkvėpė gyventi ir kovoti. „Sugrįžti į botanikos sodą lyg į savo tėviškę“, –  ponia Joana tikino, jog sodas jos šeimai visada buvo ir kaip prieglobstis, ir kaip viltis į jį kada nors sugrįžti.

Ramunis Budriūnas, buvęs ilgametis sodo direktorius, dalijosi prisiminimais kaip administracijai tekdavo kovoti su tvoroje vis paslaptingai atsirandančia skyle. Kad ir kaip ją taisydavo, ryte ji jau vėl plačiai atverta kviesdavo užeiti. Pasirodo ir pats direktorius į darbą eidavo pro šią skylę. O vaikystėje botanikos sodas buvo jo žaidimų aikštelė – čia ir su špagomis tris muškietininkus įkūnydavo, ir su panelėmis plepėdavo. „Žadu būti sveikas, drūtas, žvalus ir padėt parašyti 100-mečio knygą. O šiam vakarui pasakysiu – kas nesibaigia, tai botanikos sodo kaimynai!“.

Botaniko prof. Liudo Vailionio, vieno iš svarbiausių Kauno botanikos sodo iniciatorių,  duktė, istorikė Danutė Vailionytė-Narkevičienė savo pasakojimą pradėjo nuo istorijos: „Botanikos sodo įkūrimas man yra toks pat  reikšmingas kaip ir Nepriklausomybės atgavimas. Botanikos sodas yra gamtos mokslų pradžia“. Garbaus amžiaus istorikė visus susirinkusiuosius pradžiugino pasakojimais apie pirmąjį botanikos sodo direktorių, šveicarą Konstantiną Regelį, papasakojo, kaip jos tėvelis Liudas Vailionis kartu su kitais bendražygiais nusprendė, kad Kaune reikia mokslo įstaigos, kurioje būtų galima mokyti jaunuosius botanikus.

Kaimynystėje gyvenantis Pranas Barzdžius prisiminė, kaip vaikystėje karstydavosi po „beždžionių medį“, o pro skylę tvoroje pavykdavo įlįsti net su slidėmis ar dviračiais. „Mes niekada nešiukšlinome – juk sodą laikėme sava teritorija. Žinojom, kur pasiskinti obuolių, kur augo riešutai, į kurį medį buvo galima lipti, o kurį jau geriau pasaugoti“ – į prisiminimus pasinėrė botanikos sodo kaimynas.

Gydytojas Lukas Mackevičius papasakojo, kaip pirmą kartą atsidūrė botanikos sode: „Baigęs universitetą, kartu su keliolika gabiausių studentų, laimėjau kelionę aplink Lietuvą. Tada pirmą kartą ir apsilankiau čia. Kas galėjo pagalvoti, kad vesiu profesoriaus Juodelės anūkę ir likusį savo gyvenimą nugyvensiu Fredoje?“.

Botanikos sodo įkūrimas pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės metais yra neatskiriamas nuo pačios nepriklausomybės idėjos – tai savotiška valstybingumo kūrimo dalis.  „Čia išaugo visa Lietuvos botanikų karta, daug iš jų jau paliko šį pasaulį, o jie juk kūrė visą botanikos tradiciją, mokslą. Norėtųsi, kad šiandieną užsimezgęs bendravimas nenutrūktų ir įgytų gilesnę prasmę, tvirtesnį ryšį. Kad po tokių susirinkimų atsirastų noras ir entuziazmas pagerbti tuos, kurie padėjo atsirasti ir gyvuoti Kauno botanikos sodui“, – užtikrintai kalbėjo Kultūros ministerijos darbuotojas, dirbęs parkų išsaugojimo klausimais, Kęstutis Labanauskas.

Ne šiaip sau užsiminta apie tuos, kurie jau išėjo – lapkričio 22-ąją dieną palaidotas vienas ryškiausių Lietuvos kraštovaizdžio architektų, profesorius Vladas Stauskas, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Šio vakaro jaukūs ir istoriškai prasmingi prisiminimai dar ilgai šildys ir rengėjų, ir dalyvių širdis.   Tikimės, kad stebuklingi vartai į vaikystės pievas ateityje atsivers dar ne kartą, suburdami gausų buvusių ir esamų kaimynų būrį. Kadangi renginys pateisino visų svečių lūkesčius su kaupu, Botanikos sodas tikisi į šį renginį dar kartą pakviesti ir pavasarį.

Beatričė Vankevičiūtė
Auksė Vabalaitė
Greta Paliulionytė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.