Apie Frankofonijos šalių kalbą ir kultūrą
Pasaulyje yra daugiau kaip 250 milijonų prancūzakalbių, prancūziškai galima susikalbėti ir sėkmingai dirbti visuose penkiuose kontinentuose, tačiau daugelis bijo pradėti mokytis prancūzų kalbos dėl akcento. „Visiškai be reikalo“, – prieštarauja Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dirbantis ir Kaune šešerius metus gyvenantis prancūzas Loic Boizou. Lietuviškai laisvai kalbantis dėstytojas pasakoja, kad akcentas labai priklauso nuo kalbančiojo. „Pavyzdžiui, kalbėdamas lietuviškai aš iki šiol negaliu atsikratyti prancūziško akcento. Yra žmonių, kurių gimtosios kalbos akcentas kalbant užsienio kalba (nebūtinai prancūziškai) niekada neišnyksta. Manau, svarbiausia, kad kalbant užsienio kalba tarimas ir kalba būtų aiški, ir visi galėtų suprasti, ką norite pasakyti“, – tikina L. Boizou.
Pasak pašnekovo, kalbos subtilybių žinojimas priklauso tik nuo motyvacijos ir įdėto darbo. „Reikia daug treniruotis, nes lietuvių ir prancūzų kalbų fonetinės sistemos iš tiesų labai skiriasi. Tarkime, aš irgi turėjau daug stengtis, kad ištarčiau „r“, o ne „h“, kad sulaukčiau „ryto“, o ne „hyto““, – juokiasi L. Boizou ir priduria, kad prancūzų kalbos ir apskritai Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros išmanymas yra vertas pastangų, nes įgyjamas pranašumas prieš vien tik „filologinę“ kalbą mokančius asmenis ar tik anglakalbius.
Kodėl verta rinktis VDU studijų programą „Frankofonijos šalių kalba ir kultūra“? – paklausėme dėstytojo L. Boizou, baigusio mokslus Prancūzijoje.
„Pirmiausia įgyjamas bendras filologinis išsilavinimas, studijų metu didelis dėmesys skiriamas ne tik kalbos mokėjimui, bet ir kultūriniams, istoriniams dalykams. Prancūzų kalba yra perspektyvi, tačiau didesnė sėkmė lydės tuos, kurie gerai mokės prancūzų ir anglų kalbą, nes šių kalbų derinys yra itin reikalingas dirbant ES įstaigose, Kanadoje ar kituose prancūziškai kalbančiuose regionuose. Jeigu žmogus gerai moka tik prancūzų kalbą, neretai jam tenka sukti galvą, kur dirbti: rinktis būti vertėju, prancūzų kalbos dėstytoju ar dar kuo nors. Lyginant iki šiol VDU vykdytą Prancūzų filologijos bakalauro studijų programą su atnaujinta ir nuo 2016 metų skelbiama Frankofonijos šalių kalba ir kultūra, darosi visiškai aišku, kad Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros programa yra pranašesnė, nes pateikia kur kas platesnį programos dalykų turinį, modernesnį ir lankstesnį požiūrį į prancūzų kalbą ir kultūrą, tarpkultūrinę dalykinę komunikaciją ir siūlo daug didesnį įgytų kompetencijų praktinį pritaikymą šiuolaikinėje darbo rinkoje. O juk ir studijos atnaujintoje programoje yra kur kas įdomesnės: atskleidžia įvairiausias Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos ir Kanados prancūzų kalbos ir kultūros subtilybes. Esu įsitikinęs, kad baigus Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros bakalauro studijas, būtų naudinga baigti magistrantūros studijų programą, pavyzdžiui, ekonomiką. Tada būtų galima dirbti tarptautinėje įmonėje ar išnaudoti kitas darbo rinkos galimybes“.
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojo teigimu, šioje studijų programoje ne tik mokomasi prancūzų kalbos, bet ir gilinamasi į kultūrinius aspektus, pavyzdžiui, sužinoma, kad, tarkim, prancūzai yra beveik pakvaišę dėl komiksų ir turi įvairių kultūros lobių, ne tik pagarsėjusį „Charlie Hebdo“ žurnalą. „Komiksų literatūra Prancūzijoje vertinama nuo seno, o komiksų žurnalai, kurie skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, yra labai populiarūs. Komiksuose perteikiama satyra prancūzams yra labai priimtina, nes juokaujant ir juokiantis nagrinėjamos įvairios problemos ir temos. Tai prancūzų tradicija – laviruoti tarp lengvabūdiškumo ir rimtumo. Satyros žanras leidžia jungti juokingus ir rimtus dalykus, tai tikrai puiku“, – vieną iš kultūrinių pavyzdžių aptaria L. Boizou.
Pašnekovas pabrėžia, kad visas Frankofonijos šalis vienija prancūzų kalba, tačiau kultūriniai šalių skirtumai yra nemaži ir juos reikia išmanyti. Su šiais skirtumais galima pradėti pažintį nelaukiant stojimo į universitetą, o jau per Frankofonijos dienas, kurios kasmet vyksta kovo mėnesį ir prie kurių organizavimo prisideda VDU. Be to, VDU turi ir Prancūzų kultūros klubą, kuris organizuoja renginius, į kuriuose kviečiami miestiečiai, moksleiviai, vyksta atviros prancūzų kalbos paskaitos ar filmų peržiūros. „Pirmos pažinties metu tikrai nereikia mokėti prancūziškai“ – įsitikinęs L. Boizou. Jis mano, kad Frankofonijos šalis galima pažinti gana įvairiai: jas aplankyti, užuosti jų skirtingus kvapus, skanauti tradicinius gardumynus. Ir apskritai, kaip mano L. Boizou, Kaunas – puikus akademinis miestas, kuriame vyksta daug įdomių renginių, paskaitų, atvyksta įvairių svečių ir dėstytojų – moksleiviai turėtų tuo pasinaudoti ir aktyviai lankytis viešose paskaitose, kituose renginiuose. Taigi, nenustebkite Kauno mieste sutikę Loic Boizou – prancūzas ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet išmano Lietuvos istoriją, kultūrą ir papročius, o apie lietuvių ir prancūzų skirtumus ir panašumus galėtų diskutuoti be pabaigos, paremdamas argumentus gausiais pavyzdžiais.
