Būtina parengti ir laikytis darnaus vystymo strategijos
Prof. Romualdas Juknys, Lietuvos ekologas, aplinkotyrininkas, VDU Aplinkotyros katedros vedėjas
Ekonomikos ir aplinkotyros priešpriešos neturi būti
Įstodama į Europos Sąjungą Lietuva įsijungė ne tik į turtingiausių, bet ir į labiausiai gamtine aplinka bei darniu vystymusi besirūpinančių šalių klubą. Jei dėl siekių kuo greičiau tapti turtingesniais ir pasivyti pirmaujančias ES šalis mūsų visuomenė, verslininkai ir politikai yra gana vieningi ir, objektyviai žiūrint, mums visiškai neblogai sekasi, tai dėl pastangų rūpintis švaria ir sveika aplinka tokios vienybės nėra. Kol kas gana dažnai aplinkos apsauga ir darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimas vis dar traktuojami ne kaip perspektyvios ilgalaikės investicijos, o kaip kliūtys spartesniam ekonomikos augimui.
Toks požiūris ypač sustiprėjo dėl pastarosios ekonominės krizės, kai pagal požiūrį į visuomenės vystymosi prioritetus grįžome bent 2-3 dešimtmečius atgal, vėl visą dėmesį sutelkdami į ekonomines problemas, o aplinkos ir socialinių problemų sprendimui skiriamas palyginti menkas dėmesys. Rengiantis viršūnių susitikimui darnaus vystymosi klausimais, kuris 2012 m. vyko Rio de Žaneire, senosios ES šalys vėl palaipsniui grįžo prie subalansuoto požiūrio į visuomenės vystymąsi, kai, laikantis darnaus vystymosi principų, aplinka, visuomenė ir ekonomika traktuojami kaip trys lygiaverčiai sektoriai, o aplinkos taršos ir klimato kaitos problemoms vėl skiriama daug dėmesio.
Darnaus vystymo strategijos priėmimo svarba
Tuo tarpu Lietuvoje jau šeštus metus vis dar nėra veikiančios Nacionalinės darnaus vystymosi komisijos, kuriai paprastai vadovauja vyriausybės vadovas, o ankstesnioji vyriausybė, kurios užsakymu 2011 m. buvo pradėta rengti „Lietuvos pažangos strategija“, buvo užsimojusi iš viso panaikinti Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją. Taip būtume tapę vienintele ES nare, kuri savo tolesnės pažangos nesieja su darnaus vystymosi koncepcija, nes pradiniuose „Lietuvos pažangos strategijos“ variantuose pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos iš viso buvo ignoruojamos, o žodis „aplinka“ buvo naudojamas įvairiomis prasmėmis – verslo aplinka, visuomenės tobulėjimo aplinka, ir pan., išskyrus tą šio žodžio prasmę, kuri naudojama darnaus vystymosi kontekste – gamtinė aplinka.
Bendromis mokslininkų ir aplinkos specialistų pastangomis pavyko į galutinį šios strategijos variantą įtraukti kai kuriuos darnaus vystymosi koncepcijos fragmentus, tačiau gamtinė aplinka su visomis sudėtingomis taršos ir klimato kaitos problemomis strategijoje taip ir liko podukros vietoje. Laimei, šis dokumentas rimtesnio vaidmens priimant svarbesnius Lietuvai politinius sprendimus nevaidina, o dabartinis Seimo Aplinkos apsaugos komitetas atlieka savo pareigas kur kas rimčiau nei ankstesnysis.
Galima suprasti tai, kad Lietuvai jau senokai pasiekus prieškrizinį ekonomikos lygį pagrindinis valstybinių ir savivaldos institucijų dėmesys vis dar sutelktas į ekonominių problemų sprendimą, nes be spartesnio ūkio augimo mes neišspręsime ir daugelio svarbių socialinių problemų, įskaitant ekonominės migracijos stabdymą. Tolesnį sėkmingą mūsų ekonomikos augimą neigiamai veikia ir itin priešiška Rusijos politika, kuri kelia ne tik ekonomines, bet ir rimtas karines grėsmes – tai reikalauja ir papildomo dėmesio, ir papildomų lėšų. Tačiau, nežiūrint į visas kliūtis, jau tikrai laikas grįžti prie darnaus požiūrio į valstybės raidą ir pradėti vėl rūpintis ne tik ūkio augimu, bet ir to augimo poveikiu aplinkai.
Švariai ir sveikai aplinkai – visuomenės ekologinis švietimas
Aplinkotyra (angl. Environmental Science) kaip savarankiška pasaulio pažinimo kryptis pradėjo formuotis tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kai itin sparčiai augant ekonomikai Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje iškilo akivaizdi ekologinės krizės grėsmė. Svarbų vaidmenį čia suvaidino „Romos klubas“ ir jo iniciatyva atlikti moksliniai tyrimai bei ateities prognozės, kurios akivaizdžiai parodė, kad intensyviai rūkstantys gamyklų kaminai ir transportas sukuria ne tik patogesnį gyvenimą, bet ir užteršia aplinką, kenkia žmonių sveikatai, o gyvąją gamtą nuodija pavojingomis medžiagomis. Vienoje žymiausių tuo metu paskelbtų „Romos klubo“ finansuotų mokslinių ataskaitų „Augimo ribos“ buvo konstatuota, kad jei žmonija ir, visų pirma, labiau išsivysčiusios valstybės nepradės skirti rimto dėmesio aplinkosaugos problemų sprendimui, jau per 2-3 artimiausius dešimtmečius galime sulaukti katastrofiškų padarinių.
Deja, ne visos šalys tai skuba įgyvendinti, Lietuva taip pat. Nors 2005 m. Vilniuje buvo patvirtinta Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos „Darnaus vystymosi švietimo strategija“, kurios įgyvendinimo planas buvo pavadintas „Vilniaus gairėmis“, didesnės pažangos šioje srityje mums pasiekti nepavyko ir šis dokumentas jau senokai pamirštas.
Atliekų rūšiavimas, perdirbimas – daug naudingiau nei deginimas
Visuomenės apklausos rodo, kad iki šiol vis dar ne visai perpratome tiesioginį ryšį tarp aplinkos būklės bei jos užterštumo ir žmonių sveikatos. Gana keistai atrodo, kai koks nors žinomas apžvalgininkas viešai aprauda aplinkosaugininkų prieš keletą metus padarytą sprendimą neleisti pradėti atliekų deginimo Vilniaus mieste. Juk prieš viešai liejant ašaras buvo galima išsiaiškinti, kad atliekų deginimas yra sąlyginai nepavojingas tik tada, kai deginamos išrūšiuotos atliekos, o tuo metu, kai buvo priimtas šis sprendimas, Lietuvoje komunalinės atliekos buvo beveik nerūšiuojamos ir 95 proc. keliaudavo į sąvartynus. Nors pastaraisiais metai padėtis gana sparčiai gerėja, bet vis tiek apie trys ketvirtadaliai šių atliekų (kuriose nemaži kiekiai ne tik plastmasės dirbinių, bet ir pavojingų atliekų, tokių kaip galvaniniai elementai, lempos su gyvsidabriu) keliauja į sąvartynus. Tokių atliekų deginimas yra itin pavojingas žmonių sveikatai, ypač turint omenyje sąlyginai žemą deginimo temperatūrą, kuri buvo numatyta Vilniaus atliekų deginimo įrenginiuose.
Atliekas perdirbant sukuriama daug naujų darbo vietų ir sutaupomi dideli kiekiai naudingų medžiagų bei energijos. Tokiose pirmaujančiose šalyse kaip Vokietija, Olandija, Austrija ir kai kurios Skandinavijos šalys, į sąvartynus nukeliauja tik keli procentai komunalinių atliekų (Vokietijoje mažiau nei procentas), du trečdaliai jų yra perdirbamos ar kitaip panaudojamos, o nerūšiuotas atliekas deginti griežtai draudžiama.
Trūksta aplinkos specialistų
Visos valdžios institucijos sutartinai propaguoja tik inžinierių, technologų, statybininkų ar informatikų rengimo studijų programas. Iš tiesų labai svarbu paruošti gerus inžinierius, technologus, žemės ūkio specialistus ar verslininkus, tačiau tenka apgailestauti, kad nė iš vieno valdžios atstovo lūpų neteko girdėti, kad norint užtikrinti ne tik pasiturintį, bet ir sveiką gyvenimą, būtina neužmiršti ir aukštos kvalifikacijos aplinkos specialistų rengimo. Belieka tikėtis, kad nežiūrint į nieką nebandysime grįžti prie besivystančioms šalis būdingo požiūrio į aplinkos apsaugą – pirma tapkime turtingais, o tada ir aplinkos būkle pasirūpinsime. Dabar, kai dauguma Lietuvos universitetų, pasinaudodami ES parama, iš pagrindų atnaujino laboratorinę įrangą ir apsirūpino aplinkos tyrimams reikalinga aparatūra, susidarė galimybė rengti ES reikalavimus visiškai atitinkančius aplinkos specialistus.
Norint pakreipti valstybės raidą darnesnio vystymosi link ir pasiekti, kad ekonomikos augimas nedidintų neigiamo poveikio gamtai ir žmonių sveikatai, svarbu paruošti ne tik gerus aplinkos specialistus – būtina, kad su darnaus vystymosi ir aplinkosaugos pagrindais būtų geriau susipažinę ir gamybininkai bei verslininkai, kurie į aplinkosauginius apribojimus, skirtingai nuo senųjų ES šalių, dažniausiai vis dar žiūri nepalankiai. Niekaip nepavyksta pasiekti, kad jie perprastų pagrindinę ES darnaus vystymosi strateginę nuostatą – „būtina, kad ekonominis augimas spartintų socialinę pažangą ir gerintų aplinkos būklę, kad socialinė politika stimuliuotų ekonominį augimą, o aplinkos politika būtų ekonomiškai veiksminga“. Tokia pagrindinių darnaus vystymosi sektorių sinergija sudarytų sąlygas konstruktyviam ir naudingam dialogui bei spartesnei pažangai visose srityse.
