Apie meilę ir neapykantą kalbai

882

Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarių mokslų fakulteto profesorės Jūratė Ruzaitė ir Violeta Kalėdaitė

Kasmet kovo mėnesį minint Tarptautinės Frankofonijos organizacijos (pranc. OIF) įkūrimo metines, viso pasaulio prancūzakalbės šalys kviečia į kultūrinį, politinį, kalbinį dialogą pačiomis aktualiausiomis šiuolaikinį globalų pasaulį dominančiomis temomis. Lietuvoje taip pat tradiciškai vyksta Frankofonijos mėnesio renginiai, primindami apie didėjančią prancūzų kalbos svarbą šiuolaikiniame pasaulyje ir prancūzakalbių šalių kultūrą.

Svarbiausius nacionalinius renginius Lietuvoje visą kovą organizuoja praėjusių metų rudenį Prancūzijos ambasados Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) įkurtas Frankofonijos šalių universitetinis centras. „VDU Frankofonijos mėnesio 2017“ programa  prasidėjo žymaus prancūzų lingvisto profesoriaus Claude Hagége viešąja paskaita. Poliglotas, suprantantis apie 50 pasaulio kalbų ir tyrinėjantis daugiakalbystę, mažiau vartojamas ir nykstančias pasaulio kalbas, po paskaitos sutiko pasikalbėti su VDU prof. Jūrate Ruzaite ir prof. Violeta Kalėdaite apie savo požiūrį į pasaulio kalbas ir jų mokymąsi.

Paklaustas apie kalbų mokymosi metodus, kurie jam padeda mokytis svetimų kalbų, profesorius pateikė nieko bendro su įprastais kalbų mokymosi metodais neturintį atsakymą, bet nepaprastai pozityvų ir netikėtą. Jokio stebuklingo metodo jis neturįs, jo kalbų mokymasis nesusijęs su jokiomis technologijomis – jis tiesiog paremtas meile kalboms ir žmonėms. Tiesa, Claude Hagège užsiminė, kad jo meilė kalboms trunka kur kas ilgiau nei meilė moterims.

Profesorius Claude Hagège garsėja neigiamu požiūriu į anglų kalbos dominavimą pasaulyje.  Jos, kaip tarptautinės kalbos, paplitimą jis vertina priešiškai ir griežtai pasisako prieš tokį anglų kalbos statusą. Lietuvoje ir apskritai Europos Sąjungoje, mokslo politika skatina mokslo rezultatų sklaidą, tarptautiškumą ir poveikį visuomenei ragindama skelbti publikacijas anglų kalba. Tokia tendencija akademinei bendruomenei kelia nemažai klausimų, pvz., kokį vaidmenį vaidina valstybinė kalba akademiniame šalies gyvenime. Kaip vertinti ir tai, kad kartu su anglų kalbos invazija mokslininkai perima anglosaksiškajai tradicijai būdingą argumentavimo stilių bei teksto struktūrą? Profesorius Claude Hagège anglų kalbos vartojimą mokslo darbuose vertina kaip techninį įrankį, kuris neturėtų daryti didesnio poveikio akademiniam diskursui. Šį anglų kalbos vartojimą jis prilygina tekstų vertimo praktikai, kai tekstas perteikiamas kita kalba, bet mąstymo ir teksto struktūros nuo to nekinta.

Galbūt atrodys kiek netikėta, bet anglų kalbos kaip tarptautinės kalbos statusui prancūzų lingvistas nepritaria. Pagrindinis jo argumentas – tarptautinio vartojimo kalba turi būti aiški ir lengva, o anglų kalba tokia nėra. Nors anglų kalbos gramatikos taisyklės yra palyginti lengvos, joje gausu sustabarėjusių frazių, kurių reikšmės negalima numanyti iš sudedamųjų frazės dalių. Tai ko gero primena esperanto kalbos kūrėjų ir jos propaguotojų siekį sukurti politiškai neutralią ir struktūriškai lengvą kalbą, kuri, deja, taip ir neprigijo.

Paklaustas, kuri iš gyvųjų kalbų yra lengva ir galėtų tapti tarptautine kalba, prof. Claude Hagège įvardija vokiečių kalbą. Taip, joje daug keblios struktūros sudurtinių žodžių, tačiau jų reikšmė gana aiški iš sudėtinių dalių.

Profesoriaus Claude Hagège pasisakymai sukėlė daug klausimų ir dalyvavusių lingvistų diskusiją. „Kiekvienam lingvistui yra visiškai aišku, – teigia profesorė Violeta Kalėdaitė, kad kalbos tapimą dominuojančia kalba lemia ne loginiai argumentai, bet kur kas daugiau veiksnių, kurie netgi nėra susiję su kalbos ypatybėmis. Tai lemia tam tikra kalba kalbančių šalių politinė, ekonominė ir kultūrinė įtaka, gyventojų skaičius, istorinės tradicijos ir kt. Vargu, ar yra įmanoma šiuo metu iš esmės pakeisti anglų kalbos vartojimo tendencijas, bet, žinoma, požiūrį į kalbų, ypač gimtosios kalbos, reikšmę būtina keisti“.

Šio prancūzų lingvisto požiūris dar kartą parodo globalėjančiame pasaulyje vis labiau ryškėjančią konservatyviojo ir liberaliojo požiūrio į anglų kalbą priešpriešą, anglų kalbos poveikį valstybinėms kalboms. Konservatyvusis požiūris skelbia anglų kalbos grėsmę kitoms kalboms, o liberalusis remiasi nuostata, kad anglų kalba yra galimybė, ji suvokiama kaip objektas, turintis didesnė pridėtinę vertę. Taigi, kadaise įsižiebęs šių dviejų stovyklų ginčas, panašu, nesibaigė.

Ar šiandien atrodo pagrįsti konservatyviosios lingvistų stovyklos nuogąstavimai? Amerikiečių Pew Research Centre apklausos, atliktos 14-oje pasaulio valstybių, rezultatai vienareikšmiškai rodo, kad visose tirtose šalyse svarbiausia tautinės tapatybės apraiška yra kalba. Kalbą kaip tautinio tapatumo dalį labiausiai suvokia Nyderlanduose, Vengrijoje ir JK, kur net 8 iš 10 respondentų kalbą įvardija kaip pagrindinį tautinės tapatybės bruožą. Ne kultūrines tradicijas, papročius, religiją, bet kalbos mokėjimą! Beje, įdomu ir tai, jog kuo vyresni respondentai ir kuo aukštesnis jų išsilavinimas, tuo labiau kalbą jie sieja su tautine tapatybe.

Tyrimai Skandinavijos šalyse rodo, jog dauguma kalbininkų atsisako puristinio, konservatyvaus požiūrio į kalbą ir remiasi liberaliuoju požiūriu, jog visos kalbos suteikia galimybes, turi pridėtinę vertę ir suvoktinos kaip vertybė (žr. Thøgersen, J. 2010. ‘Coming to terms with English in Denmark: discursive constructions of a language contact situation.’ International Journal of Applied Linguistics, 20(3), 291–326). Šiaurės šalyse anglų kalba laikoma skatintina, o jos mokėjimas tarsi parodo, kuriai socialinei visuomenės grupei priklausai. Minėtas autorius mano, kad jei elitas Fareruose ar Norvegijoje rems puristinę kalbos politiką, tikėtina, kad šis politikos elitas ilgai neišsilaikys.

Panašių tendencijų galima įžvelgti ir Lietuvoje, kurioje požiūris į gimtąją kalbą ir kitų kalbų grėsmes neretai remiasi puristinėmis nuostatomis. VDU Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro profesorės J. Ruzaitės tyrimas (English Today, CUP, atiduota spaudai) atskleidė, ką ir kaip apie anglų kalbą viešojoje elektroninėje erdvėje pasisako ne Lietuvos kalbininkai, o kalbos vartotojai. Buvo tirti pastarųjų penkerių metų naujienų portalų tekstai, tinklaraščių įrašai ir skaitytojų komentarai siekiant atskleisti, kokia vyrauja viešoji nuomonė apie anglų kalbą. Tyrinėti diskursai, paplitę viešojoje elektroninėje erdvėje, atskleidė, jog kalbinės nuostatos priklauso nuo diskurso bendruomenės ir autoriaus rolės. Tinklaraščių, o ypač naujienų portalų autorių požiūris liberalesnis. Jie paprastai anglų kalbą vertina kaip galimybę, sieja ją su vakarietiškomis vertybėmis, vertina kaip atsvarą Rusijos politinei ideologijai. Komentatoriai dažniau plėtoja profesionalų, kalbos planuotojų argumentacines schemas, paremtas nuostata, kad anglų kalba kelia grėsmę, o jos paveikta lietuvių kalba atrodo tarsi ligonis, tad dažnai išsakomas atgrasumas anglų kalbai.

Aktyvi liberalaus ir konservatyviojo požiūrio šalininkų konkurencija rodo, kad visuomenė aktyviai įsitraukia į kalbos planavimo procesus. Liberalesni diskurso dalyviai kvestionuoja pripažintas oficialiąsias ideologijas. Aktyvus dalyvavimas viešojoje erdvėje keičia egzistuojančių naratyvų repertuarą – taip pasireiškia demokratėjimas ir visuomeniniai pokyčiai.

Kalbant apie kalbų kontaktus ir globalėjantį anglų kalbos vartojimą, norisi dialogo ir pusiausvyros. Jei žiūrėtume į kalbas kaip galimybes (visas kalbas, neišskiriant nei vienos kaip priešiškos kalbos), gal rastųsi daugiau tolerancijos, dialogo ir kalbų įvairovės, kurią taip skatina konservatyvioji stovykla.

Po poros savaičių bus išleistos dvi naujos Claude Hagége knygos „Les religions, la parole et la violence“ ir „Les religions, la parole et la paix“, kurios papildys daugiau kaip 30 jo knygų sąrašą.  Pavadinimai  rodo, kad autorius keičia savo intelektinių diskusijų kryptį reflektuodamas ideologinius kalbų vartojimo ir kalbų politikos aspektus. Norėtųsi, kad kalbinės nuostatos netaptų nepajudinamais įsitikinimais, o iš ginčo kultūros, pereitume prie darnios daugiakalbystės, darnios požiūrių įvairovės, dalijimosi idėjomis ir dialogo.

VDU taip pat lankysis garsus kultūros atstovas ir akademikas

Vienas svarbiausių „VDU Frankofonijos mėnesio 2017“ – į „Frankofonijos konferenciją 2017“, vyksiančią kovo 22 d., atvyksta pasaulinio garso prancūzų eseistas, rašytojas, vizituojantis Jeilio universiteto profesorius Pascalis Bruckneris. Turbūt ne vienas Lietuvos kino žiūrovas yra matęs garsųjį Romano Polanskio kino filmą „Kartus mėnuo“, pastatytą pagal to paties pavadinimo P. Brucknerio 1981 metais parašytą kūrinį „Lunes de fiel“. Žymus prancūzų eseistas yra parašęs per 15 esė, 11 prozos kūrinių. Jo daktaro disertacijai, 1975 metais apgintai Paryžiaus VII-ajame universitete, vadovavo visame pasaulyje žinomas filosofas, literatūros kritikas Rolandas Barthesas.

Eseisto, filosofo Pascalio Brucknerio kūriniai yra nominuoti ne vienai premijai. 1995 metais „Grasset“ leidykloje išleista autoriaus esė „Gundymas nekaltumu“ (pranc. La Tentation de l‘innocence), kelianti aktualią aukas imituojančių vakariečių pabėgimo nuo atsakomybės temą, gavo prestižinę Mediči premiją (pranc. prix Médicis). 1997-aisiais publikuotas romanas „Grožio vagys“ (pranc. Les Voleurs de beauté) tais pačiais metais buvo apdovanotas „Renaudot“ premija. 2014 m. autoriaus išleistas romanas „Geras sūnus“ (pranc. Un bon fils) pelnė Diumenilio premiją (pranc. Prix Duménil). Lietuvių skaitytojai turėjo progos susipažinti su versta į lietuvių kalbą P. Brucknerio esė „Amžinoji euforija: esė apie prievolę būti laimingam“ (vertė J. Navakauskienė, „Tyto alba“, 2004).

Konferencijos metu nuo 10 val. VDU Mažojoje salėje (S. Daukanto g. 28) Pascal Bruckner skaitys pranešimą tema: „Progreso krizė“. 

Akimirkos iš „VDU Frankofonijos mėnesio 2017“ atidarymo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.