Goda Piktytė: intelektualusis minties teatras neišnyko

3163 1

Aktorė Goda Piktytė jau trečius metus vadovauja VDU teatrui, taip pat dirba ir su vaidybos studijų programos studentais. Per šį neilgą laiką, VDU profesionalus teatras iššovė kaip šampano kamštis – šiųmečiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose jis nominuotas net penkiose nominacijose ir yra antras tarp visų Lietuvos teatrų.

Nepaisant to, G. Piktytė sako, kad menininkai didžiuojasi pripažinimu ir apdovanojimais – kiekvienas pagal savo tuštybės dydį – bet tikrai nedirba dėl pripažinimo. „Didelis „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų skaičius mūsų universiteto teatrui visų pirma leidžia manyti, kad pasirinkome teisingą veikimo kryptį, tiek kūrybinių ambicijų, tiek ir jų įgyvendinimo požiūriu“, – mano menininkė.

Iš kokių savybių susideda aktorius?

Aktorystė – nesibaigianti dėlionė, kurios pabaiga reikštų improvizacijos „čia ir dabar” stebuklo mirtį.  Priklausau tai teatro mokyklai, kuri svarbiausiu laiko aktoriaus gebėjimą mintį paversti veiksmu: kiekvieną akimirką, kuri yra dabar ir kurią tuoj pat pakeis kita…

Juozas Miltinis kalbėjo apie aktorių – filosofą ir akrobatą. Jų tarpusavio harmonijos lygis greičiausiai ir yra aktoriaus meistriškumo matas. Absoliučiai „teisingų” proporcijų čia nėra, nes joms įtaką daro ir laikmetis. Mano profesinės karjeros pradžioje kelias valandas eilėje prie teatro kasų laukę žiūrovai scenoje visų pirma tikėjosi išgirsti kitokią mintį, suteikiančią viltį ir praskaidrinančią niūrią tikrovės rutiną. Paviršutiniškai stebint šiandieninį teatro gyvenimą, gali susidaryti įspūdis, kad jame dominuoja „akrobatai”… Tačiau intelektualusis minties teatras neišnyko nei Lietuvoje, nei apskritai pasaulyje, jis gal tik kiek pasitraukė iš visuotinio dėmesio lauko. Tikiu, kad tik laikinai.

Goda 7  foto-D.MatvejevasC1

VDU teatras – prieš trejus metus į kauniečių gyvenimą įsiliejusi nauja teatrinė erdvė.  Kaip čia atsidūrėte Jūs?

Kiek nustebau, kai 2011 metų vasarą VDU vadovai pasiūlė dalyvauti naujos vaidybos studijų programos kūrime. Tuo metu neplanavau savo meninės veiklos plėsti į edukacinę sritį. Vaidinau teatro scenoje, dirbau televizijoje ir profesinę ateitį aiškiai įsivaizdavau esant tarp repeticijų ir spektaklių. Turėjau ir pedagoginio darbo patirčių, nors jų tuo metu ir nesureikšminau: Kaune vadovavau dramos studijai, dėsčiau teatrinės raiškos kursą universiteto studentams, Vilniuje kartu su kolegomis kelis metus iš eilės rengėme didžiulį pasisekimą turėjusią edukacinę programą „Teatro dirbtuvės“. Vienas šios programos partnerių buvo VDU, ir matyt todėl, nusprendus šio universiteto Menų fakultete plėtoti grynųjų menų studijas, man buvo pasiūlyta imtis vaidybos studijų programos kūrimo.

Lietuvoje universitetų teatrai dažniausiai asocijuojasi su mėgėjiškumu arba saviveikla. VDU teatras nuo pat pradžios buvo užsibrėžęs aukštus tikslus – ugdyti profesionalius aktorius ir rodyti spektaklius, kuriuos statytų pripažinti teatro menininkai. Kaip sekasi tai įgyvendinti?

Lankydamasi JAV universitetuose, domėjausi jų aktorių rengimo metodais ir mačiau universitetų teatrus, kurie, viena vertus, yra neatskiriama studijų proceso dalis, o kita vertus – savo populiarumu sėkmingai konkuruoja su žinomų teatro trupių pastatymais. Ir jokio mėgėjiškumo ar saviveiklos!  Tokių universitetų teatrų sėkmės prielaida – palaipsninis jaunųjų menininkų integravimas. Kiekvieno pastatymo šerdį sudaro patyrusių teatro profesionalų komanda, į kurią įtraukiami geriausi studentai. Tokiu būdu jaunimui suteikiamos puikios tobulėjimo sąlygos, o pripažintiems menininkams užtikrinamos galimybės realizuoti kūrybines ambicijas įprastoje aukštų profesinių standartų aplinkoje.

Tokį modelį siekiu įgyvendinti ir VDU. Mūsų teatre stato žinomi scenos meistrai: Jonas Vaitkus, Agnius Jankevičius, Artūras Areima. Jie taip pat dirba su vaidybos studijų programos studentais. Toks universiteto teatras – naujas reiškinys Lietuvoje, susijęs su nusistovėjusių stereotipų laužymu, reikalaujantis daug pastangų, žmogiškųjų ir – neslėpsiu – finansinių išteklių. Todėl labai džiaugiuosi, kad universiteto teatras turi nuolatinį partnerį – teatrą „Mens Publica”, vadovaujamą mano kolegos aktoriaus Sigito Šidlausko. Šio teatro patirtis ir parama, įgyvendinant kūrybinius projektus, yra ypač svarbi, siekiant aukščiausios meninės prabos rezultatų. Atskirai norėčiau pabrėžti universiteto vadovų dėmesį: jie nuo pat pradžių palaiko šią iniciatyvą ir įsiklauso į specifinius aktorių rengimo poreikius. Malonu, kad per tokį trumpą laiką sulaukėme ir oficialaus teatro profesionalų bendruomenės pripažinimo.

Goda Piktyte. Foto Jonas Petronis

Šiemet net penkiose „Auksinių scenos kryžių“ – aukščiausių Lietuvos teatrinių apdovanojimų – nominacijose minimas VDU teatro vardas. Sėkmė, įdirbis ar atsitiktinumas?

Kūrybinių projektų valdymas, siekiant sukurti aukšto meninio lygio rezultatus – sudėtingas dalykas, ypač atsižvelgiant į kuklias administracines pajėgas. Iš pažiūros tarsi viskas aišku: reikia skaityti daug pjesių, tuomet pasirinkti patikusią, pasirūpinti autorinėmis teisėmis, surasti vertėją, pasikviesti režisierių, scenografą, kostiumų dailininką, kompozitorių, aktorius, apskaičiuoti biudžetą, numatyti galimus rėmėjus ir juos aplankyti, parašyti paraišką (geriau – ne vieną) finansavimui. Gavus finansavimą – parengti detalų spektaklio kūrimo planą ir jį įgyvendinti, o negavus – pradėti iš pradžių… Visa tai reikia daryti nuolat, tuo pat metu, vieną pjesę skaitant, dėl kitos tariantis su režisieriumi, dar kitą repetuojant ir t. t. Suprantama, toks darbo režimas reikalauja sutelktų komandinių pastangų. Malonu, kad čia galiu pasikliauti neišsenkama savo bičiulės ir bendradarbės Jurgos Knyvienės energija ir profesionalumu, suburiant sudėtingas kūrėjų personalijas bendro tikslo įgyvendinimui.

Grįžtant prie pripažinimo ir „Auksinių scenos kryžių“: teatras turi nuolat statyti spektaklius, t. y., dirbti. Kartais darbo rezultatai sulaukia pripažinimo. Tada galima pasidžiaugti, pavyzdžiui, su kolegomis paminėti Tarptautinę teatro dieną ir grįžti prie darbo stalo, ant kurio – atversta pjesė ir vaidybos studijų programos aprašymas, parengtas tarptautinių ekspertų vertinimui.

Kaip vaidybos studijų programos vadovė, kaip apibūdintumėte tuos, kurie čia įstoja? Juk aktoriaus specialybė labai romantizuota. Kokiems jauniems žmonėms niekada nepatartumėte rinktis aktorystės?

Į VDU vaidybos studijas priėmimas vyksta kartu su kitomis aukštosiomis mokyklomis, turinčiomis analogiškas teatro meno programas. Todėl jau trejus metus iš eilės, dirbdama bendrojo priėmimo komisijoje, kiekvieną vasarą matau visus Lietuvos jaunuolius, ketinančius studijuoti aktorystę. Tai nuoširdūs, jautrūs, subtilūs ir kūrybingi žmonės. Dauguma jų galėtų sėkmingai studijuoti ir kitas specialybes. Todėl remdamasi savo ir kolegų patirtimi, bylojančia apie sudėtingą (kartais – nepakeliamą) aktoriaus ambicijų ir jų realizavimo proporciją, tarp stojančiųjų pirmiausia stengiuosi atpažinti būtent tokius, kurie visai neblogai ištvertų ir be aktorystės. Tuomet reikia juos įtikinti kitokio pasirinkimo galimybe ir privalumais.

VDUteatras. Foto Laima Penekaite1

Na, o likusieji konkuruoja savo gebėjimais, siekdami patekti į ribotą vietų skaičių įvairių aukštųjų mokyklų vaidybos studijų programose. Kai kurie patenka iškart, kiti, kol patenka, turi bandyti dar ir dar kartą. Kai kurie iš jų taps aktoriais, kiti taps labai gerais aktoriais. Kai kurie ieškos ir patys atras savo vietą gyvenime, kitiems tą vietą nurodys susiklosčiusios aplinkybės. Svarbiausia, kad aktorystę jaunuoliai rinktųsi pagrįstai ir sąmoningai.

Mano kartai renkantis šias studijas, daugumai iš mūsų išsvajota aktoriaus profesija visų pirma buvo susijusi su darbu teatre, ir tik šalia to – jei pasiseks – dar ir kine. Todėl suprantama, kad prieš ateidami į priėmimo komisiją, jau būdavome pamatę kone visus garsesnius tuo metu Lietuvos teatruose rodytus spektaklius. Tiesiog kitaip negalėjo būti! Dabar situacija pasikeitė, aktorystės turinys gerokai išsiplėtė, teatras nebėra vienintelė aktoriaus veiklos erdvė. Bet kai stojamųjų egzaminų metu sutinku jaunuolius, kurie neįstengia prisiminti matytų spektaklių pavadinimų (bet gerai pažįsta nuolatinius TV realybės šou dalyvius), būtent juos pirmiausiai stengiuosi nukreipti į kitas studijų programas.

Kuo aktorystės studijos VDU skiriasi nuo kitų universitetų Lietuvoje rengiamų aktorinio meistriškumo studijų?

Studijos VDU grindžiamos istorine „laisvųjų menų” (lot. artes liberales) tradicija, kuri pabrėžia visapusiško asmenybės lavinimo svarbą. Tai reiškia, kad ir vaidybos studijų programoje mokomasi ne tik tiesiogiai su specialybe susijusių disciplinų, bet ir kitų socialinių, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų dalykų, kurie būtini šiuolaikiniam kūrėjui. Man toks studijų modelis labai artimas. Šiandien aktorius turi būti pasirengęs veikti sudėtingoje daugiakultūrinėje Europos ir pasaulio erdvėje. Pavyzdžiui, mūsų teatras dalyvauja tarptautiniame projekte, kurio metu prancūzų aktorė vaidina su lietuviais mūsų scenoje, o lietuvių aktorė (VDU vaidybos studentė) tą patį vaidmenį kuria prancūzų trupėje Grenoblyje. Kokie skirtingi kultūriniai kontekstai! Šiuolaikinis aktorius privalo gerai orientuotis politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose procesuose, išmanyti modernias kūrybines industrijas. Studijos VDU suteikia galimybes šių sričių pažinimui.

Turbūt niekas nepaneigs, kad menininkams itin reikalinga praktika jau pirmaisiais studijų metais.

Tiesa. Štai kodėl VDU vaidybos studijose šiuo požiūriu labai svarbus vaidmuo tenka universiteto teatrui, kuris atlieka taip pat ir mokomosios laboratorijos funkciją, suteikdamas studentams galimybę ne tik stebėti pripažintų teatro meistrų darbo procesą nuo idėjos iki premjeros, bet ir patiems žengti pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje. Kita vertus, esame vienintelė Kaune aktorių „kalvė“, todėl pagrindiniai miesto teatrai – Nacionalinis, Kamerinis, Mažasis, Lėlių – rūpindamiesi savo ateitimi, atidžiai žvelgia į mūsų studentus ir nuo pat pirmųjų studijų metų kviečia juos išmėginti jėgas savo pastatymuose. Todėl galiu pagrįstai tvirtinti, kad studijų metu VDU būsimiesiems aktoriams profesionali scena yra labiausiai prieinama.

Kas labiausiai inspiruoja kūrybiniuose procesuose? Kokie žmonės Jūsų gyvenime daro didžiausią įtaką?

Pagrindiniai mano įkvėpimo šaltiniai – knygos ir žmonės. O labiausiai – žmonės, kurie skaito arba rašo knygas. Manau, kad literatūra yra jungiamoji akademinių studijų ir aktorystės grandis. Skaitymas ir darbas su tekstu aktoriui yra neatskiriama kūrybinio proceso dalis. Skaityti mane išmokė senelis, neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje. Jis taip pat suformavo mano požiūrį į profesionalumą ir atsakomybę bet kurioje veiklos srityje. Dabar džiaugiuosi galėdama aptarti skaitomas knygas su šeimos nariais. Labai vertinu jų humoro jausmą, kuris padeda objektyviau pažvelgti į save iš šalies, tiek tariamos „šlovės“ akimirkomis, tiek ir kūrybinių abejonių metu.

Komentarai

mociute

Tai niekam neįdomus panelės melas. Panelė nesugeba susitelkti ties kūryba, jos vyras Viktoras Šinkariukas įdarbino ją pelningame versle- dubliuoti tuos baisius meksikiečių filmus. Tai dideli pinigai. Bet tai viskas ką ji išmoko. Kiti vyrukai, jai žadėjo, kažkiek ištesėjo,. nes panelė norėjo labai daug, o be įdėto darbo, sunku tikėtis. Bet ji tikisi visada, nes tai ką ji daro, kaip elgiasi, o elgiasi išties prastai, jai atrodo, kad tai yra taip tobula! Panelė nežino aktoriaus gyvenimo,kad reikia dirbti labai daug, ji niekada nedirbo su tekstu, ji visada dirbo su vyrukais!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.