Nukleonų sąveikos potencialo fenomenologija (Fizika 02 P)
Anotacija
Pastaraisiais dešimtmečiais, plėtojant mikroskopinę atomo branduolio teoriją, pasiektas ženklus progresas, kurio pagrindinės dedamosios yra aukštos kokybės “realistiniai“ dviejų nukleonų NN sąveikos potencialai ir galimybė naudojant šiuos potencialus gauti bent jau lengviausiųjų branduolių aukštos kokybės bangines funkcijas. Didžiausias netikėtumas, laukęs šioje srityje, buvo tas, kad realistiniai potencialai, idealiai aprašantys dviejų nukleonų sistemos savybes, pasirodė netinkami bandant aprašyti bent kiek sudėtingesnius branduolius. Pradedant jau nuo trijų nukleonų branduolių, suskaičiuota ryšio energija bet kuriam iš minėtų potencialų yra maždaug 10% mažesnė, nei žinoma iš eksperimentų. Tai yra pagrindinis, bet ne vienintelis šių potencialų trūkumas, nes skaičiuojant su gautomis banginėmis funkcijomis kitas tų branduolių charakteristikas taip pat gaunami nepatenkinami rezultatai. Problema, kurios sprendimas mums atrodo aktualiausias, yra ta, kad skirtingiems, bet vienodai kokybiškiems realistiniams potencialams, panaudojus tą patį trijų nukleonų potencialą, gaunamos skirtingos lengvųjų branduolių charakteristikos. Gali būti, kad šios problemos priežastys glūdi tame, jog realistiniai NN potencialai apibrėžiami ne pačiu geriausiu būdu. Tokiu atveju atskiruose dviejų nukleonų kanaluose potencialai yra ne nepriklausomi, o koreliuoti. Ši informacija paskatino patyrinėti, kokių rezultatų galima tikėtis, atsisakius taip konstruojamo potencialo fundamentalumo, tai yra, laikant jį grynai fenomenologine konstrukcija. Įprastinis potencialo atvaizdavimas šios problemos išspręsti nepadeda, tai NN potencialą nusprendėme atvaizduoti ortogonalių projekcinių operatorių skleidiniu.