Č. Milošo kalba priimant VDU garbės daktaro regalijas

Jūsų Magnificencija Rektoriau, garbusis Senate ir visi čia esantys svečiai,

Nemaniau, kad gyvensiu pakankamai ilgai ir dar galėsiu pamatyti Lietuvą. Žinojau, kad imperijos nėra amžinos, tačiau sovietine imperiją rėmė ne tik didžiulė armija ir galingiausias pasaulyje policijos aparatas, bet ir daugelio Vakarų intelektualų protai bei plunksnos. Nuolatos nesutardamas su jais, nebuvau linkęs važiuoti į Maskvą ir okupuotas šalis, ir dabar esu laimingas, kad man lemta atsirasti laisvoje Lietuvoje. Atkakliai verždamiesi į nepriklausomybę, lietuviai ją pasiekė. Dovydo ir Galijoto dvikova baigėsi Galijoto pralaimėjimu.

Esama ypatingų priežasčių, dėl kurių džiaugiuosi, gaudamas šį garbingą vardą Vytauto Didžiojo universitete. Tarp tos aukštosios mokyklos profesorių ir rektorių žymią vietą užėmė Mykolas Römeris, kurio politinė mintis tebėra plataus ir drąsaus požiūrio į tautinį klausimą pavyzdys.

Vytauto Didžiojo universitetui savaip priklauso ir kita galinga asmenybė. Čia kadaise gavo garbės daktaratą Oskaras Milašius, kuris, nors būdamas tik tolimas mano giminaitis, traktavo mane kaip sūnų ir visam laikui paveikė mano kūrybą.

Štai artėja į galą mano šimtmetis, masinių beprotybių ir masinių nusikaltimų šimtmetis. Koks bus dvidešimt pirmasis šimtmetis, priklauso nuo tų, kurie jame gyvens ir veiks, tiek nuo mano studentų Amerikoje, tiek ir nuo jaunuomenės, studijuojančios šiame universitete. Man rodosi, kad mes visi, ir čia Europoje, ir kituose žemynuose, įžengiame į laikotarpį, kurio du svarbius bruožus galima nusakyti jau dabar. Pirmiausia, dėl techninės pažangos mūsų planeta staigiai sumažėjo, ir papročių, mados, pramogų, meninių pomėgių vienodėjimas darysis ryškesnis, negu įvairių kraštų skirtingumai. Drauge lukštenasi „globalinė sąmonė", suvokimas, kad visai žmonijai gresia žemės ir jūrų apnuodijimas. Antra, reikšmingas artėjančio laikotarpio požymis bus gili dvasinė krizė. Tos krizės ženklus galime stebėti jau šiandien, ir jie liudija, kad krizė bus ilga. Kadangi jau nebe pirmi metai apie tai mąstau ir rašau knygas, galėčiau tatai ilgai svarstyti: bus gana, jeigu čia priminsiu, jog devynioliktojo šimtmečio pabaigoje Friedrich Nictzsche pranašavo „europinio nihilizmo" įsigalėjimą, ir būtų sunku tvirtinti, jog jis labai apsiriko.

Ilgai gyvendamas Ramiojo vandenyno pakrantėje, ne sykį būdavau klausiamas, kas man yra Lietuva. Atsakydavau, jog tai pirmiausia mano vaikystės spalvos, pavidalai, kvapai. Nes vis viena, kur klaidžiojame, kokiuose kraštuose apsistojame –patvariausia mumyse lieka visa tai, kas įsiskverbė į mus anksti, kai pirmąsyk atradome pasaulį. Kalifornijos kraštovaizdžiai anaiptol neprimena Nevėžio slėnio, kuriame gimiau. Žemė yra dyka, saulės nudeginta, sausa, ir augina derlių tik dirbtinai drėkinama. Net miškai atrodo tarsi dykuma, apžėlusi medžiais. O vis dėlto, sergėdamas atmintyje švelnias lietuviškas kalvas, žalius laukus, miškus, upes, norom nenorom alsavau mane siaučiančiu rūstumu ir didybe, kol pagaliau mano poezijoje keistai susitiko ar net susiliejo į vieną Lietuvos reginiai su Kalifornijos reginiais.

Taigi Lietuva man buvo gamta, bet ne tiktai gamta. Mokyklos ir universiteto metus praleidau Vilniuje ir manau, jog tuo pačiu buvau dosniai apdovanotas. Vilnius buvo kelių kalbų ir daugelio tikėjimų miestas su katalikų ir evangelikų bažnyčiomis, cerkvėmis, sinagogomis, netgi su mečete ir karaimų kenese. Tokiame mieste mokiausi suprasti įvairiausius jautrumus bei nuoskaudas, kurios skiria žmonių grupes. Kiekvienas iš mūsų priklauso kokiai nors tikėjimo ar kalbos grupei, ir reikia daug vaizduotės, idant įsijaustum į kitą mąstymo būdą, kuris mums dažnai atrodo nelogiškas. Pamokos, kurias tenai gavau, mane įtikino, jog daug laimėjau, augdamas tokioje daugiaspalvėje aplinkoje, ir jog žmonės, išauklėti kultūriškai vientisoje visuomenėje, šio bei to stokoja.

Likimas lėmė, kad iš Vilniaus emigravau visam laikui. 1940 metų vasarą, kelios savaitės po to, kai miestą užėmė sovietinė kariuomenė, perėjau kelias žaliąsias sienas ir virtau vienu iš daugelio išblaškytų jo gyventojų – vieni jų buvo deportuoti į rytus, kiti bėgo nuo pavojaus į vakarus, kiti buvo net išžudyti. Štai, nuo tos akimirkos netrukus praeis penkiasdešimt dveji metai. Klajonėse po įvairias šalis mane lydėjo mano vilnietiška jaunystė, kurios išsižadėti neturėjau pagrindo. Pripažindamas Lietuvos istorines teises į Vilnių, visada norėjau, kad manasis universiteto miestas turėtų oresnį vardą, negu tik provincija, ir galiu šičia išreikšti džiaugsmą, kad jis dabar yra viena iš Europos sostinių – tikiu, su puikia ateitimi. Karai, užpuolimai ir imperijų sienos kliudė Europai susivienyti, be vis dėlto kažkas liudijo, kad ji yra vieninga – ir tai buvo architektūra. Vilniaus baroko grožis patvirtina tą vienovę, ir esu tikras, jog daugelio šalių turistai atvyks čionai it piligrimai, lygiai kaip į Prahą ar kitas garsėjančias grožiu kontinento kerteles. Bet manau, kad veiks ir tarptautinė to miesto dvasia, jo statytojų ir poetų dvasia, ir kad ta sostinė puikiausiai gali virsti traukos centru, kur susitiks ir viena kitai darys įtakos gretimų šalių bei visos europinės bendrijos kūrybinės jėgos.

Stovėdamas šičia priešais jus, negaliu nutylėti tų užduočių, kurias esu skyręs sau kaip lenkų poetui. Viena iš jų – pastangos, kad dvi šalis skiriantys konfliktai nuslinktų į praeitį, ir įsivyrautų geri kaimyniški santykiai – o pirmoji to sąlyga yra dabartinių sienų neliečiamybė ir tarptautinės teisės vertybių pripažinimas. Kadangi žinau mūsiškio Europos regiono istoriją, suvokiu, jog praeitis yra labai galinga ir dažnai sugrįžta įsisenėjusių prietarų bei neaiškių baimių pavidalu. Ir vis dėlto esu įsitikinęs, kad laikas veikia tos praeities nenaudai. Nors daug pokomunistinių kraštų dabar patiria paroksizmus, iš kurių išplaukia net karai, planetos vienijimasis, apie kurį jau kalbėjau, vyks ir toliau, ir šioje platesnėje perspektyvoje dera žvelgti taip pat į santykius tarp Baltijos valstybių, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos.

Manau, kad Oskaras Milašius būtų patenkintas girdėdamas, ką aš čia kalbu. Ar jis negynė Lietuvos teisių tarptautiniame forume ir ar nelaikė Baltijos šalių svarbia būsimųjų Jungtinių Europos Valstybių dalimi? Taigi esu čionai po penkiasdešimt dvejų metų. Toks sugrįžimas beveik neįsivaizduojamas, ypač jauniesiems. Galiu juos užtikrinti, kad tai labai painus ir sunkus pergyvenimas, kuriame džiaugsmas yra sumišęs su liūdesiu. Atmintyje iškyla veidai, daugybė veidų ir žmonių, kurių jau nebėra, bet kurių artumą juntu beveik: fiziškai. Galvodamas ir apie juos, priimu šį garbingą apdovanojimą.

1992 m. gegužės 28 d.

Č. Milošo kalbos vertimai