E. Freedmanas apie žodžio laisvę ir neapykantos sklaidą

1606

Mičigano universiteto Žurnalistikos instituto docentas, žurnalistas Ericas Freedmanas lankėsi VDU ir dalinosi mintimis apie ploną ribą tarp žodžio laisvės ir neapykantos kurstymo.

Nušviesdami įvykius žiniasklaidoje, žurnalistai turėtų labiau įsigilinti į kultūrines ir etnines skirtybes, būti jautresni socialinėms temoms ir atkreipti dėmesį į šalyje gyvenančias  mažumas.  Taip „Fulbright“ mokslininkas Ericas Freedmanas pakomentavo nesenus įvykius pasaulyje, kai žiniasklaidoje pasirodžiusios musulmonų pranašo Mahometo karikatūros sukėlė nepasitenkinimą arabų šalyse.

„Neseni įvykiai parodė, kad įvairios kultūros skirtingai suvokia žodžio laisvę“, – teigė į Lietuvą atvykęs Mičigano universiteto docentas E. Freedmanas. – „Vienose šalyse draudžiama net ir įžeidi kalba, kitose veikiama tik tuomet, kai įžvelgiami konkretūs neapykantą skatinantys veiksmai“.

E. Freedmanas pabrėžė, kad tarp žodžio laisvės ir neapykantos sklaidos egzistuoja tik plona riba, todėl redaktoriai turėtų būti itin atsargūs rengdami žinias ir skiltis, kuriose gali būti ir karikatūrų.

Mokslininko įsitikinimu, nėra jokių abejonių, kad žiniasklaidoje egzistuoja neapykantos kalba, tačiau svarbu paanalizuoti, kaip į ją reaguoja įvairios visuomenės.

Vienur žodžio laisvė, kitur – nusikaltimas

„Kai kuriose valstybėse kritikuoti ar įžeisti konkrečią religiją yra nusikaltimas. Kita vertus, tam  tikrose šalyse net ir įžeidūs, pajuokiantys rašiniai ar karikatūros yra vertinamos kaip žodžio laisvė. Prisiminkime JAV gyvenančio krikščionio neseniai sukurtą filmą, kuris pajuokia pranašą Mahometą, arba 2005 m. pasirodžiusias danų karikatūras, kurios sukėlė didžiulį arabų šalyse gyvenančių musulmonų pasipiktinimą“, – pasakojo VDU vizituojantis dėstytojas.

Pasak E. Freedmano, neapykantos skleidimu taip pat galima laikyti ir prieš ketverius metus JAV prasidėjusią diskusiją dėl imigracijos mažinimo, kai pasigirdo rasistinių teiginių, jog reikia apriboti svetimšalių imigraciją į Jungtines Valstijas.

„Jei JAV gyventų tiek pat imigrantų iš Suomijos, Vokietijos, Kanados, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos ir Australijos, nebūtų tokių diskusijų“, – įsitikinęs mokslininkas.

Žiniasklaidos ekspertas pažymėjo, kad tokio pobūdžio diskusijas dažniausiai lemia ne darbo vietų stoka, o etniniai, rasiniai ir kalbiniai klausimai. Neapykantos kalba gali slypėti ir iš pirmo žvilgsnio neutraliuose žodžiuose. Pavyzdžiui, kai kuris nors valstybės vadovas pasisako apie mirties bausmę JAV (mirties bausmė įteisinta kai kuriose valstijose – aut. past.), Amerikos visuomenė į tai nereaguoja. Tačiau kai popiežius, kuris taip pat yra ir Vatikano valstybės vadovas, peikia mirties bausmę minėtoje šalyje, tai sukelia didelį žmonių nepasitenkinimą, esą katalikų bažnyčios vadovas kišasi į valstybės reikalus. Taigi, iš pažiūros nekaltuose pasisakymuose tam tikros visuomenės grupės gali įžvelgti neapykantos sklaidą.

E. Freedmanas pastebėjo, kad žurnalistai taip pat turi savo įsitikinimus, skirtingą patirtį. Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria žiniasklaidos atstovai – gebėjimas susidoroti su savo asmeniniu požiūriu ir įsitikinimais rengiant konkretų straipsnį ar reportažą. Vis dėlto, ekspertas atkreipė dėmesį, kad vien tik žinių apie stereotipus nepakanka – labai svarbu mokėti jas pritaikyti savo darbe.

Redakcijose turėtų būti daugiau įvairovės

„Vienas kelias, kaip žurnalistas galėtų išvengti stereotipų – redakcijose turėtų būti daugiau įvairovės“, – apie konkrečius būdus didinti jautrumą įvairiems socialiniams klausimams užsiminė docentas.

Specialisto teigimu, 2010 m. 60-yje pasaulio šalių buvo atliktas tyrimas, kuris išnagrinėjo ir lyčių proporcijas redakcijose. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvoje vadovaujančias pozicijas redakcijose užima daugiau moterų (apie 70 proc.), tuo tarpu kitose šalyse šis procentas esą žymiai mažesnis.

„Tikėtina, kad jei redakcija yra vienalytė, joje mažai įvairovės, rezultatas bus vienoks, o jei ji įvairialypė – kitoks. Pastaroji tampa tiesiog jautresnė socialinėms temoms, nes tarp jų yra įvairesnių, kitokią patirtį turinčių, kitokios etninės kilmės žmonių“, – pasakojo VDU viešintis svečias.

„Atlikdamas tyrimą apie politikos ekspertus Jungtinėse Valstijose supratau, kad 70–80 proc. ekspertų yra vyrai, tuo tarpu pusę JAV populiacijos sudaro moterys. Šalyje gausu politikos, ekonomikos srities mokslininkių, tačiau jos žymiai rečiau pasisako žiniasklaidoje“, – apie tyrimą kalbėjo mokslininkas.

Anot jo, žurnalistai turėtų susisiekti su šiomis mokslininkėmis, ieškoti naujesnių šaltinių, skambinti ne tik seniems pažįstamiems, gerai žinomiems žmonėms. Lygiai taip pat ir su mažumomis: ruošdami reportažą reporteriai turėtų atkreipti dėmesį į šalyje gyvenančias mažumas ir pasidomėti jų nuomone apie socialines ar ekonomines valstybės problemas.

Mičigano universiteto docento aiškinimu, jautrumas prasideda nuo temos, pašnekovų pasirinkimo ir net kalbos, kurią žurnalistas vartoja. Rengdamas darbą jis turėtų vengti stereotipų. Net jei vienoks ar kitoks elgesys yra būdingas vienam bendruomenės nariui, tai nereiškia, kad jis gali būti pritaikytas visai bendruomenei. Stereotipai neapibūdina visos bendruomenės, o tik konkrečius atvejus – būtent todėl, E. Freedmano įsitikinimu, jų reikėtų vengti.

Vytautas Valentinavičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.