Darbuotojai vs. darbdaviai

1140

VDU Socialinių mokslų daktaras, sociologas Dainius Genys

Jau kuris laikas galime stebėti nelabai apibrėžtą, ne itin personalizuotą, bet neblogai artikuliuotą diskusiją tarp kai kurių darbuotojų ir darbdavių. Turiu galvoje populiarų, tiek įvairiais mitais, tiek solidžiais argumentais grįstą darbdavių poreikį geriems darbuotojams ir dalies visuomenės priekaištus, kad po šia nuostata vis tik slypi didesnio išnaudojimo arba nerealių lūkesčių pavojus.

Lengviausia būtų kalbėti apie tuos darbdavius, kurie siekia maksimizuoti naudą minimizuodami išlaidas personalui, ir tą visuomenės dalį, kuri neatitrūkdama nuo TV ekranų „pagrįstai“ reikalauja jai „priklausančių“ teisių ir privilegijų.

Tačiau šįkart norisi kalbėti apie tą, deja vis dar nedidelę dalį darbdavių, kurie siekdami sukurti ką nors naujo kelia itin ambicingus tikslus, taikosi į elitinių bendrovių gretas globaliam lygmeny ir supranta, kad įmonės rezultatai didele dalimi priklauso būtent nuo personalo. Kodėl tokie tikslai ir ambicijos sukelia erzelį visuomenėje?

Kodėl užuot džiaugusis tautiečių kvietimu prisijungti naujiems išbandymams jie palydimi įtarumo ir skepticizmo nuojautomis? Kodėl pastariesiems sunku pritraukti ne tiek specifinėmis kompetencijomis pasižyminčių darbuotojų, kiek iššūkiams pasiryžusių piliečių? Ar tikrai tai sietina su dėl emigracijos nukraujavusia darbo rinka ir tariamai nekompetentingais bei nepatyrusiais universitetų absolventais? Ar ši disproporcija vis dėlto atveria gilesnes visuomenės sanklodos problemas?

Pradėti verta iš toliau. Kadaise išeivijos sociologas V. Kavolis kėlė klausimą, kaip atbundančioje Lietuvoje vyksta išsilaisvinimo procesas ir kas labiau lavinasi – individas ar kolektyvas? Turint omenyje ilgametę sovietinę okupaciją, nekeista, jog bundanti Lietuva pirmiausia siekė laisvės tautai, bet ne individui.

Tuometinėje situacijoje dėmesys visuomenei buvo lengvai suprantamas: visomis išgalėmis bėgti nuo „ruso“ ir įtvirtinti savo Nepriklausomybę, taip išsvajotą laisvę nuo okupacijos. Visai kitokia situacija individo laisvėjimo srityje: šalyje yranti įprasta tvarka, tvyrantis neaiškumas, laukianti nežinomybė ir taip atrodė grėsmingai, tad nekeista, kad Vakarų siūloma laisvės porcija atrodė perteklinė ir baugi.

Bet štai įpusėjome trečią nepriklausomybės dešimtmetį, o laisvės samprata iki šiol nėra nusistovėjusi. Prisimenant dvi I. Berlino laisvės sampratas, galime perfrazuoti, jog tapome saugūs ir laisvi nuo daugelio anuometinių grėsmių, bet ar sugebėjome išlaisvėti tiek, kad laisvės samprata būtų atsieta nuo subordinacijos galios struktūroms?

Kitaip tariant, kokioms laisvėms atsivėrėm? Artikuliuojant laisvės nuo ir laisvės kam sampratų skirtumus paminėtina, jog pirmoji susijusi su išlaisvėjimais nuo tam tikrų apribojimų ar grėsmių, tuo tarpu antroji, su įsigalinimu būti, su naujų (daugeliu atvejų dar nematytų, o gal ir nesusiformavusių) horizontų paieškomis, siekiant ne ap(si)riboti, bet nurodyti veiklos ir savanoriško įsipareigojimo erdvę.

Grįžtant prie valstybinės saugumo ir laisvės sampratos paralelės, galime sakyti, kad ir šiandien, ypač suaktyvėjusios Rusijos kontekste, mūsų suverenitetas ir saugumas labiau grindžiamas priklausomybe ES ir NATO, nei tikėjimu savarankiška politika ir autonomiškais veiksmais.

Juk tautologiniu požiūriu savarankiškas egzistavimas dažniau sukelia ironiją nei argumentuotus svarstymus. Žinome, ko nenorime, nuo ko verta bėgti, bet ar mokame įsigalinti remdamiesi ne apribojimais ir grėsmėmis, bet sumanumu, savarankiškumu, kūrybiškumu?

Apima niūrus jausmas, kad didelė visuomenės dalis tebegyvena negatyvios laisvės samprata, kuri iš esmės įgalina tam tikrą individualumo laipsnį ir asmeninę nuomonę, tačiau skatina nenutolti nuo aiškių sienų ir vengti nėrimo į neaiškumo ar išbandymų erdves.

Ar nėra taip, kad minėtame kontekste nesusikalbėjimas tarp darbdavių ir darbuotojų daugeliu atvejų kyla ne dėl kompetencijos stygiaus, bet dėl gilesnių egzistencinių klausimų?

Jei pirmieji kalba apie galimybę kurti, tai antrieji – apie su naujomis pareigomis ataidinčią atsakomybę. Ar nėra taip, kad progresyvių žmonių atveriama galimybė iššūkiams, susijusiems su laisve būti ir įsigalinti per kūrybiškus sumanymus, tebeatrodo baugiai?

Daliai visuomenės, kuri mėgaujasi laisvės nuo samprata (siekia pabėgti nuo neaiškumo, nuo nepritekliaus, nuo tiesioginių suvaržymų), bristi į vandenis, kur nėra apibrėžtų orientyrų, ir atsiverti laisvės kam sampratai (įsipareigoti neaiškiems lūkesčiams, didesnei nesėkmės galimybei, kurti naujus simbolinius pasaulius) tebeatrodo nejaukiai, o gal ir nesuprantamai?

(Ar ne todėl darbas valstybės tarnyboje yra viena patraukliausių karjeros vietų? Šiame kontekste verta kalbėti apie švietimo sistemos efektyvumą parengiant jaunuomenę aktualiems iššūkiams, kurių kontekste darbo rinkos poreikiai teužima nedidelę dalį. Tuo tarpu kur kas aktualesni klausimai  –iššūkių priėmimas, gyvenimas neapibrėžtomis sąlygomis, suvokimas ir siekis įsigalinti originalumu, kūrybiškumu, pažabojant problemas, kurių šiandien dar nematom ir t.t.)

Kad ir kaip būtų, darbuotojų ir darbdavių nesutarimai tėra viena terpė, kur skleidžiasi skirtingos laisvės ir išlaisvėjimo perspektyvos. Atskirai būtų galima kalbėti, kuomet darbdaviai iš tiesų kviečia atsiverti įsigalinimui, o kada tai tėra muliažas ne tokiems kilniems tikslams pasiekti, bet tai jau kita istorija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.