Apie šimtmečio kultūrinę programą, dekoracijas ir refleksijas

194

Šiemet švęsdami Lietuvos atkūrimo šimtmetį susiduriame su reiškiniu, vadinamu progine kultūra. Valstybės jubiliejaus proga kuriami filmai ir spektakliai, leidžiamos knygos, rengiamos parodos ir koncertai – vyksta oficialios, reprezentacinės kultūros sujudimas. Kokias galimybes meninei kūrybai atvėrė šimtmečio minėjimo programa? Kaip jomis pasinaudojo kūrėjai? Ar specialiai šiai progai sukurti darbai pateikia aktualių, įdomių mūsų istorijos ir tapatybės interpretacijų? Ar apskritai proginės kultūros produktai gali tapti ne tik iškilmingų švenčių dekoracija, bet ir suteikti reikšmingų, jaudinančių patirčių, provokuoti naujai pažvelgti į valstybę ir mūsų vietą joje?

Tokiai temai buvo skirta diskusija „LT100: ar kultūrinė programa veža?“, kuri vyko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete Kaune, „VDU kultūros dienų“ renginio proga. Diskusijoje dalyvavo teatro kritikas, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas, meno istorikė, knygų autorė, parodų kuratorė Rasa Žukienė, menotyrininkė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuratorė Daiva Citvarienė, kino prodiuseris, kino reklamos agentūros „CinemaAds“ vadovas Mantvidas Žalėnas ir filosofas, LR kultūros ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas. Diskusiją vedė menotyrininkė Linara Dovydaitytė.

Linara Dovydaitytė: Kas yra proginė kultūra ir kam ji reikalinga? Štai Lietuvoje švenčiame valstybės atkūrimo jubiliejų. Šventė vyksta įvairiais lygmenimis – ir politiniu, ir diplomatiniu, ir, žinoma, kultūriniu. Kultūros ir meno lauką sudrebino galimybių gausa – 2017-2018 metais Valstybės šimtmečio programai skirta daugiau nei 10 mln. eurų, numatoma iki 1000 renginių Lietuvos regionuose, 75 renginiai užsienyje. Menininkai ir kultūros organizacijos galėjo dalyvauti daugybėje konkursų, organizuotų tiek valstybiniu, tiek vietos savivaldos lygmeniu. Taigi, iš vienos pusės, proginė kultūra yra tai, kas „nuleista iš viršaus“, kas skirta valstybinėms šventėms, kritiškai kalbant, konjunktūrinis dalykas. Iš kitos pusės, kai Lietuvos kultūra ir menas nuolat gyvena finansinių suvaržymų režimu, proginė kultūra kūrėjams tarsi atveria papildomas galimybes įgyvendinti naujus projektus. Kaip jūs vertinate proginės kultūros reiškinį?

Viktoras Bachmetjevas: Kaip ir kiekvienu atveju, prieš norint vertinti sėkmę ar nesėkmę, reikia įvardinti įvykio pobūdį ir žanrą. Šiuo atveju minime gimtadienį – tai ir brėžia veikimo krypties trajektorijas. Viena vertus, gimtadienis yra proga pašvęsti. Svarbu pastebėti, jog jei į gimtadienio šventę ateini nenusiteikęs švęsti, tikėtina, jog šventė tau nepatiks. Gimtadienis taip pat yra proga refleksijai – apmąstyti, kas nuveikta, susiorientuoti, kur esama, paplanuoti, ką veikti toliau. Mano nuomone, būtent šios dvi dimensijos apibrėžia ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimą. Iš vienos pusės, bandyta ir bandoma sutelkti visuomenę šventei, iš kitos pusės, inicijuojama refleksija. Ir vienu, ir kitu atveju menininkų, meno vaidmuo yra labai svarbus. Kitas dalykas – sakyčiau, labiau „techninis“ – yra politinės valdžios, valstybės, ir menininko santykis. Nors ir tikimės, jog valstybė inicijuos tam tikrus procesus, suteiks finansinę pagalbą, tačiau visi sutinkame, jog menininko nepriklausomybė ir kūrybos laisvė yra nekvestionuojama vertybė.

Mantvidas Žalėnas: Kinas su dovanomis, man atrodo, į Lietuvos gimtadienį ateis pavėlavęs visus metus. Nes iš tiesų visi tie valstybės užsakymai bus sukurti 2019 metais. Mano nuomone, jie silpnoki. Pavyzdžiui, konkursą  laimėjo filmas „Izaokas“ apie žydšaudį. Taip, sutinku, mes turime kalbėti ta tema, bet ar toks filmas kelia pasididžiavimą? „Pelėdų kalnas“,  „Emilija iš Laisvės alėjos“ surinko apie 100 tūkst. žiūrovų,  bet  tai nėra geras pasiekimas, jeigu aš su savo pigia komedija surenku 240 tūkstančių. Reikėtų tokio filmo kaip „Skrydis per Atlantą“, kuris savo laiku surinko apie 400 tūkst. žiūrovų.

Daiva Citvarienė: Man atrodo, kad mes gyvename savotišku  lūžio metu: viena vertus, turime iš sovietmečio atėjusį mąstymą, kad visos valstybinės datos, šventės, įvairios progos, jubiliejai yra mums svetimas, primestas dalykas, nuleistas iš viršaus, kuriame prieš savo valią turime dalyvauti. Kita vertus, stebime reikšmingus visuomenės nuostatų, elgsenos pokyčius. Pavyzdžiui, per Vasario 16-ąją Istorinę Prezidentūrą ir jos naująją parodą aplankė apie 10 tūkst. žmonių, o tai yra fantastika muziejų srityje. Žmonės nebėra nusiteikę prieš proginę kultūrą, šiandien jie nori patriotinio turinio: filmų, parodų, pasakojimų, susijusių su valstybės istorija. Kitas dalykas – galbūt kultūros kūrėjai, menininkai nėra pasiruošę šiuolaikiškai pažvelgti į istoriją, ją permąstyti.

Rasa Žukienė: Valstybės šimtmečio šventimo programoje akcentuojama Vasario 16-oji ir Dainų šventė. Dainų šventė niekuo nebus kitokia negu būdavo, tai bus lietuvių šventė. Tačiau man visada kildavo klausimas – kodėl Lietuvoje Dainų šventėse nedalyvauja kitos mūsų šalies piliečių grupės, tautinės mažumos?

Kitas dalykas: švenčiant šimtmetį bibliotekos, muziejai, internetas vis siūlo žaisti ir būtent taip, per žaidimą, švęsti. Vaikai renka taškus, smaigsto vėliavėles. Vyresniems, pavyzdžiui, siūloma sėsti į savo mašinas ir lankyti įžymesnes istorines vietas. Kiek kartų jau matyta… Siūlymai žaisti ir pramogauti yra to beveik nekintančio valdžios požiūrio į savo pilietinę  tautą išraiška. Vis dar tebemanoma, kad tautai tereikia duonos ir žaidimų.

Mano manymu, šventė – tai ir apmąstymo laikas, kai bandai susumuoti, kas su tavim (šiuo atveju – šalimi) įvyko, kas nuveikta, kas pavyko ir kas ne. Valstybės šimtmečio minėjimo planuose pasigedau postūmio gilesnei to sudėtingo šimtmečio refleksijai. Juk šimtmetis buvo toks įvairus: ir kūrybingas, ir tragiškas, ir veržlus. Skirtingi tautos gyvenimo laikotarpiai susiniveliavo. Šimtą metų skynėme vien pergales, o sovietmetis nepaliko randų, nebuvo nei pergalių, nei pralaimėjimų? Kino kūrėjai galbūt aiškiausiai atsigręžė į tą sudėtingą mūsų gyvenimo etapą. Bet kaip tai yra pateikiama, čia dar galima atskirai kalbėti. Neblogą įspūdį patyriau žiūrėdama operą „Post Futurum“. Tai proginė opera, bet joje iškelti visai rimti klausimai apie valstybę, tautą ir jos kūrėjus.

Andrius Jevsejevas: Man irgi patiko palyginimas su gimtadieniu. Į gimtadienį, žinoma, pirma reikia nueiti, bet kartais tie kvietimai tokie, kad tu supranti, jog ten tavęs visiškai nelaukia. Mūsų šimtmetis baigiasi tuo, kad miesto meras nori iškelti didelę vėliavą ant teatro pastato, nes tai vienas aukščiausių taškų miesto centre. Praktiškai viskas tuo baigiasi, mes gyvenam savo gyvenimą, vykdome savo perspektyvinę programą ir pas mus taip susidėjo, kad šimtmečio programa bus įgyvendinama 2019-2020 metais. Bevažiuodamas į diskusiją bandžiau prisiminti kokių nors šimtmečio minėjimui sukurtų kūrinių, bet nelabai ką prisiminiau, išskyrus jau minėtą operą „Post Futurum“. Šiaulių dramos teatre dabar statomas „Mindaugas“, bet jis, ko gero, finansuotas ne iš šios programos. Tad teatrai tiesiog gyvena savo gyvenimą.

L.D. Tuomet kyla klausimas – ar mes apskritai pastebim tuos proginius kūrinius, kiek ir kokių jų yra sukurta?

V.B. Sakyčiau, kad dar anksti kalbėti apie tai, kas sukurta ir kokią reikšmę tai turės. Vienas pagrindinių kriterijų menui yra laiko išbandymas. Būtent todėl reikalinga laiko distancija, kad galėtume ramiai apžvelgti, kas pavyko, kas turi išliekamąją vertę, o kas ne.

M.Ž. Aš nepaminėjau gerų dalykų. Greit atsiras, tikiu, geras filmas – „Tarp pilkų debesų“ (pagal Rūtos Šepetys romaną), kuriuo mes visam pasauliui kalbėsim apie savo istoriją. Bet valstybė čia prisidėjo tikrai kukliai. Aš taip pat džiaugiuosi, kad Lietuva jau pribrendo ir užaugino tokių žmonių, kurie nori ateiti į tą gimtadienį ir švęsti patys. Pavyzdžiui, Olegas Šurajevas sukūrė filmą „Grąžinkime nepriklausomybę“ ir jis buvo pakankamai gerai lankomas. Kažkada dirbau prie filmo „Nematomas frontas“, į kurį irgi labai mažai pinigų investavo valstybė, bet jis sukėlė tikrai didelę patriotinę audrą.

L.D. O kaip su proginės kultūros produktų kokybe? Pateiksiu pavyzdį – šiuo metu Kauno fotografijos galerijoje  vyksta Monikos Požerskytės  paroda „100 metų kartu”. Tai paroda, sukurta šimtmečiui, joje iš didelių fotografijų į mus žiūri šimtamečiai arba vyresni žmonės. Šią parodą apžiūrinėjau su jauna menotyrininke, kuri prasitarė, kad šias fotografijas ji gali vertinti tik kaip projektą, o ne tikrus meno kūrinius. Numanau, kad „projektu“ ji pavadino tokius kūrinius, kurie tarsi trumpai galioja, turi laikino aktualumo ženklą. Kaip turėtume vertinti proginius kūrinius? Ar jiems reikėtų taikyti kažkokius kitus kriterijus?

D.C. Kiek teko susidurti, atrodė, kad valstybinėse institucijose susiformavo tam tikras specifinis vaizdinys, kaip šimtmetis turėtų būti švenčiamas – fotografuosime šimtamečius, dainuosime dainas ant piliakalnių, sodinsime giraites ir pan. Pažiūrėjus šimtmečio tinklapį pamatysime tam tikras tokių renginių „klišes“. Be to, niekaip negaliu suprasti, kodėl šioje šimtmečio šventėje mes taip akcentuojame pačią gimimo dieną ir tarpukarį. Juk šimtmetis yra visas valstybės gyvenimas, visas šimtas metų. Tarsi tas kitas laikotarpis yra ne mūsų, tarsi kita istorijos dalis būtų svetima…

Todėl beveik kaip išimtis šioje programoje ir vienas įdomesnių man atrodo „Kaunas 2022“ projektas – tarptautinė jaunimo stovykla „100 pirmų kartų“, nors jis nėra gavęs valstybės finansavimo. Šiame projekte aktualiai ir inovatyviai bus kalbama apie istoriją, miesto tapatybę, atmintį, o kartu – bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir naujas miesto kultūros sektoriaus bendradarbiavimo formas.

O kalbant apie šimtmečio programą užsienyje, tai dalyvavimas Londono knygų mugėje ar Baltijos šalių meno parodos pristatymas Orsė muziejuje Paryžiuje yra gera proga mūsų valstybei kartu su kitomis Baltijos šalimis prisistatyti pasauliui. Kiek minėta paroda padarys įtakos meno istorijai,  tai jau kitas klausimas, bet tai neabejotinai politiškai svarbus renginys, primenantis pasauliui apie mus. Beje, paradoksalu, bet atidaryme supratau, kad M. K. Čiurlionį vis dar atranda ne tik pasaulis (nors jau 2000 metais tame pačiame muziejuje buvo surengta personalinė jo darbų paroda), bet ir patys lietuviai. Taikli buvo vienos prancūzės replika, „Čiurlionį galite pamatyti ir arčiau, Kaune“ – ji rodo, kaip mes patys dažnai nevertiname ir nesuvokiame to, ką turime. Taigi kartais reikia nuvažiuoti į Paryžių, kad sužinotum apie M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune.

R.Ž. Kalbant apie šią parodą, aš noriu atkreipti dėmesį į parodos pavadinimą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“. Pirmas dalykas – meno istorijoje Baltijos šalių simbolizmas niekad nebuvo išskiriamas kaip atskiras reiškinys. Buvo žinomas Rytų Europos, Vidurio Europos simbolizmas, o dabar randasi naujas terminas, truputį pritemptas, bet gal jis ir prigis, mums tai naudinga. Kitas, labiau stebinantis dalykas – pavadinime atsiradęs išsireiškimas „Laukinės sielos“. Jame slypi toks mums nevisai malonus kolonijinis požiūris. Nė vienas iš to laiko autorių nebuvo joks „laukinis“. Tai buvo menininkai, kurie daug keliaudavo po Europą, mokėsi įvairiausiose meno mokyklose, lankė parodas, skaitė filosofijos veikalus, buvo išsiugdę geras manieras ir puikų skonį. Visa tai nunyko po II pasaulinio karo, bet parodoje juk eksponuojami XX a. pradžios dailininkai. Čiurlionis ir laukiniškumas? Tai nesąmonė.. Sakyti, kad Baltijos kraštų dailininkai buvo kažkokie laukiniai, yra didelė klaida.

A.J. Žinoma, teatre yra renginių, spektaklių, bet nė vienas nėra taip tiksliai pririštas prie šimtmečio – tiesiog taip jau atsitiko, kad jie įvyko 2018 metais. Pačiame J. Miltinio dramos teatre organizuota fotografo Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Šimtmečiui šimtas“. Klausimas, kokios nuotraukos ten bus eksponuojamos – ar tos pačios, 30 metų senumo? Tiesiog šįkart jų yra ne 37, o šimtas…  Švęsdami ir neva apmąstydami savo egzistencijos šimtmetį, mes iš tikrųjų nieko neapmąstome, o tik apsikarstome koplytstulpiais, vyčiais, vėliavom, himnais, senoliais, piliakalniais, tačiau negalime pasakyti, kas esame ir ką čia veikiame.

Teatrologė Jurgita Staniškytė:  Klausantis jūsų minčių susidarė toks įspūdis, kad esame tarp dviejų kraštutinumų. Pasitelkiant minėtą gimtadienio metaforą – viena vertus, žiūrim į jubiliato šventę kaip į darbą, į kurį svečiai renkasi tik už nemenkus pinigus. Kita vertus, esama ir labiau vakarietiško gimtadienio, kai svečiai rengia siurprizą jubiliatui, apie kurį jis nieko nežino. Ar galima sakyti, kad Lietuvos šimtmečio minėjimo renginiai atsiduria kažkur šių dviejų kraštutinumų skalės viduryje? Ar pastebite vadavimosi iš tos sovietinės proginės kultūros ženklų? Gal atsiranda didesnis bendruomenių įsijungimas, iniciatyvos iš apačios, tam tikri karnavališki, rezistenciniai momentai?

D.C. Man atrodo, mūsų gimtadienio vakarėlis yra teminis ir jis vyksta Rumšiškėse. Todėl visos vakarėlio dovanos, apranga, muzika yra siejama su šia tema.

R.Ž. Tiesa, prie kokybiškesnių įvykių, be minėtos operos, priskirčiau televizijoje rodomus dokumentinius filmus, Juozo Budraičio vedamas laideles. Jos aiškios, kokybiškos ir stilingos. Galima padėkoti redaktoriams.

L.D. Gal kolektyvinis gimtadienis kažkiek skiriasi nuo individualaus gimtadienio, nes kolektyvinį gimtadienį švenčia labai daug jubiliatų. O mene apskritai nėra lengva rasti tokių dalykų kaip šventimas, linksmybės, juokas ir pan. Iš meno kūrinių dažniausiai reikalaujame kažko „daugiau“…

A.J. Prie Lietuvos šimtmečio programos šūkio „Pažink! Kurk! Švęsk!“ aš palinkėčiau ketvirto – „Pamąstyk!“.

Diskusiją užrašė Miglė Munderzbakaitė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.