Ar man vis dar gyvas seniai miręs 120-metis Eretas?

748

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Asta Gustaitienė

Šių metų spalio 18 dieną šveicarui Juozui Eretui būtų sukakę 120 metų. 1896 X 18 – 1984 III 13. Tokie Juozo Ereto gimimo ir mirties metai, Bazelio kapinaitėse  įspausti ant paminklinio akmens. Iškaltos datos ir mažas brūkšnelis tarp jų žymi gana ilgą šio žmogaus nugyventą amžių, – 88 metus.

juozas_eretas

Iš nuotraukos žvelgia ryškių, taisyklingų veido bruožų, gilaus, skvarbaus žvilgsnio vyras. Čia jis žvelgia, yra gyvas, o jo veidas, net nepaisant nelietuviško gymio, kažkuo primena mūsų XX a. pradžios didžiuosius lietuvius, – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Joną Biliūną, Vincą Mykolaitį Putiną, o gal Vydūną? Atsispindi tokia pati asmenybės šviesa, valingas charakteris, mangnetizmas. Kas buvo jis? Truputį literatas, literatūros tyrinėtojas, istorikas, vertėjas, prancūzų, austrų šveicarų literatūros profesorius, VDU Visuotinės literatūros katedros vedėjas ir mokytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, užburiantis oratorius, spaudos bendradarbis, muzikologas, diplomatas, blaivybės puoselėtojas, katalikiškų organizacijų kūrėjas ir stiprintojas, žmogus, ypač mylėjęs lietuvišką žodį. Jis domėjosi viskuo, jis barstė save viskam – kūrimui, vertimams, literatūros kūrinių analizei, bendravimui su studentais. Dar ir šiandien Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Retų leidinių skyriuje galima rasti tarpukario Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studijų knygelių, kuriose pamatai dailiai suraitytą Ereto parašą su įvertinimu ir tam tikrą prierašą – komentarą. [1]

Galima vardinti ir toliau, bet ir šio sąrašo užtenka, kad suvoktum, koks tai buvęs įvairiapusis ir drauge fragmentiškas žmogus, išdalinęs save daugelyje sričių, bet iki dugno nepaniręs nei į vieną iš jų. Ir tada darosi akivaizdu, kad įsižiūrėjus į kurią nors vieną Ereto veiklos sritį, galima panašiai, kaip keleriais metais už Eretą jaunesnis žurnalistas, literatūrologas, Juozas Keliuotis (gerai pažinęs Eretą, juos siejo ir dalyvavimas „Šatrijos“ draugijos veikloje) – visiškai kitokio charakterio, visiškai kitokio pobūdžio asmenybė – pažvelgti į tą jo veiklą kritiškai ir ironiškai? Štai kaip, pavyzdžiui, Keliuotis prisiminė Eretą, mąstydamas apie jo ir Salomėjos Nėries draugystę:

Tai buvo triukš­mingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto pa­skaitom, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.Nėris dėl savo jaunatviško ne­patyrimo, dėl savo nerealistinio iš­auklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasi­dėjo dar 1926 metais rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į „Metropolio” restoraną muzikos paklausyti.

Jis mėgo muziką ir kartkartė­mis, užuot skaitęs paskaitas, į uni­versiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo dau­giausiai Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S. Nėris irgi mėgo muziką ir J. Ereto pagal­ba Bethoveną pamėgo visam gyve­nimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S. Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gy­venimo. J. Eretas buvo sulietuvė­jęs ir vedęs labai paprastą, bet ra­mią ir geros širdies studentę Jokaitytę, artimą milijonierių Vailokai­čių giminaitę.

(Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį, in XXI amžius )

Čia išsakomas daugiau nei kritiškas požiūris, paryškinantis Ereto paviršutiniškumą ir net tas Ereto vyriškas grožis kito vyro apibūdinamas kaip „manieringas“ ir „pompastiškas“. Bet ar išties taip, ar išties Eretas būtent toks, koks iškyla  Keliuočio prisiminimuose – patetiškas ir paviršutiniškas? Atsiverti ir skaitai Juozo Ereto parašytą ir 1929 metais, kada autoriui tebuvę viso labo 33 metai,  studiją apie mistinę literatūrą „Heinrichas Seuse ir Elsbieta Stagel“. Peržvelgi straipsnius spaudoje ir pamatai, kad dar anksčiau, 1927 metais, „Naujojoje vaidilutėje“ jau publikavo panašios tematikos straipsnį, – „Mistika ir vokiečių moterys“. Kokia dvasinė gelmė, prie kokių mistinių dvasinės patirties subtilybių prisiliesta, kokių moters emancipacijos aspektų  („Mistika yra pirmoji Europos motes emancipacija“) ieškota ir aptikta. Kiek daug išstudijuota rengiant tokio pobūdžio monografiją. Ir supranti, kaip stipriai tyrinėtojas norom ar nenorom būna paveiktas tų dalykų, kuriuos jis tyrinėja, kad galų gale jei tik yra pasirinkimo galimybė, tyrinėtojas imasi tokio tyrimo, kurio objektas yra artimiausias jam pačiam… Ir tada labai suabejoji ar ir visai nepatiki Keliuočiu, suprasdamas, kad žmogus į kurį žvelgi, visada yra toks daugiabriaunis ir kaip labai žmogaus vertinimas priklauso nuo tavo paties žvilgsnio, nuo tavo paties matymo kampo, – į kurią vertinamojo asmenybės briauną atidžiau įsižiūrėsi. Kita vertus, pats Juozas Eretas visada sugebėdavo pastebėti, įvertinti svarbiausius Lietuvos kultūros žmones, parodyti, atkreipti visų dėmesį į jas. Pavyzdžiui, literatūrologė Dalia Jakaitė monografijoje „„Šatrijos“ draugija lietuvių literatūros istorijoje“ atkreipė dėmesį į Ereto laikyseną parenkant draugijai „Šatrijos“ šūkį. Monografijoje minimas paties Ereto jau emigracijoje papasakotas iš jo sąmonės, tarsi fotografija, iškilęs prisiminimas: „Šalkauskis, visur siekdamas sintezės, ir šįkart parinkdamas šatrijiečiams šūkį, atsistojo viduryje, pasiūlydamas: Menas – grožiui, grožis – gyvenimo tobulumui. Šioje formuluotėje užtinkame net tris mūsų kultūros įžymybes: pirmoje dalyje Putiną, antroje Jakštą ir centre abu jungiantį Šalkauskį“.

Bet kokiu atveju kiekvienas klausimas, kiekvienas pastebėjimas gali iškelti daugybę klausimų, į kuriuos nebe visada bebus įmanoma atrasti atsakymų.  Vis dėlto šiandien, minint 120-ąsias Juozo Ereto gimimo metines, ko gero, svarbesnis yra kitas klausimas, – ar šiandien mums dar svarbus Juozas Eretas? Ar jis, jo vardas, yra tik kažkoks tolimas, kone šimtmečio laiko dulkėmis nusėtas kažkada gyvenęs Lietuvai daug davęs žmogus, kultūros figūra, kuris prisimenamas tik tam tikru proginiu metu, kultūros istorikams, Lietuvos ir Šveicarijos kultūros ryšių puoselėtojams ir stiprintojams, ir drauge nebe daug bekalbantis šiuolaikiniam jaunimui, studentams? Na, taip, jis buvo svarbus mūsų universitetui, Kaunui, Lietuvai, taip jis tiesė tiltus tarp Šveicarijos ir Lietuvos, taip jis buvo aktyvus išeivijoje, taip jis iki gyvenimo pabaigos jautėsi esąs beveik lietuvis ir kiek tik jo jėgos leido, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Na, taip, Lietuvoje, VDU galima rasti ne vieną Eretui skirtą atminimo ženklą, 100-osiosm jo gimimo metinėms paminėti buvo VDU perduotas Ereto archyvas.

Bet kaip šiandien Eretas pažįstamas? Mąstant apie tai, prisimena geras pavyzdys apie jaunuolius, kurie nuolat klauso mėgstamų dainų, sukurtų pagal kažkieno tekstus, pagal eilėraščius, ir vis dėlto išdidžiai sako „aš poezija nesidomiu, aš eilėraščių neskaitau“. Taip, neskaitai. Bet tu juos patiri, išgyveni net ir neskaitydamas. O kaip kone kasdien aš patiriu, nors ir neįsisąmonindamas, Eretą? Gal niekaip? Ir tai būtų neteisingas atsakymas. Bent vieną iš daugelio Ereto veiklos sričių primena jo veikla, susijusi su ELTA. Kasdien per radiją, televiziją, visoje žiniasklaidoje aš išgirstu frazę, kad žinios yra parengtos remiantis BNS (angl. Baltic News Service) ir ELTA‘os pranešimais. Kaip iššifruoti patį trumpinį „ELTA“? Tai „Ereto (paryškinta mano – A.G.) Lietuvos telegramų agentūra“, kurią jis 1920 metais ir įkūrė (būdamas tik 24 metų amžiaus) ir iki 1922 metų jai vadovavo. Bent jau taip, tokiu būdu, Eretą paminiu arba išgirstu jį minint kone kasdien. Taigi, mano sąmonėje jis yra gyvas.

Prie vieno namo Šveicarijoje kabo toks užrašas: „Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas Juozas Eretas.“ Skamba netikėtai. Kokį jungtuką tarp „Šveicarijos sūnus“ ir „Lietuvos patriotas“ norėtųsi dėti? Ir? Bet? „Ir“ pabrėžtų jungtį, vienodą Ereto priklausymą ir Šveicarijai, ir Lietuvai, „bet“ reikštų, jog jo asmenybė, jo nuveikti darbai yra aktualesni mums, lietuviams, jog jis, kaip apibūdino Keliuotis, buvo „sulietuvėjęs“. Ir kaip bevertintum Juozą Eretą, visą` jo veiklą, darbus ar net pačią asmenybę,  tiesa negali būti kitokia: tai šveicaras, XX a. pradžioje nutiesęs vienus iš stipriausių, patvariausių tiltų tarp Lietuvos ir Šveicarijos, kurie vis dar patvarūs, tai šveicaras, kuris įkūrė Šveicarijos lietuvių draugiją, kuri ir šiandien gyva.

asta-gustaitiene

[1] Elenos Gabulaitės rankraščių fondas F9. Vytauto Didžiojo universiteto bei Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriaus studentės Elenos Gabulaitės studijų knygelė / Vytauto Didžiojo universitetas. – 1937.09.14-1941.11.29)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.