Ateityje – naujas universitetų bendradarbiavimo modelis

1693 1

„Studentų skaičius tiek dėl gimstamumo, tiek ir dėl emigracijos ženkliai mažėja, tai nemaloni tiesa, kurios kai kurie universitetai nenori pripažinti, bet kuo toliau bus ignoruojamos studentų mažėjimo tendencijos ir toleruojama nepakankama studijų kokybė, tuo bus katastrofiškesnės aukštojo mokslo pasekmės Lietuvoje“, – perspėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, matematikas prof. Juozas Augutis.

Pasak jo, Lietuvoje universitetai bereikalingai kovoja tarpusavyje, kai galėtų stiprinti jėgas populiarindami Lietuvos kaip mokslo šalies įvaizdį pasaulyje ir stengdamiesi pritraukti studentus iš užsienio, tarpusavyje bendradarbiaudami. Bet tam, pasak VDU rektoriaus, reikia naujo efektyvaus universitetų veiklos modelio.

Kaip vertinate dabartinę universitetinių studijų sistemą Lietuvoje ir kokie reikalavimai turėtų būti jai keliami siekiant aukštesnės studijų kokybės? – paklausėme J. Augučio.

Universitetai Lietuvoje dažnai kritikuojami, lyginami ir vertinami įvairiuose reitinguose tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu. Visa tai atskleidžia, kad toli gražu nėra viskas gerai Lietuvos švietimo sistemoje, tačiau nėra taip ir blogai. Galima sakyti, pasiekiame transformacijos lūžį, nuo kurio priklauso, į kurią pusę toliau vystysis Lietuvos aukštasis mokslas – į gerąją ar ne.

Dabartinės tendencijos rodo, kad regioniniai universitetai surenka vis mažiau studentų, ir aš tuo tikrai nesidžiaugiu. Lietuvai regioniškumas – labai svarbus. Dabar matome, kad vyksta spartus „kraustymasis“ į sostinę ir kai kurios aukštosios mokyklos žaidžia tik „Vilniaus korta“, nes yra įsikūrusios būtent ten. Tokia koncentracija sostinėje yra naudinga nebent Vilniui. Netgi ir pagal Europos Sąjungos (ES) direktyvas regionų plėtra, modernėjimas ir stiprinimas turėtų būti skatinamas, o ne žlugdomas, todėl bent jau universitetų centrai regionuose turėtų išlikti. Nors kai kurie ir kalba apie tam tikrų universitetų uždarymą, tačiau nemanau, kad tai geriausia išeitis.

Problema Lietuvos švietime yra kita – per daug besidubliuojančių programų, o ne universitetų. Taip pat nėra tinkamos universitetų absolventų vertinimo sistemos, nes apskaičiuojamas tik greitas absolventų įsidarbinamumas, o ne tolesnė profesinė karjera. Kiekvienoje šalyje yra specifinė darbo rinka, į kurios poreikius turi atsižvelgti ir studijų programos Lietuvoje. Tačiau vertinti reikia ne tik trumparegiškai – iškart suskaičiuoti, kad, pavyzdžiui, pagal darbo biržos skaičiavimus po studijų baigimo daugiausiai teisininkai neturi darbo, bet įsigilinti į platesnę statistiką – pavyzdžiui, paskaičiuoti, kad po penkių-septynerių metų tų pačių teisininkų gaunamos pajamos yra kur kas didesnės, nei tarkim kitų specialybių absolventų, kurie galbūt iškart susirado darbą.

Kaip suderinti mažėjantį studentų skaičių ir didinti studijų kokybę?

Tai uždavinys, kurį reikėjo išspręsti vakar, juolab kad pasaulinės praktikos tokiam sprendimui seniai yra. Lietuvos švietimo sistemos „išsigelbėjimas“ nuo nepakankamos studijų kokybės ir vis mažėjančių studentų skaičiaus, mano siūlymu, galėtų būti aukštųjų mokyklų jungtiniai klasteriai ir jų jungtinės studijų programos, kurioms būtų taikomi bendri, aukšti standartai. Tokiu būdu būtų užtikrinama pirmiausia studijų kokybė, nes studijuoti įstotų tik gabiausi, o studijų dalykus dėstytų geriausi savo sričių profesionalai tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio. Garsiausi pasaulio universitetai veikia tokiu principu: Harvardas, Cambridge‘as, Oxfordas.

Kaip toks universitetų konsorciumas atrodytų ir veiktų Lietuvoje?

Jungtiniuose aukštųjų mokyklų klasteriuose, dėl kurių vyksta diskusija su Švietimo ir mokslo ministerija, stojama būtų ne į konkrečią specialybę, bet į studijų krypčių grupę, pavyzdžiui, stojama į socialinius mokslus ir tik po dvejų metų renkamasi konkreti socialinių mokslų specialybė.

Tokia praktika  egzistuoja Vakarų universitetuose, kur aukštasis mokslas vykdomas artes liberales principu. Tokių universitetų pagrindinis išskirtinumas – gebėjimas kitaip organizuoti studijas, mokslo tyrimus, bendruomenės gyvenimą. Pagrindinė laisvųjų menų idėja – galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį studijų dalyką, tačiau taip pat reikia būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių: kultūros, gamtos, menų, kalbų mokymosi. Taigi ir Lietuvoje būtų galima padaryti taip, kad studentas pirmus dvejus metus studijuotų bendrinius dalykus ir tik vėliau rinktųsi konkrečią studijų programą.

Taip regioniniai universitetai priimtų kad ir ne daug studentų, bet jų turėtų, ir jie pirmus kursus mokytųsi visi kartu, o vėliau, nuo trečiojo kurso ar magistrantūros, studijas tęstų partneriniame universitete, kuriame rastų koncentruotą programų įvairovę ir geriausių profesorių, dėstytojų ir mokslo tyrėjų pajėgas.

Kokia platesnio ir kokybiškesnio išsilavinimo nauda?

Dabartiniai jaunuoliai pasižymi drąsa, siekia žinių ir žinoma jie puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas, jiems nesvetimas naujų idėjų ir dalykų kūrimas bei įgyvendinimas – visa tai suteikia puikų pagrindą kuriant ateities specialybes, kurių šiandien galbūt dar ir negalime įsivaizduoti, tačiau jau dabar puikiai suprantame, kad daugelio tradicinių specialybių nebeliks, todėl plataus profilio išsilavinimo aktualumas tik didės.

Augti turi studijų kokybė, kuri ir būtų pagrindinis „traukos elementas“ renkantis universitetą. Trypčioti vietoje ir dar ilgiau laukti pražūtinga, nes ir taip yra pernelyg uždelsta imantis konkrečių, o svarbiausia efektyvių universitetų pertvarkos veiksmų, kurių tikrai reikia. Tai parodė ir šių metų stojimas į universitetus, tai atskleidžia ir tarptautinių ekspertų vertinimai.

Komentarai

mykolas cibas

ar tai reiškia, kad realiai šiuolaikinį specialistą galimą paruošti per porą metų? Tuomet pirmi du metai skirti išlaikyti pačius universitetus?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.