Apie gyvenimą miške

565

Prof. dr. Ingrida Eglė Žindžiuvienė,  VDU Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros profesorė

„Ar gali jauni žmonės geriau išmokti gyventi, nei iškart pradėdami gyvenimo eksperimentą?“, – veikale „Voldenas“ prieš pusantro šimtmečio rašė amerikiečių rašytojas, filosofas ir humanistas Henry David Thoreau, kurio pastebėjimai išlieka aktualūs iki šiol, ypač kalbant apie kreivaračiame vežime nudundėjusią ar tebedundančią Lietuvos aukštojo mokslo reformos idėją.

Tarp daugybės intriguojančių, pikantiškų, puikių ar blogų naujienų šiuolaikinio gyvenimo šurmulyje dažnai paskęsta datos, kurios galėtų kiekvieną priversti naujai pažvelgti į mus supantį pasaulį. Anglofilai (ir ne tik jie!) šių metų liepos mėnesį prisimena Henry David Thoreau (1817-1862) įžvalgas, aktualias nūdienai, net ir 200 metų praėjus po rašytojo gimimo, skatinančias mus naujai pažvelgti į savastį ir į savo tautą. H. D. Thoreau žymiausias veikalas „Voldenas, arba gyvenimas miške“ (angl. Walden, or Life in the Woods), išleistas 1854 m. ir XX a. pripažintas amerikiečių literatūros klasikos pavyzdžiu, iki šiol išliko įkvėpimo šaltiniu daugeliui pasaulio rašytojų ir mąstytojų.

Nudundėjusi ar tebedundanti Lietuvos aukštojo mokslo reformos idėja

Politikai, menininkai, publicistai šio rašytojo mintyse dažnai suranda atramos taškus, leidžiančius jiems pasijusti oriais jį cituojant arba pateisinant savo pernelyg subjektyvų požiūrį. 1997 metais Rolandas Pavilionis „Voldeną“ išvertė į lietuvių kalbą, taigi, jau dvidešimt metų turime šį veikalą lietuviškai – galėtume teigti, kad du dešimtmečius jis mus skatina daugiau galvoti apie save, savo gyvenimą, savo tautą ir gryninti savo mintis.

Iš pirmo žvilgsnio paprasti „Voldeno“ sakiniai, atidžiau įsiskaičius, virsta aforizmais, nusakančiais gyvenimo prasmę, o trumpos alegorinės įžvalgos kviečia skaitytoją pažvelgti giliau į po kasdienybės rutina besislepiančią prasmę.

Aprašydamas savo paties gyvenimo eksperimentą – įsikūrimą miške ir asketiškos oazės susikūrimą, geriausiai tinkamą aplinką susikaupimui – H. D. Thoreau kartu mąsto apie įvairias gyvenimo sritis. Štai, kad ir apie temą, kuri šiuo metu yra ypač aktuali: kreivaračiame vežime nudundėjusi ar tebedundanti Lietuvos aukštojo mokslo reformos idėja, kurios verpetuose būsimas studentas gali pasijusti kaip skiedra, lekianti nuo kertamo medžio. Šiame kontekste rašytojo kvietimas studentui gali būti ypač prasmingas: „Noriu pasakyti, kad jie [studentai] ne žaistų gyvenimą ir ne tik jį studijuotų, kol visuomenė apmoka šį brangų žaidimą, bet ir nuoširdžiai gyventų jį nuo pradžios iki galo. Ar gali jauni žmonės geriau išmokti gyventi, nei iškart pradėdami gyvenimo eksperimentą?“ („Voldenas“). Toks tiesmukiškas rašytojo kvietimas leistis į gyvenimo eksperimentą, nelaukiant kitų pasiūlyto eksperimento, galėtų padėti daugeliui stovinčių pasirinkimo kryžkelėje (ar pasiklydusiems miške!) patiems imtis iniciatyvos ir leistis į savęs (savo šaknų, istorijos ir kultūros) įprasminimo kelią.

Savojo gyvenimo kelio paieškos

2017 metais į aukštąsias mokyklas ir kolegijas įstoję studentai bus tikrai įžymūs: ir ne vien tik dėl ypatingų jiems šiais metais kliuvusių iššūkių, kurių verpetuose jie visgi sugebėjo apsispręsti, bet ir dėl 2018 metais minimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Būtent būsimieji pirmakursiai galės geriausiai įvertinti savo valstybės pastangas padėti jiems nepasiklysti aukštojo mokslo „miške“, o galbūt ir įvardinti faktorius, padėjusius jiems pasirinkti.

Štai, kad ir linksma bei šmaikšti, o kartu ir simbolinė, internauto žinutė-filmukas: po smarkių liūčių Vilniuje – nuvirtusi Gedimino pilis atplaukia į Kauną. O gal nesibaigiančios diskusijos apie uždarytą (tik mėnesiui!) Vilniaus oro uostą ir Kauno oro uosto nepatogumus ar net pavojus, tykančius jame, bei virkavimus apie ištuštėjusį Vilnių (atsiprašau – ištuštėjusius Vilniaus viešbučius)? Vilko vaikščiojimas po Kauno gatves, kaip miške, gal ir galėtų įgauti alegorinį tautinį atspalvį – geležinis vilkas kaukia Kauno miške?

Štai tarp tokių minčių ir kyla klausimas, kaip mes suvokiame ir padedame kitiems (ypač jauniems žmonėms) suvokti save, savo tautą, savo šalį? Vėl sugrįšiu prie „Voldeno“, kuriame H. D. Thoreau rašo: „Ir dar norėčiau, kad kiekvienas iš jų [jaunuolių] pasistengtų surasti savąjį gyvenimo kelią ir eitų juo, o ne tėvo ar motinos, ar kaimyno keliu. Tas jaunuolis gali statyti, sodinti arba plaukti jūron, tik tegul niekas jam netrukdo daryti tai, ką, kaip jis man sakė, pats norėtų daryti“.

Na ir pabaigai, norėčiau pasitelkti kitą šio veikalo alegoriją: jei neremontuosime savęs, savo tautos, „kas gi tuomet ties geležinkelius?“ Tikiu, kad pagalbon šiam remontui visgi ateis mūsų istorikai, mąstytojai, literatai, mokslininkai, politikai. Gal ir ne visi jie skaitys „Voldeną“ (apie paprastą-nepaprastą gyvenimą miške), tačiau kai kurie studentai – tai tikrai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.