Gyvenimas yra paprastas, jei nepadarome jo sudėtingu

1234

Koučas – viena populiarių šių dienų profesijų. Kai kuriose šalyse jos atstovai mistifikuojami ar net tampa garbinimo objektais. Apie šią profesiją Lietuvoje kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto absolventu, koučingo specialistu, UAB „Smarta“ psichologu ir konsultantu Dainiumi Baltrušaičiu, kuris savo darbą apibūdina paprastai: „Jeigu žmogus ar organizacija nori pajudėti iš taško A į tašką B, aš padedu jiems tai padaryti“.

Jūsų nuomone, koučas – tai labiau mokytojas ar psichologas?
Plačiąja prasme tai yra petys, į kurį gali atsiremti. Be jokios abejonės, koučingo teorijos, mokyklos ir metodai ateina iš psichologijos. Kartais ta linija tarp psichologinės konsultacijos ir koučingo yra labai išblukusi. Kadangi pats galiu atstovauti abi stovyklas, tiek psichologijos, tiek koučingo, man kartais būna keista, kai žmonės bando tarp jų atrasti griežtą ribą. Mes žinome procesą, turime daug klausimų, padedame žmogui eiti link pokyčių, atrasti atsakymus į savo klausimus. Nei geras koučas, nei geras psichologas patarimų nedalina.
Tačiau pritariate, kad psichologijos žinios šiame darbe daugiau padeda, nei kliudo.
Bruce Peltier savo knygos „Psychology of Executive Coaching“ dedikacijoje parašė taip: „ Šita knyga yra skirta koučams, kurie iš tikrųjų nori suprasti, ką jie daro, arba psichologams, kurie nori pasivadinti koučais ir uždirbti daugiau“. Aš pažįstu daugybę gerų koučų, kurie turi psichologinį išsilavinimą, taip pat pažįstu tokių, kurie jo neturi, tačiau taip pat yra puikūs koučai. Tiesa, kartais per didelis žinojimas gali trukdyti, nes veda link stereotipinio mąstymo. Tuomet į kiekvieną atvejį nebežiūri kaip į unikalų, bet pradedi juos tapatinti ar vienodinti. Iš principo, geras psichologas ar koučas turi sugebėti atsiriboti nuo stereotipinio mąstymo. Vis dėlto manau, kad psichologinės žinios daugiau padeda nei trukdo. Tikriausiai taip yra ir bet kokioje kitoje gyvenimo srityje.
Iš ko Jūs pats mokotės?
Startas bet kuriuo atveju buvo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) pabaigtos psichologijos studijos, kurios man davė labai daug. Gal ne tiek savęs, bet pasaulio pažinime. Po to, kai baigiau VDU, visi mano draugai panoro tapti verslininkais. Pagalvojęs, kad iš psichologo atlyginimo sočiai duonos nevalgysiu, ir aš nusprendžiau juo tapti. Tačiau, kai studijuoji psichologiją, nori nenori išsiugdai stiprų savianalizės instrumentą, tad nusprendžiau, kad nieko apie tai nesuprantu ir kad man dar reikia pasimokyti. Jeigu būčiau paklausęs dabartinės savo žmonos, tai ji būtų pasakiusi“ jei nori daryti verslą – tai ir daryk, nėra čia ko mokytis! Tačiau tada ji man šių išmintingų žodžių nepasakė (juokiasi – aut. past.). Tad baigiau Ekonomikos ir vadybos studijas Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje.Grįžau į Lietuvą ir tada prasidėjo mano kaip verslininko karjera. Įsteigiau kelias įmones, tiesa, ne visos iš jų iki šių dienų išliko. Bet prieš kokius aštuonerius metus aš vėl padėjau ant svarstyklių darbą su žmonėmis ir buvimą verslininku. Vis dėlto psichologija nugalėjo. Tada trejus metus mokiausi pas vieną didžiausių savo mokytojų Peter Szabò. Taip pat iš pavienių mokytojų – Mark McKergow, David Cooperrider, Peggy Holman ir kitų… net Robert McKee (kuris iš tikrųjų yra scenarijų autorius).  Mokausi taip pat ir iš knygų, gi ten neišsemiami žinių klodai. Esu krūvos tyrimų bazių prenumeratorius. Kažkada mano kolega pasakė labai puikius žodžius: „Geriau tikėti kažkuo, negu netikėti niekuo, ir jei renkiesi tikėti kažkuo, tai tegul tas kažkas būna tyrimai“.

Kokiomis pagrindinėmis idėjomis remiasi Jūsų koučingas?
Susitelkimas į sprendimus yra bazinė filosofija, ant kurios kaip ant pamato stovi tai, ką ir kaip aš darau. Susitelkimas į sprendimus yra labai paprastas ir remiasi dviem bazinėmis mintimis. Pirma: jeigu tai, ką darai, tau nesiseka – liaukis tai daręs. Antra: jeigu tai, ką darai, tau sekasi – daryk tai daugiau. Man keista, kuomet žmogui nesiseka tam tikra veikla, bet jis kaip tik stengiasi dar labiau į ją įnikti, dar labiau stengtis. Čia nematau tikslo.
Galbūt tai pokyčių baimė?
Nežinau. O gal savianalizės trūkumas? Iš principo, susitelkimo į sprendimus filosofija sako, kad to, ko mes norime, mes galime pasiekti remdamiesi sėkmingais pavyzdžiais, savo sėkminga patirtimi, savo resursais ir savo stipriosiomis savybėmis stipriai fokusuodamiesi į ateitį. Tuo tarpu žmonės labiau linkę savyje analizuoti problemas, trūkumus, nesėkmes, praeitį. Tada konstruktyvioji analizė paprasčiausiai tampa destruktyvia savigrauža.
Ar susitelkimo į sprendimus metodas – tai savo norimos ateities projekcija?
Ne visai. Pirmiausiai pasižiūri, ko tu nori, tada pasižiūri į tai, ką tu turi ir ar tavo turimi resursai veda prie norimos ateities. Tik ta schema yra per daug paprasta, kad būtų taip lengvai įgyvendinama (juokiasi – aut. past.). Čia prasideda niuansai. Jeigu žiūri į praeitį, tai ką tu analizuoji? Kai tu galvoji apie savo žingsnius, tai apie kokius? Kai tu žiūri į ateitį, tai ar sugebi pažiūrėti plačiai, ar su visais savo turimais rėmais ir suvaržymais? Susitelkimas į sprendimus koučinge ateina iš trumpalaikės į sprendimus orientuotos šeimos terapijos, kurią, kaip atsvarą labiau JAV paplitusiai psichoanalizei, vystė Steve de Shazer ir Insoo Kim Berg su savo kolegomis (Milwaukee, JAV). Susitelkimas į sprendimus (angl. Solutions Focus) yra elegantiškai paprastas ir, tuo pačiu itin efektyvus metodas, kai siekiate apčiuopiamo progreso, ar tai būtų darbas individualiai, komandoje, ar visos organizacijos mastu. Susitelkimas į sprendimus (o ne į problemas), į ateitį (o ne į praeitį) ir į sėkmę (o ne į tai, kas nesiseka) – tai pozityvus ir pragmatiškas kelias į progresą.
Ar galima sakyti, kad toks mąstymo modelis labai priklauso nuo žmogaus požiūrio?
Žinoma. Galbūt kiti koučai, kurie pasirašo sutartis mažiausiai 15 susitikimų, su manimi nesutiks, bet mano supratimu, geras koučas yra tas, su kuriuo užtenka vieno susitikimo, kad pradėtumei judėti į priekį, kad pradėtumei keisti požiūrį tiek į save, tiek į aplinką. Koučas neturi tapti narkotiku. Susitelkimo į sprendimus koučingo metodas – tai tiesiog savo mąstymo rato pasukimas į kitą pusę. Tuomet ir kitos gyvenimo situacijos ar problemos tampa paprasčiau priimamos ir išsprendžiamos, o tai ir yra didžiausias pasiekimas. Juk kartais apie koučą galvojama kaip apie kažkokį gelbėjimosi ratą. Tarkime, turiu kažkokią problemą, atėjau pas koučą ir jis dabar pasakys, kaip man ją išspręsti. Tai labai siauras požiūris. Kai aš dirbu su žmonėmis, mano didžiausias noras – kad jie išeitų iš manęs kitoje gyvenimo kokybėje. Kitaip sakant, kad jie ne tik išspręstų konkrečią savo problemą, kas yra pakankamai paprasta, bet kad jie išeitų gebėdami spręsti ir kitus gyvenime iškilsiančius probleminius klausimus.
Vadinasi, koučas nėra kažkokia mistinė būtybė, kuri, spragtelėjusi pirštais, išspręs tavo problemas?
Taip. Tiesa, koučai, ypač JAV, dažnai būna dievinami ar net mistifikuojami. Kadangi aš pats tarsi stoviu dviejose stovyklose – psichologų ir koučų, tai to sudievinimo nelabai suprantu. Man atrodo, kad žmogui gali padėti ne tik šių dviejų profesijų atstovai, bet ir daugelis kitų – pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, geriausias draugas ar dvasininkas, su kuriuo gali pasikalbėti.
Kaip išlaikyti savo tobulos ateities vaizdinį ar paprastesnį tikslą, kai mus supančios aplinkybės nuolat keičiasi?
Tikslas nėra kažkoks absoliutas, tai reliatyvus dalykas. Ir tai, kas tau šiandien atrodo kaip tikslas, rytoj jau gali atrodyti visiškas marazmas, o galbūt tik tarpinė stotelė. Be jokios abejonės, reikia būti lanksčiam. Sutinku, kad kiekvienas žmogus turėtų turėti finalinį tikslą. Paklausti savęs, ko iš tikrųjų aš noriu? Bet kaip tu link jo eisi, priklausys nuo daugybės dalykų. Pavyzdžiui, dažnai gyvenime grįžtame prie tų pačių klausimų. Ir tie klausimai būna patys įvairiausi, nuo egzistencinių, tokių kaip „Dėl ko aš gyvenu ar ką aš noriu po savęs palikti?“, iki žemiškesnių, pavyzdžiui, „Ar aš tikrai dirbu ten, kur noriu?“ Tie patys klausimai, užduoti turint skirtingą patirtį, mąstymą, informaciją, padeda rasti skirtingus atsakymus. Nėr blogiau, kai žmogus aklai braunasi prie savo užsibrėžto tikslo, nematydamas daugiau jokių galimybių aplinkui. Man atrodo, kad žmonėms dabar ypač trūksta gebėjimo gyventi neapibrėžtume, tačiau matant savo galimybes.
Ką patartumėte žmogui, kuris nėra patenkintas savo dabartimi, bet bijančiam ką nors keisti, nes juk kitur gali būti blogiau, nei čia ir dabar?
Tai yra pagrįsta baimė. Juk tu niekada nežinai, kokia bus ateitis. O kiekvienas pokytis yra susijęs su rizika ir turi savo kainą. Ir ta kaina dažnai būna ne tik psichologinė, bet ir materialinė. Bet aš sakyčiau, kad gyvenimas yra per trumpas, kad jame kentėtume. Jeigu nori kažką keisti, reikia imti ir keisti. Kitas labai svarbus dalykas: reikia suvokti, kad visko pakeisti tu negalėsi. Reikia susidėlioti prioritetus, kas tau iš tikrųjų yra svarbu. Kai žmonės sako, kad jiems svarbu šeima, karjera, draugai ir dar, ir dar kažkas – visko neapžiosi. Valandos paroje tik dvidešimt keturios, o ir užpakalis tik vienas (juokiasi – aut. past.). Turi daryti pasirinkimus, tarkime, keturias dienas skirti darbui, o tris – šeimai. O visa kita, deja, turėsi šiek tiek paaukoti.
Kokius klausimus patartumėte kiekvienam sau užduoti, kad išsiaiškintume, ar tikrai esame tinkame gyvenimo kelyje?
Aš siūlyčiau tiesiog pagalvoti, ko aš noriu po 10 metų. Kaip idealiausiai aš noriu gyventi? Ką tą dieną darau, ką veikiu, kokia mano šeima, ar aš noriu dirbti ir ką, o gal noriu visai nedirbti? Tada grįžti į dabartį ir pagalvoti, ar visa tai, ką aš darau dabar, prisideda prie mano nupiešto ateities paveiksliuko. Jeigu prisideda – tai valio! Daryk tai, ką darai, tik trigubai stipriau. O jeigu ne, vadinasi, reikia kažką keisti, nes tai ką darai dabar, nenuves ten, kur nori.
Ar labai sekinantis koučo darbas?
Ne (juokiasi – aut. past.). Kompozitorius ir dirigentas Richardas Štrausas parašė 10 įsakymų dirigentui. Antras jo įsakymas skamba taip: jeigu koncerto pabaigoje esi suprakaitavęs – kažką darei ne taip. Aš manau, kad lygiai tas pats galioja ir koučui. Jeigu esi pavargęs ir suprakaitavęs – kažką darei ne taip. Ne tu turi prakaituoti – klientas turi tai daryti. Jeigu tu prakaituoji už jį – kažkas ne taip. Galbūt per stipriai nori jį kažkur nustumti ar nuvesti? Aš neturiu jokio tikslo. Nėra jokios garantijos, kad mes kažkur pajudėsime po koučingo sesijos, bet aš iš savo pusės padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso ir tikiuosi, kad klientas padarys dar daugiau. Čia ir yra tikslas.
Tad vis dėlto, kas iš tikrųjų yra koučas?
Sąmoningam žmogui koučas yra tas žmogus, kuris neleidžia pasiklysti įvairių klausimų ir scenarijų gausoje. Jis yra ir garantas, kad rasi atsakymą į savo klausimą. Nes juk kiekvienas iš mūsų sau gyvenime užduodame labai gerus klausimus, kad augtume ir tobulėtume, bet dažnai tie klausimai būna nepatogūs. O kai jie būna nepatogūs, mes dažnai numojame į juos ranka ir einame veikti ką nors malonaus. O va koučas tau neleis nuo jų pabėgti.

Kalbino Agnė Taurinskaitė

Nuotraukos Jono Petronio

Šis interviu yra tęstinio ciklo „VDU projektas. Asmenybės“ dalis. Specialioje tinklalapio skiltyje skaitytojai gali susipažinti su asmenybėmis, kurios augo, tobulėjo, skleidėsi tarp Vytauto Didžiojo universiteto sienų ir už jų ribų. Projekto rengėjai kalbina VDU absolventus, dėstytojus, kitus bendruomenės narius, domisi, ką jie veikia ir kuo gyvena šiandien. Juk universitetas – tai visų pirma žmonės. O neribotos galimybės augti ir atrasti save atsiveria tuomet, kai dalinamės idėjomis ir tiesiog būname kartu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.