Draugystė, keičianti meną ir gyvenimą (papildyta 02.25)

1430

Minint Nobelio literatūros premijos laureato, VDU Garbės daktaro poeto Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, verta prisiminti ir kitą lietuvių kilmės kūrėją – Joną Meką. Jam 1997 m. taip pat suteiktas mūsų universiteto Garbės daktaro vardas. Tačiau garbingi akademiniai titulai, suteikti Vytauto Didžiojo universitete, – ne vienintelė sąsaja tarp šių iškilių menininkų. Dar kartą atkreipti dėmesį į išskirtinę Jono Meko vietą Lietuvos ir pasaulio kultūroje, švenčiant poeto Česlovo Milošo šimtąsias gimimo metines, skatina abiems kūrėjams bendras atvirumas pasauliui, įvairių kultūrų sąveikai.

Tomas Pabedinskas, t.pabedinskas@mf.vdu.lt

Žinoma, Jono Meko kultūrinių ir gyvenimiškų patirčių įvairovę lėmė istorinės sąlygos. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, gelbėdamasis nuo okupacinės vokiečių valdžios ir sovietinio saugumo persekiojimų, jis kartu su broliu Adolfu pasitraukė iš Lietuvos. Kaip prisimena pats Jonas Mekas, 1944 m. vasarą jie „įsėdo į traukinį, kuris […] nešė į nežinomą pasaulį“. Ir iš tiesų – tuomet jaunojo poeto laukė ilgas ir netikėtumų nužymėtas kelias. Iš gimtojo krašto jis keliavo į Austriją, tikėdamasis studijuoti Vienos universitete, tačiau vokiečių buvo sulaikytas ir dirbo karo belaisvių stovykloje Vokietijoje, vėliau studijavo filosofiją Mainz’o universitete, o 1949 m. drauge su broliu emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Nors Jonas ir Adolfas Mekai buvo numatę vykti į Čikagą, tačiau, dar iš laivo pamatę Niujorko žiburius, nusprendė pasilikti šiame mieste. Toks netikėtas sprendimas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo lemtingas – Jonas Mekas įsiliejo į tuometinį pasaulinio kultūros centro gyvenimą, užsiėmė įvairia organizacine ir kūrybine veikla, įsteigė garsųjį avangardinio kino archyvą „Anthology Film Archives“.

Atvirumas anuomet naujoms kultūrinėms srovėms ir avangardinėms meno kryptims išskyrė Joną Meką iš daugelio kitų į JAV emigravusių lietuvių kūrėjų. Anot apie išeivijos dailę rašiusios VDU dėstytojos doc. dr. Rasos Andriušytės-Žukienės, daugelis svetimose šalyse atsidūrusių mūsų tautiečių „nepuoselėjo vilčių tapti naujo krašto menininkais ir siekė likti lietuviais, todėl dauguma užsidarė savo bendruomenėje, dažnai nepriėmusioje […] net atsargių bandymų būti amerikoniškais“. Lietuvių menininkai išeivijoje puoselėjo tautines, patriotines idėjas ir Lietuvos ar Vakarų Europos meno mokyklose pažintas europietiško meno tradicijas. Viena vertus, tokiu būdu jie siekė išlaikyti savo lietuvišką tapatybę, kita vertus, atsiribojo nuo tuomet aktualių meno reiškinių.

Jono Meko kūrybinis ir gyvenimo kelias kitoks. Į ano meto avangardinius judėjimus lietuvių poetas ir „filmininkas“ įsiliejo ne tik savo kūryba, bet taip pat – pasaulėžiūra ir pačiu gyvenimu. Jis draugavo su tokiais garsiais menininkais kaip Andy Warholas, Yoko Ono ir Johnas Lennonas, buvo „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno bičiulis. Jonas Mekas buvo atviras meniniams eksperimentams, neįprastoms pažiūroms ir naujoms kultūrinėms terpėms ne tik savo kūryboje, bet ir kasdieniame gyvenime. Tai, ką šiandien apibendrintai vadiname tarpkultūriniais ryšiais, Jono Meko atveju skleidėsi asmeninio bendravimo ir konkrečių žmogiškų patirčių lygmenyje.

Gal kaip tik dėl to menininkui, kuris akcentuoja savo lietuvišką ir netgi kaimietišką kilmę, pavyko sukurti labai individualią, bet kultūrinius skirtumus įveikiančią meninę kalbą. Ir Jono Meko poezija, ir dienoraščiai, ir filmai pasakoja apie subjektyvius menininko išgyvenimus, kuriuose kartu yra kažkas gerai pažįstama ir bendra daugeliui žmonių. Atkreipdamas dėmesį į „Mažų ir asmeniškų dalykų svarbą didžiųjų užmojų laikais“ (taip vadinosi Jono Meko kūrybos ekspozicija 51-ojoje Venecijos bienalėje 2005 m.), jis tuo pačiu suteikia žiūrovui ir skaitytojui galimybę dar kartą atsigręžti į esminius, universalius žmogaus būties klausimus. Tikrų išgyvenimų ir nesumeluotos draugystės įkvėpta kūryba išlieka aktuali ir suprantama įvairiose kultūrinėse aplinkose dėl savo autentiškumo. Ne veltui Jonas Mekas knygoje apie Jurgį Mačiūną, Yoko Ono ir Johną Lennoną rašė, kad jie buvo „trys draugai, kurių gyvenimai, menai ir svajonės pakeisti pasaulį menu susipynė“. Pats Jonas Mekas, be abejo, taip pat priklausė šių bičiulių ratui, kuris – šiandien galima drąsiai sakyti – savo kūryba ir gyvenimais padarė pasaulį kitokį.

Perskaitęs šį Tomo Pabedinsko tekstą, jį keliais pastebėjimais papildė Mykolas Drunga:

Berlyno laikraštyje „Tageszeitung“ kritikė Cristina Nord 61-osios Berlinalės  atidarymo proga vasario 10 d. susižavėjusi rašė apie Joną Meką ir klausė – ką veikia šita grožybė? Ogi 89-etis niujorkietis keliauja į Berlyną, kad ten Forume pristatytų savo naujausią juostą „Sleepless Night Stories“ – Bemiegių naktų istorijos. Tai puikiai suverptas filmukas, gimęs iš lėktuvinės laiko krizės ir iš to kilusio negalėjimo užmigti. Mekas, niekuomet nepavargęs, traukia per naktį, susitinka draugus ir pažįstamus, kalba su jais, leidžiasi klausytis jų istorijų. Daugelis tų, kurie išnyra jam prieš skaitmeninę kamerą, yra gerai žinomi – štai Patti Smith kyšteli nosį, prancūzų aktorius Louis Garrelis, performansų menininkė Marina Abramovič, kuri įsakmiai pasakoja apie savo meilės sielvartą. Kuo daugiau istorijų Mekas surenka į savo filmą, tuo aiškiau pasidaro, jog čia reiškiasi daugelis šacherezadų, kad  iškrėstų pokštą giltinei, atitolintų mirtį. Ir dar vienas dalykas pasidaro aiškus: kuo mažiau galima miegoti, tuo daugiau reikia gerti. Mekas geria, jo draugai geria, o kamera svyruoja, tarsi jos kraujyje būtų dvi kablelis viena promilė. Jeigu būtų toks daiktas, kaip Auksinis liūtas girčiausiam filmui, tai jis priklausytų „Bemiegių naktų istorijoms“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.