Ar Lietuvos Seimas vis dar turi teisę kurti teisę?

918 1

Doc. dr. Tomas Berkmanas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas

Kadaise Lietuvos Seime man teko dalyvauti teisėkūros procesui skirtoje konferencijoje, kurioje įdomų pranešimą skaitė vienas Vokietijos Parlamento atstovas. Jis teigė, kad Vokietijos parlamentas, regis, tapo labiau ne teisę kuriančia, o ją tik aprobuojančia (tai yra, už sukurtąją teisę nubalsuojančia) institucija. Buvo įvardintas ir tos išimtinės Vokietijos parlamento galios uzurpatorius – Vyriausybė, tai yra, valdžia, kuri turėtų iš esmės vykdyti sukurtąją teisę, o ne ją kurti. Vokietijos parlamentarai tuomet buvo visiškai išmušti iš vėžių, kai šalies kanclerė po Fukušimos įvykių vienašališkai pareiškė, kad Vokietija uždarys savo atomines elektrines. Tačiau tą padaryti buvo išimtinė Vokietijos Parlamento kompetencija – nei Vyriausybė, nei tuo labiau jos vadovė tam neturėjo jokių galių.

Taigi, tai, kas dabar vyksta Lietuvoje su santykiu tarp Seimo ir Vyriausybės, darkart iliustruoja šią savaime puikią įžvalgą, tik su tam tikru lietuviškosios ironijos, jeigu ne eilinio absurdo teatro, prieskoniu. Ironija yra tame, kad sugebama viską pristatyti išvirkščiai – tarsi Seimas čia uzurpuoja Vyriausybės galias, t. y. kad jis ignoruoja valdžių atskyrimo ir svertų mechanizmą, kaip pareiškė mūsų Ministras Pirmininkas vienoje iš paskutinių LRT laidų.

Norisi paklausti – palaukite, kas čia ką ignoruoja? Ar kaip tik ne pati Vyriausybė – valdžia, kuri turėtų vykdyti Seimo valią (įstatymus) – su akivaizdžia žinute Seimui, kad, palaukite, ne jūs čia dabar kursite teisę, o mes? Jeigu kalbant jau visai tiksliai – taip, Vyriausybė yra vienas iš teisėkūros iniciatorių. Bet ar gali Vyriausybė pastumti visus kitus iniciatorius į šoną, sustabdyti visą jau vykstantį teisėkūros procesą Seime, ir net savotiškai nurodyti Seimui (ar jo daliai, t. y. Seimo komitetui) – ne, Jūs nedrįskite dabar kurti teisės, nes tai darysime mes?

Ir dar konkretumo – taip, Vyriausybė tam tikra prasme gali kurti teisę (kaip bendrąsias teisės normas), bet tik tokią, kuri būtina norint įvykdyti Seimo priimtąją teisę (įstatymus) ir kuri turi atitinkamą atramą tokioje teisėje. Tai reiškia, kad valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka, kaip teisėkūrinis veiksmas, yra išimtinėje Seimo kompetencijoje. Instituciškai žiūrint, niekas negali nurodinėti Seimui, kaip tą procesą daryti ar nedaryti (kažko palaukti, kažkokius legalius teisėkūros iniciatorius ignoruoti ir panašiai), jeigu viską Seimas daro pagal nustatytą procedūrą. Tai galėtų būti prilyginama ir antikonstituciniams veiksmams (jų, kaip tokio pobūdžio, t. y. siejamų su valdžių atskyrimo mechanizmo ar idėjos ignoravimu, pas mus tikrai ne vienas; neseniai teko rašyti apie bandymą perleisti akivaizdžiai su žmogaus teisėmis susijusį dirbtinio apvaisinimo reguliavimą iš Seimo į Vyriausybės rankas).

Bet, tarkime, kad de facto visgi yra taip, tai yra, žiūrint lietuviškai, realistiškai ir su absurdo teatro prieskoniu – Vyriausybė gali visgi pastumti kitus teisėkūros iniciatorius ir tuo pačiu visą Seimą į šoną, nurodyti jiems tam kartui nekurti teisės, nes, kaip jie sako, „Truputį palaukite, tuoj tai padarysime mes, o tada jau jūs galėsite pasvarstyti, pasiginčyti ir aprobuoti“ (bet toną primesime mes). Ir vėlgi dar viena ironija – problema yra ta, kad tuomet atsiranda daug daugiau prielaidų konjunktūriškumams ir šališkumams rastis, kurių tas pats Ministras Pirmininkas taip nemėgsta, ypač kai atitinkamo komiteto pirmininką grasina apskųsti Etikos ir procedūrų komisijai. Bet esmė ir yra ta, kad Seime yra tokia komisija, taip pat visų komitetų posėdžiai yra vieši, visi protokolai ir projektai yra vieši. O jeigu teisėkūriniai veiksmai vyksta ne Seime, o, kiek poetiškai tariant, persikelia į tamsius Vyriausybės koridorius, bent tam tikrų garantijų ir apsaugų nebelieka.

Taigi, Ministrui Pirmininkui nepatiko, kad Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas buvo susijęs su Lietuvos edukologijos universitetu (nors už VDU ir LEU susijungimą balsavo didelė komiteto dauguma), bet tuomet siūlau pažvelgti į atitinkamą Vyriausybės sudarytą darbo grupę dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo ir jos narius – yra atskleistos vienokios ar kitokios jų sąsajos su keturiais universitetais (du susiję su KTU, du su MRU, vienas su VU ir vienas su LMTA), kiti universitetai ta prasme palikti už borto. Dėl tos darbo grupės nėra kreipiamasi į Etikos komisiją, nėra posėdžių viešumo reikalavimų ir panašiai.

Beje, minėtina, kad ir pats Ministras Pirmininkas, savo potvarkiu sudaręs šią grupę, prisipažino savo šališkumą MRU. Tuomet žiūrėkime, kas vyksta – jeigu teisėkūriniai veiksmai dreifuoja iš Seimo koridorių į Vyriausybės koridorius, tai lemia dar rimtesnes prielaidas rastis „nešvariems“ žaidimams, su šališkumais, uždarumais ir konjunktūriškumais. Kita vertus, kaip ir sakiau, Vyriausybė yra vienas iš teisėkūros iniciatorių, ir tokiems aprašytiems dalykams tam tikra prasme prielaidos yra sukurtos pačiu teisiniu reguliavimu; ir turiu pripažinti, kad tai – t. y. kad de facto pirmos valdžios kurtina teisė sukuriama antroje valdžioje – turi ir tam tikrų savo privalumų, ypač siejamų su profesionalumo argumentais. Bet Vyriausybė, kaip vienas iš teisėkūros iniciatorių, negali – tam tikrai nėra jokių juridinių prielaidų – tapti lygesniu teisėkūros iniciatoriumi tarp lygių, ir, kaip Seimo valios (įstatymų) vykdomoji valdžia, tuo labiau negali nurodinėti Seimui, kaip jam kurti teisę, kai jis jau tai daro ir tvarkingai pagal visas procedūras (tai, kad minėtoji darbo grupė sukurta vadovaujantis Seimo nutarimu, neužkerta kelio kitiems teisėkūros iniciatoriams kreiptis į Seimą ir nesustabdo jau vykstančių teisėkūros procesų atitinkamoje srityje). Būtent tai yra visiškas valdžios šakų atskyrimo idėjos ignoravimas ir mūsų konstitucinės sąrangos negerbimas.

Jeigu gerai atsimenu, gerbiamas Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Pirmininkas politinės veiklos po rinkimų pradžioje kaip tikslą deklaravo siekį sutvirtinti Seimą kaip instituciją, nes dabar išeina, kad jis yra galbūt trečioje vietoje po Vyriausybės ir Prezidento institucijų pagal savo realią galią ir įtaką; tai yra, kalba buvo ne tik apie labai aiškią visuomenės (ne)pasitikėjimo Seimu problemą, nors, aišku, tie dalykai susiję – kaip galima pasitikėti begale ir neįtakinga institucija, kurią visi likę politinės „smėlio dėžės“ dalyviai stumdo kaip jiems prireikia? Bet visgi taip neturėtų būti, nes būtent Seimas yra pagrindinė tautos atstovybė, tautos valios reiškėjas, o ne kokia nors kita institucija. Siūlau gerb. Pirmininkui nuo šio tikslo neatitolti, atkurti mūsų konstitucinės sąrangos diktuojamą valdžių balansą, kad ir kokia sudėtinga lietuviškojo konjunktūriškumo absurdo teatre užduotis tai būtų.

Komentarai

Antanas

Kam tokia ilga tirada ?? Geriau klausimas: 111 Seimo narių sulaužė priesaiką laikytis LR Konstitucijos, ratifikuodami JAV karinių(stacionarių) bazių steigimo sutartį. Koks po to Seimo statusas, ponas Teisės fakulteto dekane ?? Taigi ... taigi ,,,,,,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.