E. Minkštimas: „Muzikos akademija – mano lopšys“

1580

Kokių vilčių, susijusių su VDU Muzikos akademija, puoselėja garsusis pianistas? Kas džiugina ir stebina sugrįžus namo? Apie tai – interviu su doc. Edvinu Minkštimu.
 

Laura Barzdaitienė

 

 

Edvinas Minkštimas, Muzikos akademijos absolventas, mokslus tęsęs Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje bei prestižinėje Niujorko Juilliard mokykloje, trumpam sugrįžo į Lietuvą. Meistriškumo kursai fortepijono specialybės studentams VDU Muzikos akademijoje, susitikimas su VDU bendruomene, koncertas VDU Didžiojoje auloje – tai tik dalis darbų įtemptoje maestro dienotvarkėje. Bet ši dalis – tikrai reikšminga.

Esate vedęs meistriškumo kursus ne vienoje pasaulio šalyje. Pati naujausia patirtis – gimtajame mieste, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Gal galėtumėte pasidalinti įspūdžiais, kaip pavyko kursai ir kuo jums pasirodė ypatingi Muzikos akademijos studentai?

Lyginti – visuomet šiek tiek pavojinga. Reikėtų šnekėti apie individualius žmones, ir netgi tuomet tenka pripažinti, kad kiekviena diena yra nauja. Gali keistis aplinkybės, gali kisti instrumentai. Nepamirškime, kad fortepijonas turi savo specifiką, kitaip nei, tarkime, smuikas ar vokalas. Smuikininkas visur nešiojasi savo instrumentą su savimi. Fortepijono su savimi neatsineši, taigi kiekvieną kartą tenka groti tokiu, koks jis yra. Tai, aišku, apriboja išraiškos galimybes.

Bet aš turiu pasidžiaugti. Tie studentai, su kuriais dirbome – Motiejus ir Mykolas Bazarai, Virginija Unguraitytė, Kotryna Kaklauskaitė ir visi kiti – labai mieli, imlūs. Jie išties gabūs, nepaprastai darbštūs, mane tikrai sužavėjo. Štai Kotryna atėjo pas mane du kartus, su skirtinga programa, vakar ji į klasę atnešė labai sudėtingą A. Ginasteros šokių ciklą, kurį paruošė vos per savaitę. Tai – įspūdinga! Ji grojo iš atminties.

Taip, be abejo, darbo buvo daug. Ir man malonu, kad galiu savo patirtimi prisidėti prie jų tobulėjimo, suteikti jiems papildomų žinių arba tiesiog pateikti kitokį požiūrį į tai, ką jie daro. Buvo atvykę ir keletas moksleivių iš J. Naujalio muzikos gimnazijos. Labai tuo džiaugiuosi.

Apskritai norėčiau labai pasidžiaugti mūsų Muzikos akademija. To, kas buvo prieš tai, aš net negalėjau laikyti savarankiška muzikos akademija. Dabar iš tikrųjų yra jos pati pradžia – o kartu ir ta unikali galimybė sukurti stipriausią, elitinę akademiją Baltijos šalyse, Muzikos akademiją Vytauto Didžiojo universiteto kontekste. Pradžia yra tikrai labai gera.

Kaip vertinate pačią Muzikos akademiją ir jos pokyčius, kaip su jais siejate savo ateities planus?

Muzikos akademija yra mano lopšys. Dabar VDU Muzikos akademija sudaro galimybes grįžti mano kartos jauniems, ryškiems atlikėjams, muzikams, menininkams, tai yra labai palanki terpė. Ir ne tik. Planų yra labai daug. Pradejome megzti kontaktus tarp Juilliardo muzikos akademijos ir VDU MA, kad į akademiją galėtų atvykti bent po kelis dėstytojus per mokslo metus. Bus ir kitų partnerysčių – planų yra daug, apie juos kalbėjome su VDU rektoriumi prof. Z. Lydeka, Viešųjų ryšių prorektore prof. A. Balčytiene, MA dekanu doc. S. Geruliu. Labai džiaugiuosi, kad ši komanda turi vieningą viziją. Tokie švietėjų vizitai savo ruožtu suformuos geresnę terpę atvykstantiems, pritrauks daugiau studentų iš visų Baltijos šalių, o šių studentų veikla praturtins Kauno miesto muzikinį gyvenimą, jų laimėjimai įvairiuose festivaliuose, konkursuose, jų karjera garsins Muzikos akademijos vardą. Tikiuosi, šis ratas įsisuks.

Kalbant apie dėstytojus, nelabai tikiu tuo tikru ar įsivaizduojamu karjerų ir privilegijų apsiribojimu – esą tai yra mano metodas, mano mokymas, mano studentai. Manau, kad studentai turėtų ateiti pas visus dėstytojus, nuo to jie tik praturtėtų. Dėstytojas neturėtų kelti sau tikslo sukurti kuo daugiau savo kopijų. Dėstytojo pareiga yra dalintis informacija, savo požiūriu ir patirtimi. Kiekvieno dėstytojo požiūris skiriasi. Labai skirtinga ir jų patirtis. Mane patį kritikavo labai daug skirtingų dėstytojų, kartais nebežinodavau nė kurią nuomonę pasirinkti: vieni sako vienus, kiti – priešingus dalykus. Bet anksčiau ar vėliau vis tiek išsirenki tai, kas iš tikrųjų yra svarbu ir artima tau. Aišku, aš nekalbu apie grynai profesinę virtuvę. Yra tam tikrų dalykų, kurie turi būti tokie, kokie jie yra. Tarkim, taisyklinga sėdėsena, taisyklinga laikysena ar technikos pagrindai. Bet pati interpretacija jau turėtų būti labai lanksti – tam, kad žmogus galėtų pasakyti, jog jis turi savo supratimą. Tam, kad gebėtų pats interpretuoti, žmogus turi įgyti labai labai daug žinių, o žinios atsiranda per bendravimą su skirtingais švietėjais.

O kaip keičiasi Kaunas? Kas gimtajame mieste jus džiugina, ko pasigendate?

Džiugina, kad po truputį senamiestyje ir Laisvės alėjos dalyje atgyja Kauno vakarinis gyvenimas.  Dar norisi, kad Kaune universitetas (VDU) augtų kaip šviesulys, pritrauktų kuo daugiau akademinio jaunimo – dinamiško, veiklaus. O su žiniomis, edukacija, atsiranda ir kitos požiūris į aplinką, kitoks požiūris į gyvenimą.

Pažvelgus pro Muzikos akademijos antrojo aukšto langus atsiveria įstabus panoraminis vaizdas į Kauno senamiestį – norėtųsi tarsi fotografuoti ir leisti atvirukus. Kauno miesto senamiestis ir centras įsikūręs slėnyje, tarp dviejų kalvų. Žiūrint iš viršaus matyti, kaip plastiškai nusidriekę jo linijos, čia kaip ant delno matyti dviejų didžiausių Lietuvos upių santaka. Kaunas – miestas pačioje Lietuvos širdyje, čia susikerta visi pagrindiniai transporto keliai. Nuostabus miestas, įsikūręs tikrai nepaprastoje vietoje.

Kauno miestą ir jo ateitį aš regiu kaip universitetinio, kultūrinio gyvenimo židinį. Tikiuosi, kad ir Kauno miesto savivaldybė taip pat atpažins būtent tokį Kauno miestą, ne tik šūkiais, bet ir savo veikla, darbais, realia parama. Gėda, kad savivaldybė tiek mažai daro universitetų labui.

Mano akimis žiūrint, VDU yra pats pažangiausias Lietuvos universitetas, nuo pat pradžių orientavęsis į Vakarus, vakarietiškas patirtis, naujoves, inovacijas, naujų programų steigimą. Universitetas suteikia galimybę išmokti per 20 skirtingų kalbų, jis turi plačiausią studijų spektrą Lietuvoje.

Mano nuomone, Kauno miesto prioritetinės sritys yra verslo stimuliavimas ir švietimas. Šiomis priemonėmis mieste bus galima išlaikyti ir pritraukti patį šviesiausią jaunimą.

Labai tikiuosi, kad J. Naujalio gimnazija galų gale taps universitetine gimnazija, jaunieji menininkai bus ruošiami VDU Muzikos akademijai, jie niekur neišsibarstys. Galbūt ši gimnazija pagaliau iš Kauno miesto savivaldybės pamatys tą realų dėmesį? Juk J. Naujalio gimnaziją baigė turbūt didžioji dalis šiuo metu Lietuvoje, užsienyje ir pasaulyje žymaus mūsų muzikinio jaunimo.

Jūs taip nuoširdžiai palaikote moksleivius, svajojančius savo gyvenimą susieti su muzika, kad norisi paklausti: o ko jiems palinkėtumėte? Ką svarbu iš anksto žinoti renkantis muziko kelią?

Šie žmonės turėtų suprasti vieną dalyką. Jiems teks patikėti mano žodžiu, nes tam, kad tuo įsitikintų patys, turi praeiti šiek tiek laiko. Svarbiausia yra užsispyrimas ir sunkus darbas. Be abejo, tikėtis, kad akademija ar dėstytojas sukurs tau viską – negalima. Dėstytojo pareiga yra duoti žinių, bet pasirinkti turi pats žmogus. Jei renkatės muziką – tai nėra lengvas kelias. Prireiks labai daug užsispyrimo ir kantraus darbo.

Neseniai mane labai sujaudino vienas toks nutikimas. Praėjusių metų pabaigoje lankiausi J. Naujalio gimnazijoje. Į susitikimą susirinko pilna salė žmonių – mokinių, dėstytojų. Kalbėjomės apie mano studijas, apie mano gyvenimą Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau vaikų buvo paklausta, kur jie norėtų studijuoti baigę muzikos gimnaziją – Lietuvoje ar užsienyje? Visų rankos pakilo balsuodamos už užsienį. Norėčiau, kad jie suprastų: dabar ateina kritinis, persilaužimo laikas. Jie apie tokį savo pasirinkimą turėtų du kartus pagalvoti dėl geros priežasties. Jeigu VDU Muzikos akademija išaugs taip, kaip yra norima, tikimasi ir planuojama, čia studijuoti bus naudinga, tai bus labai didelė garbė. Čia važiuos studijuoti žmonės iš kitų šalių.

Koncertavote garsiausiose pasaulio salėse, jūsų repertuare – daugybė kūrinių. O kokį kūrinį laikote savo didžiausiu iššūkiu?

Savo gyvenime tikrai esu grojęs labai daug kūrinių. Bet didžiausias iššūkis – tai Ferenco Listo fantazija „Don Žuanas“ (F. Liszt, „Reminescences de Don Juan par W.A. Mozart“), 16–17 minučių trukmės kūrinys. Ferruccio Busonis apie jį yra sakęs, kad tai – pianizmo viršūnė. Galėčiau jį pavadinti net savotišku sportiniu iššūkiu. F. Listas tą kūrinį rašė pats sau, būdamas savo karjeros viršūnėje, pasiekęs savo kaip pianisto gebėjimų maksimumą, aktyviai koncertuodamas Europoje. Nors tai yra labai puikus menine prasme kūrinys, šiek tiek sunku surinkti jį ir groti kaip visumą. Matyt, kompozitoriaus tikslas buvo nustebinti. Taigi jis rašė nesigailėdamas kitų, jis rašė sau. Tuo metu tai buvo pats žymiausias pasaulio pianistas, jam nebuvo lygių, o dabar mums, pasirinkus groti šį kūrinį, tenka paprakaituoti.

O ar yra toks instrumentas, kuriam nesate akompanavęs?

Ko gero, jų yra keli. Aš niekada nesu akompanavęs trimitui ar būgnams.

Išduokite paslaptį, ar turite ypatingų savidisciplinos taisyklių, kurios padeda nesustoti pusiaukelėje, siekti vis naujų kūrybos aukštumų?

Visų pirma, aš manau, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas. Muziko kelias yra teisingas. Aš labai myliu tai, ką darau.

Pirmieji žingsniai nėra sąmoningi. Mus myli ir globoja tėveliai, mokytojai, prižiūri ir rūpinasi kai vykstame į muzikos konkursus, koncertus. Jie sukuria mums pradžią, ir tai yra didžiulė dovana, nes ta pradžia sukuria platformą mūsų tolimesnei veiklai.

Būna sunkių dienų, kaip amerikiečiai sako, „rainy day“. Bet tada stabteli ir apsidairai aplinkui: kam aš tą darau? Kodėl aš tą darau? Ar tai tikrai teisingas kelias? Pamatai, kas jau yra padaryta, ir suvoki: ne, aš negaliu nuleisti rankų. Aš tikrai pamatau, kad aš galiu: daug padaryta, daug išmokta, tiek nuveikta. Ir aš turiu žengti tolyn. Taigi bendrame kontekste tos abejonės tėra viena lietinga diena. Galbūt įvyko nesusipratimas? Gal nepalankiai susiklostė aplinkybės? Bet reikia nepamiršti žengti toliau.

Žiūrėkime ir į unikalius pavyzdžius, į šviesulius. Kad ir į tokius žmones, kaip Steve’as Jobsas. Jam gyvenime tikrai nebuvo lengva. Jis buvo net išmestas iš kompanijos, kurią pats sukūrė, išmestas žmonių, kuriuos pats priėmė į darbą. Bet jis tada nenuleido rankų, įkūrė kitą kompaniją – visą laiką turėjo užsidegimą veikti, daryti, eiti pirmyn, nepasiduoti, nesustoti.

Man taip pat nestigo užsispyrimo. Privertė gyvenimas. Mirus mano tėveliui, mamai buvo labai sunku – ji niekur nedirbo, gavo pensiją. Vertėmės labai sunkiai, o aš kiek galėdamas padėjau mamai. Stengiausi labai stropiai mokytis ir studijuoti. Dalyvaudavau festivaliuose, konkursuose, labai stengdavausi laimėti. 1996 metais Kanadoje, L. Knezkova-Hussey konkurse laimėti 5000 dolerių buvo išties dideli pinigai, jie mums padėjo išlikti. Taigi reikia užsispirti, nepasiduoti.

Mane visada į priekį vedė mano tėvelių meilė, jų pasitikėjimas, parama man. Aš jos niekada nepamiršau. Dar būdamas paauglys pajutau savotišką pareigą ir atsakomybę nenuleisti rankų, nemesti to, kur jau tiek padaryta, žengti pirmyn.

Šia džiugia gaida ir baigiame interviu, dėkui už pokalbį.

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė.

Kviečiame žiūrėti Alvydo Vaitkevičiaus (a.vaitkevicius@vkt.vdu.lt) fotoreportažą iš E. Minkštimo koncerto VDU Muzikos akademijoje lapkričio 3 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.