Ekspertai apie švietimą: švietimo kryptis yra pamesta

Nors šiandien pasaulyje nėra vieningos nuomonės, ar švietimas yra viešasis gėris, ar individuali investicija, t.y. prekė, kurią aš nusiperku ir turiu, tačiau gravitacija vyksta, pastebi VDU prorektorė prof. Natalija Mažeikienė: „Daug žmonių, turėdami individualią naudą (aukštąjį išsilavinimą), sukuria visuomeninį efektą“.

Žinių visuomenėje auga atviri, socialiai ir politiškai aktyvūs piliečiai, kurie yra demokratinės valstybės pagrindas. Teoriškai atrodytų viskas teisinga ir netgi veikia. Suomijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ar JAV galime rasti tokių pavyzdžių. Bet kodėl neveikia Lietuvoje? Tai priklauso nuo švietimo sistemos ir socialinės gerovės valstybės modelio suvokimo.

Neatsitiktinai projekto „Švietimo amžius“ idėja ir kilo iš poreikio permąstyti švietimo idėjas bei socioekonominius udymo aspektus XXI amžiuje.

Yra aišku, kad nuolat besikeičiančiais laikais nebeužtenka kalbėti apie tarptautiškumą, tarpdisciplininius tyrimus, skirtingų mokslo sričių sanglaudą, verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Turi būti daug daugiau ir įvairių kokybiško išsilavinimo kriterijų: sugebėjimas išmokyti save, mokėti pagimdyti savyje slypintį žinojimą tampa iššūkiu visai šalies švietimo ekosistemai. Nuo darželio iki universiteto, nuo tėvų iki visuomenės – visa turi būti sutelkta pažangių asmenybių kokybiškam ugdymui.

Geriausias būdas to pasiekti – pradėti kalbėti, kelti klausimus ir bandyti ieškoti atsakymų. Švietimo reforma – nesiliaujantis procesas. Tai užkoduota pačiuose žodžiuose – turi būti nuolatinis įsiklausymas laikmetį, aplinką, visuomenės ir žmogaus poreikius. Tačiau kiek tai turi būti politikos klausimu ir kiek viešu reikalu? Koks yra universiteto vaidmuo šiame procese? Ir kodėl švietimas turi būti mūsų visų bendru reikalu?

Universitetai ir kiekvienas žmogus turi dar tvirčiau žengti į viešąją erdvę ir nelaikyti žinių tik sau. „Šiuo atveju kalbėdama apie švietimą kaip viešąjį gėrį sutelkčiau dėmesį į tai, kad žinojimas nors ir gali būti privataus asmens įgytas išsilavinimas, bet jis negali užsikonservuoti viename žmoguje – jis turi gyventi. Nepabijočiau pasakyti, kad turėtume jausti tam tikrą skolą, įsipareigojimą tas žinias perduoti, dalintis jomis su kitais“, – apie universiteto vaidmenį visuomenėje ir dalinimosi kultūros stoką kalba VDU prorektorė prof. Auksė Balčytienė.

„Velniop su ta tvarka!“

Gyvename švietimo amžiuje. Idėjos, kūrybiškumo vertė išgyvena didžiausią pakilimą. Jei į pasaulį žvelgtume kaip į fortepijono klaviatūrą, ji būtų milžiniška, be pradžios ir pabaigos. Galimybių – galybė. Kaip išsirinkti vieną? Vieną peizažą, vieną kryptį, vieną idėją, vieną specialybę? Ar šiandien tai realu? Tai gali arba gąsdinti, arba išvaduoti. Išvaduoti nuo vienos ir tos pačios melodijos, kuri laikui bėgant visuomet pradeda girgždėti, tampa per daug įprasta, kad būtų girdima. Žinojimo siekis turi būti gyvenimo būsena šiuolaikinėje, žinioms imlioje visuomenėje.

„Velniop su ta tvarka! Aš norėčiau, kad studentai universitete susipažintų su tuo, ko net nežinojo esant, o ne ateitų patvirtinti to, ką jie jau žino“, – reaguoja VDU dėstytojas Romas Sakadolskis.

Kokybiškas yra tas išsilavinimas, kuris neįspraudžia asmens į siauros specializacijos rėmus ir negamina sisteminių rinkos dalyvių, o padeda skleistis išminčiai. Jaunas žmogus turi išsiugdyti kritinį mąstymą, būti socialiai jautrus, jam turi rūpėti aplinka, kurioje dirba, jos išskirtinumas ir tuo pačiu visuotinės problemos.

Bet šiandien švietimo sistemos kryptis yra pamesta, mano doc. Darius Kuolys. Jam pritaria ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė prof. Vilija Targamadzė, kuri pastebi, jog švietimo politika yra primetama, dėl jos nėra tariamasi, o tik perduodama administruoti. Kiekviena naujai atėjusi partija, primeta savo ugdymo modelį.

Nesunku pamatyti to pasėkmes: turime daug puikių žmonių, puikių pedagogų, bet jie nėra pasirengę dirbti su naująja karta; technologiniai ir humanitariniai mokslai viešojoje erdvėje yra supriešinami tarsi du tarpusavyje besikaunantys modeliai; o mokyklose vaikus skirtstome į fizikus ir lyrikus, todėl įstoję į universitetą jie sunkiai mąsto, kad gali įgyti papildomų, kitos srities žinių ar gretutinę specialybę. Dar ankstyvojoje ugdymo stadijoje sistema apriboja mąstymo ir pasirinkimo galimybes.

„XXI amžiuje valstybių ūkiai, ekonomika veikia tarpdisciplininiu pagrindu, nes specialybės, kurių mokomės šiandien po dešimties metų gali ir nebebūti“, – mano Europos humanitarinio universiteto prorektorius Darius Udrys. Žmogus turi gebėti prisitaikyti prie įvairių sričių poreikių.

Mokymasis, kurį žinojo Leonardo da Vinci ir žino Leonardo di Caprio

„Gebėjimų prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ugdymui turėtų būti skirtos bakalauro studijos. Tai galimybė žmogui lavėti prieš įgyjant konkrečią specialybę“, – mano VDU Kompiuterinės lingvistikos centro vadovė prof. Rūta Marcinkevičienė.

Artes liberales, arba laisvųjų menų studijos, ir yra tai, kas ugdo laisvosios ekonomikos veikėjus, kurie yra kritiškai mąstantys, t.y. gebantys laisvai pasirinkti temas, sritis, idėjas ir žmones, kurie gali jį pakeisti. Ilgus šimtmečius jie sudarė Vakarų pasaulio švietimo sistemos pagrindą. Jiems priskiriama – gramatika, retorika, geometrija, aritmetika, dialektika, muzika, atstronomija. Šiandien laisvųjų menų idėja yra pavojuje – Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitetas yra vienintelis, kuris šią kryptį bando išlaikyti.

„Laisvųjų menų atveju į mokinius įvairiose švietimo pakopose žiūrima kaip į asmenybes, o ne į gaminius, kuriuos dedame ant konvejerio, o paskui sandėliuojame, – apie laisvo žmogaus ugdymą pasakoja VDU docentas J.D. Miningeris, – studentas turi įgauti ne tik specifinių, bet ir bendrųjų žinių – komunikacijos, bendravimo, kūrybiškumo, kuriems būdingi tarpdisciplininia ryšiai“. Tokie žmonės – atviri dialogui ir suvokia save kaip aktyvius piliečius, kurie dalyvauja visuomenės ir sociokultūrinės gerovės kūrime.

Ar švietimas visiems prieinamas?

Humanistinė ir holistinė švietimo sistemos vizija yra esminė ne tik asmens, bet ir socioekonominiam šalies vystymuisi. Išsilavinimas užtrikrina lygybę, kultūrinę įvairovę, aktyvų pilietiškumą ir yra pagrindinis darnios plėtros variklis.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos kiekvienas žmogus, kurio viltys yra patenkinamos, yra dalis ištisos grandinės: pateisinęs savo lūkesčius, jis gali siekti dar didesnių, taip pat būti duodančiu bendruomenei ir visai šaliai. Klausimas, ar kokybiškas išsilavinimas šiandien prieinamas visoms visuomenės grupėms?

Švietimo sistema klasines įtampas gali ir sušvelninti, ir sustiprinti. „Mokinio sėkmė yra jo socialinės ekonominės klasės išraiška. Tam tikrų klasių atstovams šiandien yra geresnės galimybės mokytis. Paklausčiau, ar visoms visuomenės grupėms prieiga prie išsilavinimo yra prieinama? Tai klausimas, kuris turėtų būti pradėtas kuo skubiau diskutuoti“, – diskusijos prioritetus vardyja VDU prorektorė prof. Natalija Mažeikienė.

Švietimo sistemos koncepcija tapo iškreipta – jai pritrūko vieningų politinių, visuomeninių instrumentų. Mokslo bendruomenė yra gana fragmentuota – kapitalizmo sąlygos ją paverčia konkuruojančiomis pusėmis. Ar technologiniai ir humanitariniai mokslai turėtų varžytis? Kiek šiandien švietimo sistemoje yra realios sąvokos daugiadalykiškumas, tarpdalykiškumas, transdalykiškumas?

Jei nebūtų išreipta pati ugdymo esmė, besiremianti dorinėmis, bendražmogiškomis vertybėmis, turėtume visiškai kitą sėkmės rezultatą. Ugdymosi procese žmogus turėtų galėti atskleisti savo prigimtines galias, o ne mokytis pagal nustatytus trafaretus. „Ugdymas ir kultūra yra sąveikaujantys sandai. Jei ugdymo nesusiesime su kultūra, mes neperimsime vertybių ir neperduosime jų jaunajai kartai“, – pilietinės visuomenės pagrindą įvardyja prof. V. Targamadzė.

Kažkur švietimo reformos pakelėje pametėme pačią švietimo savoką. Kaip šiandien suvokiame udymą? Ar gimnazijos ir universitetai skirti visiems? Ar turime švietimo politiką apskritai? Kur dingo socialiai ir politiškai aktyvūs piliečiai? Ką šiandien mums reiškia laisvė?

„Švietimas yra mūsų visų bendras reikalas. Ir jis nėra skirtas tik tam, kad gautum geresnį darbą ar išmoktum prancūzų kalbos. Švietimas mums padeda tobulėti. Šiuo požiūriu, jis yra viešoji erdvė, t.y. viešasis gėris“, – mano Rytis Zemkauskas.“